Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel García Márquez) neseniai pasitraukė iš viešojo gyvenimo dėl sveikatos – limfos vėžys [G.G. Markesas mirė 2014 balandžio 17 d. Šis straipsnis parašytas kiek anksčiau, tik perspausdinamas dabar – balandžio 20 d. – kai genijaus jau nebėra mūsų tarpe. – Alkas.lt]. Regis, kad liga vis labiau plinta. Šis visame pasaulyje žinomas Kolumbijos rašytojas pasiuntė atsisveikinimo laišką bičiuliams. Štai tas jaudinantis laiškas.
Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia.
Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais. Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą.
Dieve mano, jei dar nors kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė. Nudailinčiau Benedeti (Benedetti)* poemą Van Gogo svajomis apie žvaigždes ir drauge su Serato (Serrato)** daina padovanočiau kaip serenadą Mėnuliui. Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį.
Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo… Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę.
Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi. Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.
Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą grabu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo.
Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji. Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave, išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.
Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs.
Rytojus neužtikrintas niekam – nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai.
Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs.
_______________
* Mario Benedetti (g. 1920) – Urugvajaus rašytojas.
** Joan Manuel Serrat – šiuolaikinis Katalonijos bardas, autorinių dainų atlikėjas.
Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis
Tikrai verta pasimokyti is sio ZMOGAUS
,,Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji. Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave, išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.”
Susireikšminęs tas Gabrielis Garsija Markesas. Kaip siurbėlė įsisegęs į artimuosius ir visą supančią aplinką.
Kuo jau mirtis tokia ypatinga? Kai užmiegi irgi dingsta šis pasaulis – ar tai blogai? Kol negimęs irgi dar nėra šio pasaulio – ar blogai būti kitoje tikrovėje? Šioje tikrovėje reikia kaupti vidines jėgas, tik jos pravers kitoje tikrovėje.
Patiko Broniaus Dovydačio vertimas.
Šioje tikrovėje reikia kaupti vidines jėgas, tik jos pravers kitoje tikrovėje.
Jei nebūtų sunku, gal galėtumėte paaiškinti, ką reiškia “kaupti vidines jėgas” – ar reikštų dėti jas į kokį vidinių jėgų banką ir niekam nerodyti ir neskolinti ir, aišku, jokiu būdu nedalinti?
Vidines jėgas švaistome dėl ko nors jaudindamiesi, pykdami, pavydėdami ir t.t. – visi jausmai, net teigiami švaisto vidines jėgas. Teigiami jausmai duoda naudą kūnui, tai jų nereikėtų vengti. Pyktis praverčia tik tiesioginėje kovoje. Kažkas yra gerai pasakęs: nesijaudinti dėl to, ko negali pakeisti ir daryti tai, ką gali daryti, o Dievo prašyti proto, kad galėtum atskirti vieną nuo kito.
Vidines jėgas švaistome meluodami, vogdami, svetimaudami, apgaudinėdami, bijodami, skriausdami augalus ir visą kas gyva.
Vidines jėgas švaistome daiktų pertekliui.
Vidines jėgas švaistome užsileisdami nereikalingomis mintimis – aistromis.
Vidines jėgas švaistome palikdami pėdsaką po savęs, ypač jei blogą (kad ir numesta šiukšlė).
Vidines jėgas kaupiame vidiniu nepriekaištingumu sau.
Vidines jėgas kaupiame savitvarda prieš priešą, engėją, bėdą, ligą ir t.t.. Į viską reikia žiūrėti, kaip į išbandymą, kurį atlaikęs labai sustiprėsi arba mirtis nutrauks kančią.
Vidines jėgas kaupiame palauždami priešą.
Niekada nepavyks gyventi taip, kaip rašau, bet reikia žinoti ir bandyti laikytis. Po kažkiek metų pati pajusi kur jos kaupiasi ir dalinsiesi su draugais ir priešais.
Ilgai neskaičiau Karloso Kastanedos, kol nesusikūriau savo, nors žinojau apie jo knygas. Bet, kai perskaičiau, turėjau sau pripažinti, kad jis aiškiau ir giliau daug ką išdėstė. Man labai buvo linksma kartą klausyti Arnoldo Valkausko, kai jis, vardindamas pavojingas knygas, nepaminėjo Kastanedos 🙂
sikart patiko.o jei as pakeliu numesta siuksle tai man ateina to siukslintojo jega ,kuria jis prarado ar Gamtos ?
Tie, kurie nori ‘įsiamžinti’ kažką užteršdami, neturi vidinės jėgos – nieko iš jų tu negausi. Negausi atpildo ir iš kitų nes niekam nekils mintis, kad čia turėjo būti ‘šiukšlė’. Bet užmegsi ryšį su ta vieta, kurią apvalei nuo blogų minčių. Ta vieta bus sava, ten gausi vidinės jėgos.
Tikriausiai pamiršo:)
Šiais laikais man be galo juokingas užsiėmimas – skirstyti knygas i “pavojongas” ir “nepavojingas” 🙂
🙂 jis stiprus, pamiršti negalėjo.
Pvz., pavojinga knyga Selindžerio ,,Rugiuose prie bedugnės”. Visos Dostojevskio knygos, visos Hemingvėjaus knygos – visų rašytojų, kurie baigė gyvenimą girti arba nusižudė.
Įdomu, kuo gi jos pavojingos?
Ir kodėl tada minėtas asmuo jas skaito – ar todėl, kad tik jis vienas drąsus, ar todėl, kad tik jis vienas protingas?
Jau geriau ,,jis” negu ,,jūs”, ačiū.
Nežinau ar jis protingas (čia ,,kemblys” rašo apie tą, kuris čia pasirašinėja juo). Kvailystė domėtis tokiais dalykais, geriau kokį versliuką suktų, nors naudos būtų.
Ačiū už išsamų atsakymą:)
Su daugeliu išsakytų minčių sutinku, dėl kai ko labai ginčyčiausi:)
… bet jei pradėsime, neužteks vietos komentaruose:)
Gal tik paklausiu: jei vidinę jėgą suteikia tik pozityvūs dalykai, tai kuo tada remiasi satanistai?
