A. Aleksandravičius. Iš užgrobtų Lietuvos pasiuntinybių sklinda rusiškas propagandinis melas

Praėjusią savaitę Rusija numetė ant Lietuvos didelę hibridinio karo informacinę bombą – šios šalies ambasadorius Vilniuje Aleksandras Udalcovas Lietuvoje leidžiamam rusiškam laikraščiui pareiškė, kad Lietuva, pati 1940 m. birželio 15 d. pasiprašiusi į Sovietų Sąjungą, entuziastingai važiavusi į Sibirą gyvuliniais vagonais, po 1990 m. „skyrybų“ su Rusija skolinga Maskvai 72 mlrd. dolerių. 20 tūkst. žuvusių antisovietinių laisvės kovotojų ir beveik milijoną tremtinių į Rytus  bei pabėgėlių į Vakarus apspjaudžiusio veikėjo mūsų valdžia net neiškvietė į Prezidentūrą, nepareikalavo pasiaiškinti dėl viešai skleidžiamos klastotės, tik premjeras ir užsienio reikalų ministras socialiniuose tinkluose pasiguodė, kad iš Rusijos ambasados paskleista oficiali Kremliaus nuostata „glumina ir piktina“.

„Ūkininko patarėjas“ paklausė politikų ir diplomatų, gal neužtenka deginti žvakelių Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje prie tremtinių vagono ir virpančiu balsu kartoti ištremtųjų pavardžių, bet reikia garsiai pasakyti, kad Kremlius prisivogė ir iki šiol negrąžina net dabartinėse Europos Sąjungos  šalyse prieškariu Lietuvos turėto turto. Gal naujoji Prancūzijos valdžia atsižvelgtų į mūsų jausmus, juo labiau, kad buvusioje Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje dabar įsikūręs Kremliaus propagandos ruporo „Russia Today“ („Šiandienė Rusija“) biuras, ant Prancūzijos prezidento  Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) per rinkimų kampaniją išliejęs kalnus purvo?

Vokietija gal būtų jautresnė

„Dalį sovietų pagrobto mūsų nekilnojamojo turto užsienyje Vakarų šalių vyriausybės kompensavo Lietuvai. Prancūzai jautėsi ypač nesmagiai dėl tos pasiuntinybių istorijos. Mūsų diplomatai Paryžiuje ir Romoje dirba kituose, italų ir prancūzų suteiktuose pastatuose. Vokietija gal būtų buvusi jautresnė, tačiau mūsų tarpukario pasiuntinybės Berlyne (adresas – Kunigaikščių gatvė (Kurfürstenstrasse) 134) neišliko. Kai kurie klausimai neišspręsti. 2000-aisiais Lietuvos Seimas patvirtino įstatymą dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo. Mums nereikėtų iš naujo jos skaičiuoti. Nesolidžiai atrodytume, tarsi paklusę Rusijos primestoms nešvaraus geopolitinio žaidimo taisyklėms. Atlaikėme ir gerokai skaudesnes Maskvos patyčias iš mūsų istorijos. Tarpukario Lietuvos ministrų kabineto rūmus (Kaune, K. Donelaičio g. 58) okupantai pavertė prekybos ir kulinarijos mokykla, nugriovė prieangį su kolonomis (dabar ten Vytauto Didžiojo universiteto rektoratas ir diplomatų Lozoraičių muziejus –red. past.)“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Seimo Užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas Egidijus Vareikis.

Nebuvo kitų galimybių?

Buvęs užsienio reikalų ministras, Seimo narys Audronius Ažubalis įsitikinęs, kad nebuvo jokios galimybės Romoje atgauti prieškario Lietuvos pasiuntinybės rūmų, kuriuose iki šiol šeimininkauja Rusijos generalinis konsulatas, pernai pristatęs Italijos „pažangiajai“ visuomenei 1991 m. sausio 13-osios sovietinės agresijos aukas šmeižiančią „dokumentinę“ knygą „Lietuviškas sąmokslas. Kaip žlugo Sovietų Sąjunga ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją išsaugoti“ (autorė – Lietuvoje nepageidaujama rusų užsakomosios žurnalistikos žymūnė Galina Sapožnikova). Italijos dokumentuose neminima, kad „Villa Lituania“ – Maskvos atimta Lietuvos nuosavybė. „Okupacijos padariniai ištaisyti tiek, kiek įmanoma. Ne pinigai ir pastatai svarbiausia, bet nekintama politinė Lietuvos nuostata, kad sovietų sukelti nuostoliai turi būti atlyginti“, – savo naivumu „Ūkininko patarėją“ nustebino A. Ažubalis.

