R. Reimeris. Universitetai jungsis, o kaip kolegijos?

Nors universitetų tinklo žemėlapis kol kas išlieka nevienareikšmiškas, jo kontūrus jau matome: aukštojo mokslo ekscelencijos salas telksime Vilniuje ir Kaune, čia veiks po vieną klasikinį, plačios aprėpties tyrimų universitetą, taip pat galės veikti ir profiliniai technologijos, sveikatos mokslų bei menų universitetai. Klaipėdoje ir Šiauliuose bus išlaikyti regiono poreikius tenkinantys universitetinio mokslo centrai, jie galės būti kitų universitetų padaliniais.

Universitetų tinklo žemėlapį braižyti pradėjo ir pabaigs Vyriausybė, kuri iki š. m. gruodžio 1 d. turėtų parengti optimizavimo plano įgyvendinimo priemones arba, kitaip tariant, konkretų universitetų jungimo planą bei jį lydinčius teisės aktų projektus. Taip bus pastatytas pirmasis aukštojo mokslo pertvarkos ramstis, šalia kurio jau netrukus stos dar du – finansavimo sistemos bei kokybės užtikrinimo sistemos pertvarkos – ramsčiai.

Tinklo pertvarka – ne vien apie universitetus

Atsakyti į klausimą, kuo Lietuvoje skiriasi universitetas ir kolegija yra sudėtingiau, nei kuo skiriasi profesinė ir aukštoji mokykla. Šiandien turime studijų programų, kurias galima mokytis tiek universitete, tiek kolegijoje, turime kolegijų, kurios kasmet stiprina savo mokslinę veiklą, kolegijų teikiamas profesinis bakalauras yra to paties lygmens (pagal ISCED klasifikatorių) kaip ir universitetų, priėmimo apžvalgos rodo, kad universitetai dėl stojančiųjų konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su kolegijomis. Studijas baigę absolventai konkuruoja dėl tų pačių darbo vietų. Aiškios takoskyros ir vaidmenų pasidalinimo nėra. Tad kalbėdami apie tinklo pertvarką negalime apsiriboti vien universitetais, turime kalbėti ir apie kolegijas: kokius kokybinius reikalavimus jos turi tenkinti, kas skiria jas nuo universitetų, kokie yra šių institucijų tarpusavio santykiai, galimos partnerystės.  

2000-aisiais LR Aukštojo mokslo įstatymu buvo įvirtinta binarinė aukštojo mokslo sistema. Vis dėlto kyla klausimas, ar šiandien, praėjus beveik dvidešimtmečiui nuo šios reformos, turime aiškius atsakymus į konceptualius, universiteto ir kolegijos identitetą aprėpiančius, klausimus? Ar ir toliau seksime Suomijos, kurios pavyzdžiu vadovavomės kurdami savo binarinę aukštojo mokslo sistemą, modeliu: universitetų misiją apibrėždami kaip vykdančių mokslinius tyrimus ir jais grįstas studijas, o kolegijų – kaip tų, kurios koncentruojasi į bendradarbiavimą su darbo rinkos atstovais ir regioninę plėtrą? O galbūt šis modelis nebetenkina Lietuvos poreikių? Galbūt, apskritai, turėtume galvoti apie binarinės sistemos išlaikymo prasmę? Siekdami aiškesnio vaidmenų pasidalinimo ir vaidmenis atitinkančios atsakomybės bei finansavimo, į aukštųjų mokyklų tinklą turime žvelgti iš esmės: pagaliau išgryninti aiškius universitetų ir kolegijų vaidmenis ir funkcijas, užtikrinti, kad skirtingų tipų institucijų paskirtis būtų aiškiai suprantama visuomenei.  