Manau, kad bendraminčiai savo mintimis sukuria darinį, kuris maitina juos palaikančias tam tikras jėgas, minta aukų baime, skausmu bei kitų žmonių neapykanta. Panašūs dariniai buria nusikaltėlius į gaujas.
Pamiršau svarbiausią:
Vidines jėgas kaupiame grąžindami SKOLĄ Gamtai, Šeimai (savo vaikams), visuomenei, Kalbai, Kūrėjui (mes gauname kažkiek vidinės jėgos pradžiai gyvenimo, o mirdami turime grąžinti su kaupu). Viską mes gauname iki maždaug 21 metų, o po to imame ir duodame, iki maždaug 50 metų jau reikėtų būti neskolingu.
Kai žmogus būna pasiruošes mirti – bet kada, tada jis nustoja daryti klaidas ir beprasmiškai švaistyti jėgas…
Prieš pasiruošimą mirti, žmogus turi susirasti savo esybinę pusę ir ją ugdyti… Asmenybinė dalis gimė ir numirs, esybinė pusė į šį gyvenimą atėjo ir sukaupusi patirtį – išeis…
Mirčiai ruoštis nereikia, reikia suvokti Giltinę ir Laimą.
Kuri ,,asmenybinė” dalis? O tos ,,esybinės” pusės patirtis nereikalinga. Mirties paskirtis ištrinti nereikalingas žinias.
Aš skirstau asmenį į devynias dalis, bet manau, kad yra Žmonių galinčių ir į daugiau. Tai , ką Tu vadini ,,esybine puse”, reikalinga JĖGA, o ne patirtis.
Labai svarbu į pomirtinę būseną pereiti su pilna sąmone ir susivokimu – jog tai Aš. Todėl ir esybinė pusė turi būti pasiruošuosi taip – kaip plaukikas pasiruošęs perplaukti upę. Jei plaukikas neperplauks upės – jis paskęs. Jei žmogus į pomirtinę būsena pereina nesąmoningas, vadinasi jisai numirė… Tokiu atveju, numirėlis sekančiai gyvybei tik traša…
Nesuvoki sąvokos ,,aš”.
Jei nori ginčytis, apibrėžk. Per tą ,,upę” plaukia tik viena asmens dalis,tos dalies negalima sutapatinti su ,,aš”.
tai vat tikrasis ,,as”ir plaukia per ta upe.nu ir isverciat viska i isvirkscia puse:/
Kęstuti, o jei žmogus netyčiom miršta miegodamas (nesąmoningas) – kaip tada?
Visos gyvenimo pastangos-perniek?
Arba patyręs kokį sukrėtimą ar smegenų traumą?
Sąmoningas žmogus nemiršta, jis išeina. Sąmoningas, pasirengęs žmogus ir sapne sąmoningas. Jis gali miegoti, gali būti be sąmonės, gali būti su nukirsta galva – jis supras kas vykstą. Koks žmogaus gyvenimas – tokia jo ir mirtis…
Kęstuti, bet gal jūs čia kalbate ne apie sąmonę, o apie pasąmonę, ar dar kitaip – vidinę sielos jėgą?
Juk žmogui miegant, jo sąmonė nedirba – dirba tik pasąmonė, vyksta žmoguje tik tie procesai, kurie valdomi ne sąmonės, o pasąmonės: kvėpavimas, virškinimas, širdies darbas ir kt.
Jogos mokyme, Tibeto jogoje, budizme, Indėnų magijoje, šamanizme labai svarbus mokymas – sapnavimas (buvimas sapne sąmoningu). Kastaneda tai plačiai aprašė savo knygose, tikrai vertėtų jas perskaityti (viso apie 20 knygų) ir priimti kaip mokymą, o ne kaip grožinę literatūrą. Budizme aiškinama, kad žmogaus sąmonę veikia trys būsenos – budrumas, miegas, budrumas, miegas… pomirtinė būsena – budrumas, miegas… (toliau Nirvana…). Tam, kad žmogus galėtų pereiti į pomirtinę būseną sąmoningas, jis pirma turi išmokti pereiti iš budrumo į sapną išlaikant sąmoningumą. Pradžioje pakanka susivokti sapne – aš sapnuoju ir pradėt gyventi sapne… Tokius dalykus nesusipažinusiems – reikia daug aiškinti, bet tai tikra. Kalbu tik apie tai – ką pats patikrinau… Kaip pas kitus žmones nežinau, bet pas mane tokių dalykų kaip pasąmonė, siela, vėlė – nėra ir man visai netrūkstą :). Sąmonė niekada nemiega. Kai jūs sapnuojate, tai ir būdama sapne susivokiate, kad viskas kas vyksta sapne, vyksta su jumis, ne su kažkuo. O kai atsibundate, tai žinote iš karto, kad tai Aš 🙂 Nieko nereikia prisimint…
Didelis dėkui už atsakymą – nepaprastai įdomios jūsų patirtys.Iš tiesų, gyvenimą suprasti galime tik tiek, kiek jis pats mums atsiveria.Kalbėti apie dvasines patirtis yra sudėtinga vien todėl, kad kiekvienas jaučia savitai ir savitai įvardija tuos pačius dalykus. (net jeigu bandytume papasakoti, ką jaučiame ranką įkišę į ugnį, iš skirtingų žmonių gautume labai skirtingus pasakojimus)
Dvasinių mokymų dabar be galo daug, ir deja, dažnai mes turime adaptuotą vakarams jogą, budizmą, toltekų mokymą ir kt.Todėl mano nuomone neverta perdaug atsidėti šiems dalykams. Mūsų tauta turi savąjį dvasinio vystymosi kelią ir nemanau, kad jis yra prastesnis, tik reikia jį permanyti:)
Noriu klausti dėl nuolatinio sąmonės budrumo – ar tai nevargina? Suprantu, kad buvimas sapne sąmoningu leidžia kontroliuoti esamą situaciją. Tačiau ar tokiu būdu nerizikuojate sukaupti perdidelę įtampą? Aš iš savo patirties žinau, jog kai prieini aklavietę, atsiduri padėtyje be išeities, geriausias patarėjas – miegas. Kartais atsibudus jau žinai problemos sprendimą.