Istorikai jau pasisakė

Istorikas, dabar verslininkas Laurynas Jonušauskas, 1999–2002 metais dirbęs Briuselyje, Lietuvos misijoje prie Europos Bendrijų, 2004–2009 metais vadovavęs mūsų šalies ambasados  Rusijos Federacijoje politikos skyriui, nuodugniai tyrinėjo Maskvai nepaklususių Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių užsienyje veiklą 1940–1991 metais. Anot L. Jonušausko, diplomatinė tarnyba– vienintelė nepriklausomos Lietuvos institucija, nė karto nebuvusi pavaldi sovietų režimui ir nepertraukiamai veikianti nuo 1918 m. iki šiol.

„Istorikai smulkiai aprašė, kokiomis aplinkybėmis Rusija užgrobė Lietuvos pasiuntinybes. Dabar jų likimai –politikų rankose“, – „Ūkininko patarėjui“ pabrėžė L. Jonušauskas.

Kolaboranto telegrama patriotams

Pasak L. Jonušausko, 1939 m. sausio 1 d. Lietuva turėjo 15 pasiuntinybių (Vokietijai 1939 m. kovo mėnesį okupavus Čekoslovakiją, nebeliko Lietuvos atstovybės Prahoje, 1939 m. pabaigoje, vokiečiams ir sovietams sudorojus Lenkiją, –ir diplomatinės rezidencijos Varšuvoje), 8 generalinius konsulatus, 7 garbės generalinius konsulatus, 6 konsulatus, 33 garbės konsulatus ir 6 garbės vicekonsulus Europoje, Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje.

1940 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos pasiuntinybės gavo LSSR užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus Pijaus Glovackio telegramą, kad Sovietų Sąjungos Aukščiausiajai Tarybai rugpjūčio 3 d. „nutarus priimti Lietuvos sovietų socialistinę respubliką į SSRS“, visų Lietuvos pasiuntinybių ir konsulatų veikla nuo rugpjūčio 8 d. nutraukiama, atstovybių turtą ir archyvus privaloma perduoti toje šalyje esančiai sovietų pasiuntinybei ar konsulatui.

Pasirišę juodus kaklaraiščius

Berlyne pasiuntinybės veikla sustabdyta 1940 m. rugpjūčio 14 d., Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje Petras Klimas iš Viši kurorto (ten įsikūrė maršalo  Filipo Peteno (Philippe Petain) vadovaujama Prancūzijos vyriausybė) vokiečių užimtame Paryžiuje likusiam vieninteliam (be techninio personalo) diplomatui, pasiuntinybės patarėjui Stasiui Antanui Bačkiui liepos 29 d. parašė laišką, kurį šis gavo tiktai rugpjūčio 9 d., kad pasiuntinybės pastatą (adresas – Malzerbo aikštė (Place Malesherbes) 14, Paryžius XVII, dabar aikštė pavadinta generolo Žoržo Katru (Georges Catroux) vardu) galima perduoti tik prancūzų valdžiai. Pasiuntinybės darbuotojus P. Klimas išleido nemokamų atostogų, o patarėjui S. A. Bačkiui liepė persikelti gyventi į pasiuntinybę. 1940 m. rugpjūčio 23 d. Paryžiaus policijos prefektūra Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatams įsakė jau kitą dieną atiduoti pasiuntinybių raktus. Baltijos šalių pareigūnai į prefektūrą atėjo pasirišę juodus gedulo kaklaraiščius.

Vagys su diplomatiniais pasais

„Norėdama visiškai nutraukti lietuvišką diplomatinę veiklą Prancūzijoje, SSRS ambasada Lietuvos pasiuntinybės reikalų tvarkytoją S. A. Bačkį gąsdino, kad prancūzai išduos jį sovietams už vagoną cukraus. 1940 m. S. A. Bačkio nuomojamas butas Paryžiuje, Mesinos gatvėje  (rue de Messine) 5, faktiškai tapo neoficialia Lietuvos pasiuntinybe – bute buvo tariamasi su oficialiais asmenimis, minima Vasario 16-oji. 1940 m. rugsėjo mėnesį sovietų ambasados pareigūnai iš nuomojamų garažų pavogė asmeninius pasiuntinio P. Klimo daiktus. Tik 1942-aisiais, antraisiais Sovietų Sąjungos karo su nacionalsocialistine Vokietija metais, P. Klimas atgavo savo turtą, o buvęs Lietuvos pasiuntinybės pastatas Paryžiuje taip ir nebuvo grąžintas tikriesiems šeimininkams“, – Lietuvos diplomatų kryžiaus kelius Prancūzijoje sovietams okupavus Lietuvą priminė istorikas L. Jonušauskas.

Šventasis Sostas nepriglaudė

Dar didesnę skriaudą iš sovietų Lietuva patyrė Romoje. Būsimąją mūsų pasiuntinybę „Villa Lituania“ pasistatė amerikietis Italijos komercinio banko direktorius Džordžas Blantas Peidžas ( George Blunt Page). Artimas jo draugas Lietuvos pasiuntinys Vytautas Voldemaras Čarneckis 1933 m. išsinuomojo pastatą mūsų šalies atstovybei. Lygiai prieš 80 metų, 1937 m. liepą, Lietuva įsigijo vieną gražiausių „Amžinojo miesto“ architektūrinių paminklų  už 3 mln. lirų (milijoną paklojo iškart, likusius pinigus pasižadėjo sumokėti dalimis iki 1952 m.).