Kolegijų sektoriaus lyderės – didmiesčių kolegijos

Šiuo metu Lietuvoje veikia 12 valstybinių kolegijų. MOSTA atlikta kolegijų potencialo analizė rodo, jog daugiau nei 40 proc. Vilniaus ir Kauno kolegijų studentų įstoja su aukštesniu nei 4 konkursiniu balu, kitų kolegijų vidurkis – 25 procentai. Vilniaus kolegijoje 5 iš 6, Kauno – 4 iš 5 vykdomų sričių įvertintos kaip stiprios. Beveik 60 proc. Vilniaus kolegijos absolventų dirba aukštojo išsilavinimo reikalaujantį darbą, vidutinis kolegijos absolventų atlyginimas didesnis nei kolegijų vidurkis. Potencialo lentelėje taip pat tvirtai atrodo ir Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, Panevėžio, Vilniaus technologijų ir dizaino bei Kauno technikos kolegijos. Didžiausią atlyginimą tarp kolegijų absolventų kitais metais po studijų baigimo gauna Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos absolventai (708 Eur), toliau rikiuojasi Vilniaus technologijų ir dizaino (664 Eur), Kauno technikos kolegijos (652 Eur).

Vis dėlto ne visų kolegijų padėtis vienoda, ypač kai žvelgiame į regionus. Nedelsiant daugiau dėmesio reiktų skirti Marijampolės kolegijai. Net 87 proc. abiturientų įstojusių į šią kolegiją konkursinis balas nesiekia 4, įstojusiųjų skaičius nuo 2012 m. sumažėjo 39 proc. ir tai yra didžiausias mažėjimas tarp visų kolegijų. Modeliuojant stojančiųjų skaičiaus projekciją, prognozuojame, kad šiemet vien dėl minimalaus 1,6 balo reikalavimo taikymo į Marijampolės kolegiją įstos net 16 proc. mažiau studentų nei praėjusiais metais. Vos dešimtadalis kolegijos studentų studijuoja programose akredituotose maksimaliam laikotarpiui. Net keturios iš penkių kolegijoje vykdomų sričių įvertintos prastai.

MOSTA sukurtas absolventų karjeros stebėsenos įrankis atskleidžia, kad vidutinis kolegijos absolventų atlyginimas kitais metais po studijų baigimo yra pats žemiausias tarp visų kolegijų – 459 Eur (vidutinis darbo užmokestis Marijampolės apskrityje – 491 Eur) prieš mokesčius.

Alytaus, Utenos bei Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijose visos studijų sritys įvertintos prastai arba vidutiniškai. Situacija tik šiek tiek geresnė Klaipėdos valstybinėje kolegijoje turinčioje stiprią biomedicinos studijų sritį ir Šiaulių valstybinėje kolegijoje pasižyminčioje stipriais technologiniais mokslais. Analizuojant 2015 m. absolventų įsidarbinimą pastebima, kad visų minimų kolegijų absolventų vidutinis atlyginimas kitais metais po studijų baigimo yra mažesnis nei kolegijų vidurkis.

Naujajame tinklo žemėlapyje ir kolegijos

Galvojant apie aukštojo mokslo institucijų žemėlapį yra būtina atsižvelgti į padėtį kolegijose ir nustatyti universitetų ir kolegijų koegzistencijos sąlygas. Didmiesčių institucijos išlieka traukos centrais, tačiau aukštasis koleginis išsilavinimas turi būti išlaikytas regionuose, tai yra svarbi regioninės politikos dalis. Ar turėtume papildomai stiprinti silpnas kolegijas, ar stiprinti stipriąsias, konkuruojančias su universitetais? O gal nuspręsime, kad aukštųjų mokyklų jungimas gali būti ne tik horizontalus – universitetai su universitetais, kolegijos su kolegijomis, bet ir vertikalus, kolegijos su profesinio rengimo centrais ar universitetais?

Tai yra esminiai klausimai, į kuriuos turime atsakyti siekdami turėti integralų ir kokybišką aukštojo mokslo tinklą, tenkinantį tiek visuomenės, tiek studentų bei darbdavių poreikius. Galima pasidžiaugti, jog Seimo nutarimu dabar tiek universitetų, tiek kolegijų pertvarka yra vienose – Vyriausybės – rankose, vadinasi, galima rasti atsakymus į šiuos klausimus bei sudėlioti subalansuotą institucijų mozaiką, kuri garantuotų aukščiausią kokybę ir efektyvumą.

Autorius yra l.e.p. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) direktorius