Sako, Mendelejevas susapnavo cheminių elementų lentelę…
Kastanedos neskaičiau, bet kiek žinau jis kalba apie šamanistinį dvasinio gyvenimo būdą, t. y. šamanas pats valdo visas gyvenimo situacijas. Mūsų tautinėje tradicijoje einama priešingu keliu – pasitikėjimo Kūrėju, susivienijant su juo. Šioje vienybėje žmogus yra stiprus ir saugus.Visur esantis Dievas (kt. terminologija – mus supanti informacinė erdvė) saugo kiekvieną jo žingsnį.
Ar pačiam teko būti pomirtinėje būsenoje? Klinikinė mirtis? Ar būti – be kūno? Man tai buvo du kartus ir pasakoju tik apibendrinęs tą ką patyriau…
bet dorybingi ir nedorybingi darbai niekur neisitrina.si bagaza nesames i sekanti isikunijima kaip karma(likima).ka uzsidirbai siame gyvenime-pasiimsi kitame.
minute pries
http://www.youtube.com/watch?v=p0-hs2yHsOI&feature=kp
Jei nori būti geras muzikantas – turi susipažinti su geriausiais muzikos kūriniais ir muzikantais, jei nori būti geras mokslininkas – turi susipažinti su tuo, kas jau atrasta šioje srityje. Jei nori būti geras karys – turi susipažinti su geriausiais kovos būdais, su ginklu ir be ginklo. Jei nori tapti dvasingu – būtina susipažinti su tuo, ką žmonija šioje srityje jau yra pasiekusi. Pradžioje teks tapti dvasiniu mokinuku, vėliau studentu, dar vėliau mokslininku. Dvasingumas yra mokslas, taip į jį ir reik žiūrėt… nėra nei rytų, nei vakarų, yra tik žmonija… Ir tai visiškai nesilpnina tautiškumo, tik stiprina…
Manęs sąmonės budrumas 24 val nevargina, nes sąmoningam būti sapne pavyksta tik karts nuo karto. Kai tik sapne tampu sąmoningas – skraidau, tikiuosi dar šiame gyvenime pavyks mokėjimą skraidyti sapne, perkelti ir į šį gyvenimą… Nerimą ir įtampas reikia susitvarkyti dar prieš miegą, tada nevargins kvaili, keisti ir baisus sapnai. Jau labai seniai sapnavau “košmarus”. Paprasčiausiai išsiaiškinau – kas juos sukelią. Dabar mano sapnai labai ramūs, ten jaučiuosi kaip ir šiame gyvenime, tik ten šiek tiek kiti žmonės ir ten sprendžiu kitus reikalus…
Jei tikrai siekiate dvasingumo ir šiek tiek daugiau nei buitinis lygis, Kastaneda perskaityti būtina. Aš irgi taip galvojau – na ką ten tas Kastaneda ir puslaukiniai indėnai…, jau buvau perskaitęs Ramajana, Bhagavadgita, Tibeto mirusiųjų knygą, Tibeto joga ir slaptieji mokymai, Didysis Tibeto joga Milarepa, Lao Dze… Pradėjau skaityti Kastanedą visia netyčią, nuo 10 knygos, perskaičiau ir pagalvojau – nesąmonė, tuoj aš pradėsiu nuo pradžios ir rasiu vidinius prieštaravimus… Neradau… Vis tik tai lygis – kita tikrovė…
Šiek tiek apie sapnavimą. Kaip žmonės jį atrado. Žmonijos vystymosi pačioje pradžioje – žmogus gyveno išskirtinai sunkų gyvenimą (klausimas – kaip apskritai išgyveno). Mirtis jį lydėjo kiekviename žingsnyje. Pastoviai alkani, ligoti, sužaloti ir susižaloję, sušalę ir ištroškę… Ir žmogus atrado, kad sapne visiškai kitoks gyvenimas – ten netgi geriau. Kadangi poreikis ieškoti kur geriau buvo labai stiprus, po truputi, karts nuo karto, žmogui pavykdavo vis ilgiau užsibūti sapnavimo būsenoje. Laikas sapnavimo būsenoje ir gyvenime – nesutampa. Ilgas buvimas sapnavime, gali būti visiškai trumpo miego būsenoje ir atvirkščiai… (Patikrinta)… Toliau mano išvedžiojimai (galite to ir nepriimti): sapnuotojai sapnavimo būsenoje pradėjo žvalgytis – kas vyksta šiek tiek toliau, nei jie gali nukeliauti. Ten jie sutiko ir kitus sapnuotojus (magus, šamanus). Pradėjo keistis patirtimi. Taip atsirado akmens amžiaus internetas kuris veikia ir po šiai dienai. Žmogaus vystymasis įgavo papildomą pagreitį. Grynai mano nuomone – žmogus pradžioje išmoko sapnuoti, o tik po to pradėjo tikėti į Dievą ar kitas aukštesniąsias būtybes. Tada, kada jis sutiko, kitoje tikrovėje, kitus sutvėrimus ir jie buvo gerokai stipresni ir labiau pažengę – atsirado tikėjimas į aukštesniąsias jėgas. Sapnavimas, tai tą pati mus supanti tikrovė, tik matoma – “kitu matymu”. Sapnuotojas gali keliauti ne tik žeme, bet jis gali nukeliauti ir į kitas planetas, kitas galaktikas, arba net į kitus mus supančius pasaulius – kur viskas kitaip (patikrinta) Todėl jau šumerai gerai žinojo mūsų Saulės sistemos visas planetas (sapnavimas)… Indėnų magų matomas pasaulis, beveik tapatus indusų pasaulio sandarai – šeši pasauliai po mumis, šeši virš mūsų. Pas indėnus šeši po mumis ir keturi virš mūsų, nors (pagal indėnų magus) jų yra ir gerokai daugiau, tik tiek, kad mūsų protui jie jau nebesuvokiami. Manau, kad labai seniai magai susitikinėdavo su jogais ir keisdavosi patirtimi…
Ką norėjau pasakyti… Dvasiniu mokymų nėra daug, kuo mokymo lygis aukštesnis tuo jie panašėją viens į kitą. Vadinasi mokymas vienas… Kas svarbiausią – svarbiausias įvykis žmogui po gimimo – mirtis. Todėl labai svarbu, kad bet kuriame dvasiniame mokyme būtų skiriamas deramas dėmesys mirčiai ir sapnavimui. Jei tokių mokymų jums siūlomuose “dvasiniuose” mokymuose nėra, vadinasi tai tik akių dūmimas (švelniai išsireiškus). Mokymas apie gyvenimą be mirties, tas pats, kas mokytis groti smuiku be smuiko…
Kęstuti, jei nori būti geras išminuotojas turi susipažinti su geriausiais sprogmenimis 🙂
Skatini kitus pasinerti į nežinomybę? Ką jiems daryti, jei pakibs tarp sapno ir tikrovės, jei susidurs su stipresnėmis jėgomis? Neaiškini.