1940 m. vasarą Vatikanas neišdrįso Lietuvos pasiuntinybei Romoje suteikti atstovybės prie Šventojo Sosto įgaliojimų, prabangius rūmus (adresas – Nomentanos kelias (via Nomentana) 116) italai netrukus atidavė sovietų ambasadai, tačiau be baldų ir archyvų, nes mūsų diplomatai suspėjo visą turtą perduoti Šventajam Sostui.

Barbariškai nuniokojo rūmus

1940 m. išeidami iš „Villa Lituania“ mūsiškiai nupjaustė elektros laidus, nušienavo gėles pasiuntinybės sode, paliko tik per pusę stiebo  nuleistą Lietuvos vėliavą su gedulo kaspinu. 1941 m. birželį, Italijos sąjungininkei nacionalsocialistinei Vokietijai įsiveržus į Sovietų Sąjungą, rusai pabėgo iš „Villa Lituania“, palikę rūmus globoti Švedijos diplomatams (!). Italijos lietuvių bendruomenė bandė susigrąžinti savo nuosavybę, kurią sovietai barbariškai nuniokojo: pasiuntinybės kanceliarija buvo paversta mokyklos klasėmis rusų tarnautojų vaikams, kituose kambariuose pastatytos lovos ir įrengtos virtuvės, lubas buvo užliejęs sprogęs vandentiekio vamzdis. Tačiau pasiuntinybę tvarkantiems lietuviams švedų diplomatai ir italų pareigūnai liepė išeiti.

Šmeižikų „neliečiamybės statusas“

Po karo sovietai piktybiškai nemokėjo už pastato nuomą, bankas areštavo „Villa Lituania“ ir pardavė nekilnojamojo turto kompanijai, bet „vaivorykštinė“ Italijos komunistų, socialistų, liberalų, krikdemų vyriausybė 1945 m. išpirko rūmus ir padovanojo juos sovietams, kurie žudė ir vežė į Sibirą tikruosius vilos savininkus –lietuvius.

Italijos vyriausybė ketvirtį amžiaus teisinosi, kad negali išmesti rusų iš „Villa Lituania“, nes šiuos esą gina diplomatų neliečiamybės statusas. Bet jo neturi Paryžiuje mūsų nekilnojamąjį turtą okupavę rusakalbiai  šmeižikai su žurnalistų pažymėjimais, Lietuvos partizanus vadinantys „banditais“, o Prancūzijos prezidentą E. Makroną – „pasaulinio globalistų tinklo statytiniu ir Amerikos finansinės sistemos agentu“.

Savigarbos neįskaičiavo

2013 m. vasario 21 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Antanas Linkevičius pasirašė prieštaringai vertinamą sutartį su Italijos vyriausybe – Lietuva atsisakė „Villa Lituania“ pastato  mainais  už italų pažadą leisti  99 metus neatlygintinai naudotis kitomis patalpomis. Lietuvos Vyriausybės finansininkai pragmatiškai apskaičiavo, kad nuoma per metus siektų apie 0,5 mln. eurų, tad „per 20 metų būtų visiškai atlygintos Lietuvos Vyriausybės kadaise išleistos lėšos  „Villa Lituania“ įsigyti ir pritaikyti atstovybei“. Apie šalies savigarbą finansininkai ir politikai negalvojo.

„Ūkininko patarėjo“ duomenimis, mūsų Užsienio reikalų ministerija  buvo nusižiūrėjusi „bendrabutį“  Romos centre, tikėjosi gauti visą jo ketvirtąjį aukštą (kiti nuomininkai – Jungtinių Tautų  Maisto ir žemės ūkio organizacijos komisija bei Lenkų kultūros institutas), tačiau  Lietuvos diplomatai iki šiol kartu su Italijos lietuvių bendruomenės šeštadieninės mokyklėlės mažaisiais lankytojais  glaudžiasi neišvaizdžiame namelyje, kuris visiškai netinka  susitikti ir bendrauti  su kitų šalių pareigūnais,   neturi net paradinio įėjimo. 

„Tokiomis dienomis, kai Lietuva prisimena savo  žmogiškąsias netektis, neverta aptarinėti  nei Rusijos ambasadoriaus nevykusių kalbų, nei seniai sudarytų sutarčių“, – iš Tbilisio, kur mokė prorusišką Gruzijos vyriausybę suartėti su Europos Sąjunga ir NATO, „Ūkininko patarėjui“ aiškino šiandienis Lietuvos diplomatijos vadovas L. A. Linkevičius.

Autorius yra „Ūkininko patarėjo“ korespondentas ir informacijos skyriaus vedėjas