Iniciatyva pakelti stojamojo balo kartelę iki 4 balų, kurią palaiko ir gina kai kurie universitetai ir mokslo stebėsenos centrai, rodo redukuotą, mechanistinį požiūrį į aukštojo mokslo valdymo instrumentus. Ši pozicija nepagrįsta jokiais tyrimais dėl galimų pasekmių ir yra tik dar viena viešųjų ryšių akcija. „Nors duomenys rodo, jog padidinus stojamąjį balą iki 4 labiausiai nukentės tiksliųjų mokslų studijų programos, rodos, siekiama sau įsišauti į koją. Tyrimais neparemtos manipuliacijos viešojoje erdvėje tik rodo tam tikrų įstaigų požiūrį į žmones kaip „bandomuosius triušius“, – teigia ES
pagrindinių teisių agentūros (FRA) Valdančiosios tarybos narė, teisininkė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslo prorektorė Julija Kiršienė.
Pasak profesorės, jei jau siekiame aukštojo mokslo kokybės, tai vakarietiškomis vertybėmis gyvenančioje visuomenėje turime laikytis žmogaus teisių standartų. Žemiausias iš jų reiškia, jog kokybė prasideda nuo aukštojo mokslo prieinamumo, įtraukumo, įgalinimo bei įvairovės, o sprendimai švietimo politikos klausimais turi būti paremti lygiomis teisėmis, empatija ir moksliniais tyrimais.
Pastarųjų 3 metų stojimo duomenys įrodo, kad kalbos apie stojamojo balo kėlimą yra daugiau viešųjų ryšių akcija, nei aukštojo mokslo kokybės gerinimui skirta iniciatyva. Dažnai 4 balų stojimo kartelės neįveikia studentai, besimokantys tokiose srityse kaip informatika, matematika, technologijos, inžinerija, žemės ūkis, miškininkystė. 2016 m. 50 proc. padidinus valstybės finansuojamų ir nefinansuojamų studijų kvotą į informatikos, informacijos sistemų, programų sistemų, sveikatos informatikos, matematikos ir kompiuterių mokslo studijų kryptis, praktiškai nebeliko konkurso – į sudėtingas, gero pasirengimo reikalaujančias studijas buvo priimti ir stojantieji su žemais konkursiniais balais: mažiausias į valstybės finansuojamas vietas tesiekė 3,74, o nefinansuojamas – vos 1,37 papildomame priėmime. Galima įsivaizduoti, kaip keistųsi stojančiųjų rodikliai stojamąjį balą padidinus iki 4.
Praėjusiais metais daugiausiai stojančiųjų buvo priimta į KTU Programų sistemų studijų programą – joje surinkti net 394 pirmakursiai (palyginimui, VU ryžosi priimti 148, o VGTU – 145 studentus). Konkursas į visas informatikos, informacijos sistemų, programų sistemų, sveikatos informatikos, matematikos ir kompiuterių mokslo studijų krypčių programų valstybės finansuojamas vietas 2016 m. siekė vos 1,21, t. y. buvo priimti beveik visi norintys. Konkursas į technologijos mokslų krypties programas valstybės finansuojamas vietas praėjusiais metais buvo pats žemiausias – jis tesiekė 0,98.
„Pateikti duomenys išryškina priimamų sprendimų švietimo politikos klausimais fragmentiškumą. Jei trūksta stojančiųjų į informatikos, technologijų studijų krypčių programas, tai tiesiog padidinamas valstybės finansuojamų vietų skaičius, nors iš tiesų beveik nėra kam stoti. Taip atsitiko todėl, kad mokyklose stinga tiksliųjų dalykų, t.y. fizikos, informatikos, chemijos bei matematikos, mokytojų.
Šiandien net ir aukštas reitingų pozicijas užimančios didžiųjų miestų gimnazijos sunkiai randa šių dalykų mokytojų, o ką jau kalbėti apie nuo Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos centro nutolusias mokyklas. Turi būti kompleksinis požiūris į švietimo sistemos reformą ir pirmiausia mums reikia naujos kartos mokytojų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos – juk šiuo metu mokyklos suole sėdintys moksleiviai gyvens XXI a. viduryje“, – apie švietimo sistemos iššūkius kalba prof. Julija Kiršienė.
Mokslo prorektorės teigimu, norint spręsti mažo susidomėjimo tiksliaisiais mokslais problemą, reikėtų pradėti nuo gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos (STEM, angl. Science, Technology, Engineering, Math) dalykų mokytojų ir jų parengimo problemos sprendimo. Antra, žinoma, reikia kuo greičiau įgyvendinti projektą dėl gamtos, technologijų, inžinerijos, matematikos ir kūrybiškumo ugdymo STEAM centrų moksleiviams.
Universitetai su nuostoliais
Paradoksalu, kad valstybės finansavimo politika skatina stojančiuosius labiau rinktis technologijos, fizinių, biomedicinos mokslų studijas, kai tuo tarpu didžioji dalis stojančiųjų pirmenybę teikia socialiniams mokslams. Pavyzdžiui, nors 2016 m. net 2,4 karto daugiau stojančiųjų pirmuoju prioritetu rinkosi ne technologijos, o socialinius mokslus, studijų vietų paskirstymas buvo priešingas: socialinių mokslų srities studijoms skirta 1,3 karto mažiau vietų nei technologijos mokslams.
Tokį paklausos ir pasiūlos neatitikimą dar paaštrina LR Švietimo ir mokslo ministerijos kasmet parengiami studijų krypčių grupių valstybinio finansavimo planai – dėl to kai kuriose grupėse į vieną vietą konkuruoja net 9 stojantieji, tuo tarpu kitose grupėse – vos po vieną ar net mažiau. Savo ruožtu tai sąlygoja ir didelius, iki 3,5 karto siekiančius minimalaus konkursinio balo skirtumus tarp įstojusiųjų į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas vietas.
Nepaisant to, technologiniai universitetai pastarąjį dešimtmetį išgyvena studentų skaičiaus nuosmukį – pavyzdžiui, 2007 metais KTU studijavo beveik 17 tūkst. studentų, tuo tarpu šiemet universitete jų yra 10 223. Per tą patį laikotarpį nuo 15 iki 10 tūkstančių sumažėjo ir VGTU studijuojančiųjų skaičius. MOSTA prognozuoja, kad stojančiųjų į KTU skaičius 2021 m. sieks vos 1406 – tai net 66 proc. mažiau už 2007 metais buvusį stojančiųjų antplūdį: tąkart studentų susirinko 4183. Įvedus stojamąjį 4 balų slenkstį, universitetų nuostoliai išaugtų dar labiau.
Tuo tarpu klasikiniams universitetams, tokiems kaip VDU ar VU, besiremiantiems stipriais socialiniais ir humanitariniais mokslais, ši iniciatyva nebūtų tokia nuostolinga. Pavyzdžiui, per paskutinius 10 metų, VDU studentų sumažėjo 20 proc., tuo tarpu KTU – dvigubai daugiau, 40 proc.