K.Kastaneda paliko tam tikrus ‘užraktus’, pirmą Tu atrakinai. Tuos užraktus turi atsirakinti kiekvienas sau, o ne visiems. Pradžia nuo vidinės JĖGOS, o ne nuo sapnavimo. Aiškink apie ją. Sėkmės.
… na jei tu skaitydamas Kastanedą nesupratai, kad sapnas tai irgi tikrovė, tik kita… ? Gal skaitei ne visas knygas? Tikriausiai neskaitei ir to, kad išlavinus sapnavimo kūną, su juo galima persikelti į tikrovę ir gyventi toliau tikrovėje? Pateikiu Kastanedos “partijos” knygų sąrašą: 10 knygų – Dono Chuano mokymai, 1 knyga – sapnininkas, 4 knygos – Kastanedos interviu, 1 knyga “Tansiogriti” – magų mankšta, šią mankštą magai išmoko sapnavime ir pradėjo taikyti šiame gyvenime. Veikia gerai, labai primena Thai Chi mankštą (kovos menas). Dar 2 knygos Taiša Abeliar ir 2 knygos Florinda Doner. Šios moteriškės priklausė Kastanedos magų “partijai”, Kastanedos paskatintos ir parašė šias knygas, todėl jas ir priskiriu Kastanedai. Dar internete galima rasti rinkinį Kastanedos užrašų, nepatekusių į spaudą…
Ką daryti būsenoje tarp sapno ir budrumo? Nieko, tarpinėje būsenoje paprasčiausiai sunku ilgai išsilaikyti. Va jei sapnuotojas paklius į gilesnius sapnavimo lygius ir ten užstrigs… Irgi nieko nereikės daryti, nes nei vienam iš šių komentarų skaitytojui, tai negresia… artimiausią dešimtmetį 🙂
Jei mokymas teisingas – jame neturi būti jokių paslapčių. Be to į kitą tikrovę – žiūriu kaip mokslininkas. Pirma pats pasitikrinu, o tada be jokių paslapčių ir numykimų pateikiu žmogui, jei jam tai įdomu. Tai ką man pačiam reikėjo ieškoti metų metus, kitam žmogui galiu perteikti per kelis mėnesius… Paprasčiausiai geras mokytojas turi sugebėti išmokyti savo mokinį daugiau, nei pats sugeba…
…Tavo “bajerį” praleisiu negirdom…
Kęstuti, labai dėkinga už atsakymą:)
Vis tik, kadangi su Kastaneda mažai susipažinusi, kyla man klausimas: ar jo mokymas veda į žmogiškųjų galių padidinimą ar į Meilės ir Tiesos (Dievo) pažinimą?
Kitaip sakant, ar jis skatina save suvokti kaip pasaulio valdovą, ar jis skatina suvokti pačią pasaulio sąrangą ir save, kaip harmoningą tos sąrangos dalį ?
Na, ir negaliu su jumis sutikti, jog yra tik vienas dvasinis mokymas. Sutinku, jog jie visi veda į vieną tikslą. Ir nemanau, kad yra gerai tai, ką mes dabar darome, beveik visi – verdame keistą šiupinį iš įvairių dvasinių mokymų, todėl tik trypčiojame vietoje, nepasistūmėdami pirmyn. Nes jei Mokymą suprantame, kaip kelią, kuriuo einame, tai kai kurie keliai veda visiškai priešinga kryptimi. Pvz, budizme visiškai nėra Dievo (vienok, nėra ir tavojo AŠ) – visi turi lygias teises ir visi turi teisę būti laimingi. Kai kurie krikščionys budizmą vadina šėtono religija (jis neigia Dievo buvimą). Taigi, keliai yra visiškai priešingų krypčių. Bet, kadangi gyvename Žemėje, kuri yra apvali, bet kuria kryptimi eidami, apėję ją aplinkui, turėtume prieiti savo namus ( Dievą). Prasčiau gaunasi, kai pradedame iš vieno kelio sukti į kitą, paskui į trečią – taip galime klaidžioti ilgai: žingsnis viena kryptimi-žingsnis priešinga kryptimi, niekur neveda. Liekame ten pat stovėti.
Dar apie budistinio ir krikščioniško kelio skirtumus yra kalbėjęs neprisimenu koks vienuolis ; šie skirtumai atsiskleidžia pačiame Budos ir Kristaus vaizdavime: Buda vaizduojamas sukryžiuotomis rankomis ir kojomis – tai pasinėrimo į save, užsidarymo nuo pasaulio pozicija. Budizme Dieviškumas atrandamas per pasinėrimą į savo gelmes. Kristus paprastai vaizduojamas ištiestomis rankomis (net ir nukryžiuotas), krikščionybėje Dieviškumas atrandamas per atvirumą pasauliui, per Meilę ir Tiesą, kuri didėja, kai ja daliniesi su kitais.
Bet Kastaneda atskleidžia kitokį – šamano ir mago kelią. Jame yra kiti niuansai.
Jei pamėginti Kastanedos (Don’o Chuan’o) mokymus perteikti keliais sakiniais, būtų kažkas panašaus į mokymą apie jėgą. Kadangi (anot magų) žmogų supantis pasaulis, jam yra pakankamai nedraugiškas, todėl gyvenimas tai iššūkis, kurį gali priimti tik karys-magas (mago kelias – kario kelias), o tam reikia tinkamai pasiruošti – sukaupti jėgą, išsaugoti jėgą, susigrąžinti jėgą… Yra tuose mokymuose man nepriimtinų dalykų, bet ir atmetus (man) nepriimtinus dalykus, mokymo vertė nuo to nesumenksta… Jei Kastanedą skaitysite taip kaip užduodate klausimus (su išankstine nuomone), tai tik prarasitę laiką. Tikrai ten nerasite Dievo, meilės ir tiesos… O jei sukaupsite jėgas ir supratimą, atmesite savo išankstinę nuomonę, galite ir pavykti susipažinti su – kita tikrove…. Mano pastebėjimas… Kastanedos mokymasis pas Don’ą Chuan’ą ir jogo Milarepos mokymasis pas savo mokytoją Marpą (baltasis magas, minėjau) ant tiek panašūs, kad gali kilti įtarimas, jog kažkas daug ką persirašė, bet… Knygas skirią daugiau kaip tūkstantis metų, ir tūkstančiai kilometrų, o ir Milarepos pirmasis vertimas pasirodė jau tada, kada Kastanedą pradėjo leisti savo pirmąsias knygas…
Galiu atsakyti ir jūsų “vienuoliui”. Jei jis suprato budizmo mokymo esmę ir taip pasisakė, tada jis užkietėjas melagis, bet labai gudrus ir pavojingas… Didžiai abejoju. Greičiausiai apgailėtinas nemokša, vienos knygos skaitytojas… Taip, dažnai Buda vaizduojamas sukryžiaves kojas ir rankas, užsimerkes… bet labai mėgiamas ir Budos įvaizdis – besijuokiantis Buda. Šiaip šie įvaizdžiai parodo užsivėrimo būsenos (ėjimas į savę, savęs pažinimas) kraštines ribas. Vidinis žmogaus pasaulis tolygus išoriniam. Kiek pažinsite savo vidinio pasaulio, tik tiek jame atsispindės ir išorinio pasaulio. Greičiausiai Budos pirmapradis Protas ir būtų Dievas, tik per savęs pažinimą, nesu tikras… Bet kaip vaizduojamas Kristus – beveik visada lavono pavidalu, o jei gyvas, tai labai paniuręs, niekada nesišypso, bet tai dar ne viskas. Prie viso to, jo pasekėjai turi garbinti kankinimo įrankį ir valgyti ir gerti savo viešpaties kūną ir kraują (netiesiogiai). Neturiu jokio poreikio šaipytis ar kitaip žeminti krikščionių, bet negaliu nesąmonių vadinti tikėjimu… satanistai irgi garbina lavonus ir gerią kraują (tiesiogiai). Atsimenu, kai mus dar visiškai vaikus nuvedė pirmą kartą į bažnyčią, mano jaunesnioji sesuo, pamačiusi nukryžiuotąjį, pradėjo garsiai rėkti – lavonas, lavonas… Ką vaikas mato, taip ir vadiną… Siūlyčiau Dievą palikti ramybėje ir labai jam netrukdyti :)… Juk ne juokas būti amžinai gyvu ir viskuo ir visais rūpintis, gali ir stogas pavažiuot, o kai jis supyks… Jei skaitote rusiškai, dar turėčiau turėti elektroninį knygos pavidalą apie Magadano šamaną, galėčiau persiųsti… Ten jis (šamanas) sako, kad Aukštesniųjų jėgų negalima trukdyti savo maldomis ir prašymais, nes jos supykusios gali ir pakenkti. Visus gyvenimo iššūkius reikia spręsti patiems, niekas už jus jūsų gyvenimo nenugyvens. O tada kada žmogus prieis ribą, kuri bus ne jo jėgoms, Aukštesniosios jėgos pačios ateis ir padės be jokių papildomų prašymų ar maldavimų… Turiu ir tokių patirčių…
Kuo dvasinių mokymų lygiai aukštesni, tuo jie vis labiau panašėja… Kaip ir muzikantui labai sveika susipažinti su įvairių stilių muziką, taip ir dvasiniam ieškotojui labai naudinga susipažinti su kuo įvairesniais dvasiniais mokymais…
Kęstutis:
,,..dvasiniam ieškotojui labai naudinga susipažinti su kuo įvairesniais dvasiniais mokymais…”.
Geras žodis SUSIPAŽINTI 🙂
Manau, vienam mokymui reikia skirti apie dešimt metų, jei nori suvokti. Kęstuti, kiek metų ruošiesi gyventi?
… kiek supratai ruošiuosi ne gyvenimui, bet jau pasiruošęs numirti ;), o jei spėsiu, gal pasiruošiu ir išėjimui… Nesikabinėk prie žodžių :)… Rašant “ant staigiųjų” atsiranda netikslumų, skaitytojams neaiškumų. Bet niekur, nieko, niekada nesakau, kad tik aš teisus… Sakau – man tai tinka… tai aš pasitikrinau ant savęs…
Dar vienas labai svarbus dalykas. Su metais, nuo kokių 50, svarbu gyvenimą perkelinėti į esybinę dalį. Pavadinimas nesvarbu, svarbu savyje susirasti tą savąjį aš, kuris išliks po mirties ir sukauptą jėgą saugoti toje dalyje…
Kaip gudru – ,,Rašant “ant staigiųjų” atsiranda netikslumų…”.
Kęstuti, jei išmokai važiuoti dviračiu, tai nėra prasmės SUSIPAŽINTI ,,su kuo įvairesniais” dviračiais. Moki – važiuoji, ir tiek.
Tavo blaškymasis tarp tų ,,dvasinių mokymų” rodo, kad ieškai. Jei ieškai, tai KODĖL MOKINI KITUS?
… aš kitų nemokinu… Dalė paklausė, aš atsakiau… Iš kitos pusės, nebūk toks paniuręs, o pamėgink persikrauti savo biokompiuterį, užstrigai “ant priekaišto” (pas Kastanedą tai vadinasi – nedarymas – darymas atvirkščiai nei įprasta)… Be to pyktis ir bloga nuotaika rūgština kūno vidinę terpę, labai kenkią sveikatai… Ne be reikalo sakiau, minėjau ir įspėjau, kad kyla didelis pavojus nebeišgirsti tavo mokymo :)….
Tikrai – visi mes turime mįslingų patirčių 🙂
Ir kiekvienas privalome nueiti SAVO gyvenimo kelią. Aš kažkaip nejaučiu didelio potraukio valdyti, gal todėl ir nedaug domėjausi Jėgos mokymais. Man labiau patinka sutarti su aplinka ir žmonėmis. Netgi atrodo, kad kai pradedi siekti valdyti, būtent tada aplinka ir tampa nedraugiška.Dar manau, kad mago kelią galima kažkuria prasme lyginti su visos žmonijos siekiu užvaldyti pasaulį, tobulinant jėgos ginklus: kol turėjome tik kuokas, paklodavome tuos, kurie pasitaiko po ranka. Įsigiję šautuvus, išguldome kur kas daugiau. O išradę atominį ginklą, galime sunaikinti visą pasaulį. Analogiškas yra ir mago galių didinimo poveikis. Bet turint omenyje, jog už kiekvieną atliktą veiksmą gauname atitinkamą atpildą…. nežinau, ar mūsų šansai tapti laimingais didėja kartu su galios didėjimu.
O dėl to vienuolio – tai jis buvo pakeitęs religiją – perėjo į budizmą ir kone išsikraustė iš proto. Jam kažkaip labai skausmingai tas atsiliepė.
Dėl krikščionybės simbolių nenoriu ginčytis. Kaip jūs ir sakėte – vidinis žmogaus pasaulis tolygus išoriniam. Kas yra pas mus viduje, tą matome ir išorėje:)
Man jėgos turėjimas suteikią vidinę ramybę ir išmintį. Neturiu jokio poreikio nieko valdyti, tik nesileidžiu stumdomas. Aplinkiniams – darbuotojams, lankytojams, namiškiams, draugams, giminėms, kaimynams esu išskirtinai ramus žmogus. Iš tikrųjų tai aš labiau žaviuosi tokiu reiškiniu kaip – išmintis. Man tai – mano kelias. Esu daug laiko ir jėgų skyręs gebėjimui – regėti. Paprasčiausiai buvo įdomu – ar tai tiesa. Aišku pradžioje buvo įdomu ar sugebėsiu, kai atsirado gebėjimas, iškilo klausimas – kur ribos. Greitai aš pasiekiau ribą, kada regėjimai persipynė su haliucinacijomis (kaip lietuviškai?), praradau labai daug jėgų, kūno temperatūra krito žemiau 35 laipsnių… Dabar gebėjimą regėti naudoju (tik išskirtiniais atvejais) iškilus neaiškumui – ar žmogus nuoširdus, ar ne – pasižiūriu į širdies sritį (čakrą) ar atsivėrusi (švyti – nuoširdus) ar užsivėrusi (apsiblaususi – nenuoširdus)…
Yra ir toks išminčiaus kelias – sudegink visas šventas knygas. Tegu tai būna tik indų pasaka… Vienas išminčius, beveik, labai daug skaitė knygų ir mokėsi ir mokėsi. Kokią knygą bepaima tai jos vis įdomesnės vieną už kitą. Skaito jis taip vieną gyvenimą, skaito kitą gyvenimą ir vis negali prašviesėt. Tada pradėjo prašyti Dievo, kad jis jam padėtų prašviesėt… Gerai sako Dievas – Aš tau padėsiu. Atnešk į kiemo vidurį savo brangiausias ir švenčiausias knygas… Kad visos jos man brangios… tada nešk visas… Sunešė išminčius visas knygas kurias buvo sukaupęs per kelis gyvenimus, o Dievas ir sako – padeg. Padegė jis knygas ir klausią – o kas toliau? O toliau – pradėk gyventi…
O aš kai pasijuntu stumdoma, pradedu save tikrinti – ar ne per daug “pasikėliau”. Nes gyvenimas pažeminimais gydo mūsų puikybę:)
Kaip manote – ar širdies čakra švyti, kai žmogus yra nusivylęs savo gyvenimu? Kai jis yra tarsi “apmiręs”, kai nieko nebemyli ir jam tas pat – gyventi ar mirti? Kai yra depresinėje būsenoje?
Jei žmogus toks, kokį jį aprašėte, tai jis bus praradęs vidines jėgas ir tai atsispindės… – nespindės jo laukas (aura). Jo laukas bus pilko atspalvio… Širdies čakra atsakinga už žmonių tarpusavio bendravimą ir ryšį (netgi praėjusių gyvenimų), o jos švytėjimas, kito žmogaus atžvilgiu, priklausys nuo žmogiškojo santykio… Vidinių jėgų praradimo priežastis – neteisingos mintys, neteisingos kalbos, neteisingi darbai ir jėgos vagys – žmonės ir neorganinės kilmės gyviai, besimaitinantys žmogaus vidinėmis jėgomis. Bet vėl gi, jei žmogus teisingai valdo savo jėgas, nebelieka galimybių svetimiems pasinaudoti žmogaus jėgų atsargomis. Kaip susigrąžinti vidinę jėgą? Tinka ką parašė Kemblys…
Vidinių jėgų praradimo priežąstimi dažnai būna ir mylimo žmogaus netektis. Įdomu, ką sako Kastaneda apie meilę ir prisirišimą?
Ar yra pas jį tokios sąvokos?
Kastaneda nelietė visuomenės darinių. Kastaneda, jei teisingai supratau, aiškina, kad bet koks prisirišimas silpnina. Po mirties būsime vieni bet kuriuo atveju. Tu teisi, artimo žmogaus praradimas būna skausmingas. Man buvo labai keista, kad ypatingai silpnina vaikai. Vaikams daug atiduodame.
Mano nuomonė skiriasi nuo Kastanedos, vaikai yra mūsų skola už savo vaikystę, kurią privalu atiduoti.
Ši vieta magų mokyme, pati žiauriausią… Kai tėvai vienas kitą myli ir vaiką pradeda su didele aistra, vaikas gauna daug tėvų jėgos, bet tėvai “užsidirbą” skylę savo jėgos lauke. Jei kuris iš tėvų nusprendžia eiti mago keliu, jis turi iš vaiko atsiimti savo jėga… Žiauru…
… kai Don Cuanas prieš išeidamas iš šio pasaulio, paskutinį kartą kalbėjosi su savo mokiniais apie meilę jis pasakė: Magą, kario keliu vedą begalinė meilė šiai žemei ir šiam pasauliui… jis pritūpė ir švelniai paglostė žemę… o žemė ir pasaulis jam atsako tuo pačiu, niekada nepalieka kario vieno, todėl net ir likęs karys vienui vienas, niekada nesijaučią vienišas…
Kažkodėl man ima atrodyti, jog ta mago deklaruojama begalinė meilė yra viso labo rafinuoto egocentrizmo forma 🙂
Nors gal aš ir neteisi, kas žino… Bet kai savosios jėgos dalelytės gailima net savo vaikui… Ką tada kalbėti apie meilę bet kokiam kitam žmogui…?
Tai rafinuotas egocentrizmas – kai mylime tik save ir savo Jėgą:)
Likęs vienas su savo sukauptu “dvasiniu” turtu toks žmogus nesijaus vienišas – jis yra su tobuliausia būtybe pasaulyje – savimi:)
(Atleisk Viešpatie, jei aš neteisi… ir atleiskite Kęstuti, kalbu per žiauriai)
Beje, man atrodo labai reikšmingas jūsų pastebėjimas apie Kastanedos ir Milarepos mokymų panašumą.
… kaip pasakytų mokslinykas – “mokymo metodikos panašumai”, o mokomasi skirtingų dalykų… kaip negalima perpasakoti muzikos, taip ir mokymo negalima perpasakoti… Iš mano pusės buvo tik siūlymas pasidomėt ir ne visai įprastais dalykais. Savišvietai…
Na va, vaikai yra mūsų skola, kai pasensime, mes būsime jų skola.:)
O ar kada nors būsime dovana vieni kitiems?
Mes esame pakeleiviai šiame pasaulyje, nesvarbu ar tėvai, ar vaikai, ar draugai, ar priešai, ar gyvūnai, ar augalai, ar įkyri musė, ar nepažįstami, kuriuos sustiprini žodžiu, darbu, veiksmu ar užmuši. Geras pakeleivis – likimo dovana 🙂 Kita vertus, blogas pakeleivis verčia stiprėti iš vidaus (aš romuvius stiprinu 🙂 ).
Kai pasensime, vaikai savo vaikams grąžins, ką skolingi mums. Eglutės šakos dengia viena kitą – jaunos nustelbia senas.
Klaida: kitą vertus
Aga 🙂 Kelio bendrija 🙂 – Yra A. Navicko knyga tokiu pavadinimu 🙂 Dabar skaitau.
Kęstuti, ačiū jums už pokalbį. Man buvo įdomu – Kastanedą mažai žinau.Bet praktikuoti jo mokymo nenorėčiau. Man svarbiau suprasti.Kuo daugiau domiuosi , tuo labiau man aiškėja, kaip skiriasi nuo šių mokymų Kristaus mokymas Turiu omenyje ne kurią nors krikščionybės atšaką, o patį šio mokymo pamatą, pradinę nuostatą.Jos esmė ne vidinės Jėgos kaupime, o kaip nebūtų keista – davime. Šv. Pranciškus yra pasakęs:”Duodamas gauni”. Tai visiškai priešinga pozicija nei Kastanedos. Jaučiate, koks yra kuriozas:)
Šiandien buvau Kryžių kalne, radau užrašą ant vieno kryžiaus “Mes gyvename tuo, ką gauname, bet kuriame pasaulį tuo, ką duodame”.
Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, jog šiuose mokymuose skiriasi ne tik pamatinės nuostatos, bet net ir vyraujančios energijos.(Gal tuo galima paaiškinti mano minėto vienuolio skaudžią patirtį.) Štai Don Chuanas, atsisveikindamas su mokiniais, glosto žemę ir kalba apie meilę žemei ir šiam pasauliui, Kristus kalba apie Tėvą, kuris yra danguje . Jo mokyme yra toks išsireiškimas, kaip “šios žemės kunigaikštis”. Nusilenkimas jam reiškia žemųjų instinktų ir žemės gaivalų garbinimą.
Mūsų tautos tradicijoje viena esminių pasaulėjautos išraiškų, kosminio pasaulio modelis yra medis. Jo šaknys giliai žemėje, tarp šaknų yra susirangęs žaltys-žemiškoji išmintis, žemiškojo (kūniško) gyvastingumo davėjas. Medžio šakos stiebiasi į dangų, tų šakų viršūnėje gieda paukštis – sparnuotos dvasios simbolis. Medžio šakos ir šaknys – tai du skirtingi pasauliai: tamsos ir šviesos, kūno ir dvasios. Žmogus irgi yra kaip tas medis.
Tikiu, jog yra žmogų Vedanti Ranka, nes, kaip ir jūs, kaip ir dauguma žmonių esu patyrusi jos buvimą. Ir manau, jog tikrieji dvasiniai mokymai yra mums duoti pagal mūsų galimybes. Tačiau nebūtinai yra vertingiausi tie, kurie yra seniausi. Kai medis pradeda augti, jam svarbiausia – įsitvirtinti žemėje. Tik įsitvirtinęs jis gali iškelti šakas į saulę.Tad ir žinios duodamos atitinkamos.
Dalė:
,,Jos esmė ne vidinės Jėgos kaupime, o kaip nebūtų keista – davime. Šv. Pranciškus yra pasakęs:”Duodamas gauni”.” – GAUNI 🙂
Neduotum – negautum!
:)… kaip sakė indėnai “Šokyje su vilkais” – GERI MAINAI 🙂
Indėnai indėnais, gal baigiam su tuo Šv. Pranciškumi. Jis melavo ir Tave klaidino savo PRADINE NUOSTATA Kristaus mokyme! Šiuo atveju ne ,,davime”, o GAVIME – siurbia kitų jėgas. Kokia mainų prasmė, jei vidinių jėgų nedaugėja?
DAUGĖJA 🙂
Krikščionių ,,gailestingumas” pražūtingas žmonijai.
Žmogui reikia padėti (duoti), jei užklupo nelaimė. Bet, jei nesugebėjo suvaldyti savo ydų, tokius visose Gentyse, Šeimose naikina.
Tarkim, Dale, mes žvejojame ant ledo. Aš įlūžau arba girtas užmigau šaltyje. Kuriuo atveju gelbėtum?
Jus, Kembly, gelbėčiau visais atvejais. Negalėčiau leisti, jog Žemė netektų tokio Vieno ir Nepakartojamo… 🙂
Savo vaikams kažkada pasakiau, kad, jei pradėtų vartoti narkotikus, pro duris išspirčiau iš namų visam gyvenimui, nors ir sugebėtų mesti.
Teisingai:)
Vaikai turi jausti griežtą Tėvo ranką 🙂
Kai tokios rankos nėra, jie į lankas išeina:)
Spėju, kad kuo griežtesnis Tėvas, tuo durnesnis.
Sveikas sugrįžęs, Paukšti 🙂
Jūs ištikimas sau – giesmė ta pati 🙂
…
Ačiū ir jums… buvo malonu… tikiuosi neįkyrėjau… 🙂
Tikrai ne 🙂 Nuoširdžiai linkiu sėkmės 🙂
Taip, kai Gabrieliui pradėjo byrėti smėliukas iš ižpakaliuko, pradėjo šauktis mūsų Perkūno.
Perkūno karalystė – pirmiausia per kūną.
atsigaves matau
Anot šitų čia aukščiau pateiktų ginčų: atsiDAVĘS – tolygu atsiGAVĘS ?
Perkūno – per kūną, bet paukščio – per dvasią ):
Kembly, dabar jau nejuokaudama noriu pasakyti apie tą “pražūtingą krikščionių gailestingumą”. Deja, jūs kritikuojate ne tą krikščionybę, apie kurią kalbu aš. Jūs kritikuojate savo susikurtą “pasaldintą” krikščionybės viziją. Krikščionių Dievas yra ne tik mylintis, bet ir TEISINGAS.
Mano supratimu, krikščionybėje svarbiausia ne apeigos, o sąmonė. Apeigos reikšmingos tiek, kiek jos padeda sąmonei vystytis. Subalansuota sąmonė – tokia, kuri išlaiko pusiausvyrą tarp meilės ir tiesos.
Jūsų griežta pozicija narkotikų požiūriu yra teisinga, bet jei realybėje jūs išspirtumėte vaiką pro duris po to, kai jis sugebėjo išlipti iš narkotikų liūno, jūsų teisingumas būtų žiaurus. Teisingumas be meilės visada žiaurus.Kadangi mes esame intelektuali, daugiau protaujanti, nei jaučianti žmonių karta, todėl prisigalvojame visokių “tiesų” ir jomis gyvename, paskendę barniuose ir nesantaikoje.Jei šiek tiek mažiau didžiuotumės vieni prieš kitus savo tiesomis, ir šiek tiek daugiau mylėtume ŽMOGŲ vienas kitame, daug kas keistųsi.
Dėl šv. Pranciškaus posakio “duodamas gauni” – jis nemelavo. Jei pasidomėsite šio žmogaus gyvenimu, pamatysite, jog jam galima “pripaišyti” ką tik nori – lengvabūdiškumą, impulsyvumą, bereikalingą savęs menkinimą,polinkį į poeziją ar iliuziją, galima jam priskirti erotiškumą galima jį vadinti “Dievo kvaileliu” , bet vampyru, besimaitinančiu kitų energija – jokiu būdu.
Dar kartą prašau Tavęs parašyti kaip krikščionys suvokia Dievą. Klausiu todėl, kad, jei suvoktumėte, jums nereikėtų tikėti. Ar tiki į Saulę?
Dėl ,,žiaurumo” – Gamtoje nėra žiaurumo. Savo įsitikinimus pavadinčiau ,,gamtameldžio”, nors nieko nemeldžiu. Svaigalai negrįžtamai keičia asmenį ir neturi reikšmės ar žmogus jų atsisakė. Įsivaizduok, kad jo vidines jėgas siurbia ,,siurbėlė”. Net atsisakęs svaigalų tos siurbėlės neatsikratys. Yra įvairios priklausomybės: lošimai, daiktų rinkimas, turto kaupimas, maldos ir t.t. – visos turi savo ,,siurbėles”.
Kodėl turėčiau domėtis kažkokio žmogaus gyvenimu? Ką Pranciškus padarė gero? Jau vien tai, kad mes skirtingai suvokiame jo žodžius yra jo kaltė.
Tada mes visi amžinai kalti – jau vien todėl, kad kalbame. Nes skirtingi žmonės skirtingai suvokia, ką mes sakome:)
Kaip krikščionys suvokia Dievą,jūs tikrai žinote, ir nėra čia ko tuščiai klausinėti.
O kaip gi jūs jį suvokiate?
Jau kuris laikas matau, kaip svaigstate savo nuovokumu, kurio niekaip nepajėgiate atskleisti. Ar tik ne todėl, kad už šios uždangos – tuštuma?
Bibliateologijoje visa erotika susiveda į dar “nekaltus” angeliukus, t. y. nuogus vaikus. Na, mūsų paklydėlis lenkas Čiurlionis, tiesa, ir kiti paklydę paišytojai krikščionybės vaizdavime juos kažkodėl klaidingai vaizdavo suaugusiųjų sparnuotomis “lengvai” aprengtomis povyzomis – tačiau tai jau bibliateologystės vertybių nukrypimai.
Jei nebūtų krikščionybės, kur jūs dėtumėte savo perkūnteologinius nukrypimus…?
Dėkokite Dievui, kad ji yra 🙂
Tai jau visai nejuokinga. Visiems nukrikščionėjusiems paklydėliams lietuviams prieš savo protėvius ir Dievus teks atsakyti, anksčiau vėliau. Krikščionys turi tam gan tikslų įvardinimą – ATPILDAS.
(Gali tai vadinti teisingu atsakymu į neteisingą klausimą).
… ir kuo daugiau protėvių ir dievų, tuo gausesnis atpildas 🙂
Sveikinu – jūs turtingas 🙂
Urugvajaus rašytojas Mario Benedetti (1920-2009) turėjo daug vardų, bet nė vienas iš jų nebuvo Carlos.
Matyt turėjo būti – Mario Benedetti. Pataisėme.