V. Anužis. Gal ten, kituose kraštuose mūsų žmonės pasilieka ne tik dėl pinigų, gal jiems ten geriau, tiesiog dvasiai geriau gyventi?

2016 metų nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Vytauto Anužio kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime:

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, gerbiamasis Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi, gerbiamasis Prezidente Valdai Adamkau, Seimo nariai, visi garbūs svečiai, ponios ir ponai.

Kaip pasakyti žodį, kuris paveiktų? Gyvename žodžiuose. Kai nebežinome, kur eiti –
klausiame kelio. Savęs arba tų, kurie arti tavęs.

Taip išėjome į Atgimimo kelią. Per savo istorijos pažinimą, per valią, per mitingus Katedros aikštėje, Vingio parke, per mūsų šviesių žmonių protą. Ir stojome į Baltijos kelią.

Mano šeima Baltijos kelyje stovėjo ant paties Lietuvos ir Latvijos sienos sankirtos. Žinote, buvo taip gera, kad net baisu. Tada galvojai, nejaugi tai yra įmanoma? Argi tai bus? Ir kai tik būdavo kokia nors proga, mes švelniai, bet reikliai kibdavome į atlapus mūsų Atgimimo vedliams – ar tai iš tikrųjų ir kada? Ir kokie jie skirtingi būtų buvę, o vėliau sužinojome, dažnai ir priešiški vienas kitam, mums „tolesniems nuo politikos“ – reikėtų sakyti kabutėse, nes tada visi „buvome politikoje“, jie mums vieningai atsakydavo: „Taip tai bus, iš tikrųjų, tai nuspręsta, neabejokite“ Galbūt žodžiai ne tokie, bet dvasia iš tikrųjų buvo tokia. Tikėjimo laisve ir valstybe valia buvo absoliuti ir užkrečianti. Mes tikėjome ir kitus kvietėme tikėti Lietuva ir laisve. O dar kai prisimeni Klaipėdos dramos teatro Justino Marcinkevičiaus  „Mažvydą“, kurį mes  vaidinome Klaipėdos ir Žemaitijos žemėse, kai spektaklio finale mes aktoriai skiemenuodavome „L I E T U V A“, o tuo pačiu metu Vilniaus aikštėse, lyg aidu, tą patį šventą žodį sakydavo tokia daugybė žmonių. Lietuva tada išgyveno įkvėpimą.

1989–1990 metais mes su šeima Kalėdas ir Naujuosius metus sutikome Vakarų Berlyne pas mano žmonos giminaičius. Vokiečių laikraščiai „Berliner Morgenpost“, „Frankfurter Allgemeine“ – pirmuosiuose puslapiuose žinios apie Lietuvą, nuotraukos ir Lietuvos Katedros aikštės. Lapkritį Berlyno siena griuvo, minios žmonių abejomis kryptimis – iš Rytų į Vakarus, ir Vakarų į Rytus – judėjo vieni pas kitus. Aišku, daugiau į Vakarus. Nemažą gabalioką sienos išsidaužėme ir mes su šeimyna. Iš tos vietos, kur buvo trys žemėlapiai, trys mūsų Baltijos šalys ir užrašas „Freedom for the Baltic States!“ Ir su tuo gabalu sienos mes buvome pakviesti į svečius pas vieną moterį, su visu tuo gabalu atėjau. Ji buvo viena iš tų laimingųjų, nenušautųjų 1972 metais, perėjusi iš Rytų Berlyno į Vakarų. Ir štai dabar, kada ta siena, kuri vos netapo jos mirties vieta, griuvo, ta miela moteriškė sako mums: „Ko jūs toje Lietuvoje taip bruzdate, kas jums negerai? Priklausoma Lietuva, laisva, SSRS sudėtyje, koks skirtumas? Juk ne tai žmogaus gyvenime yra svarbiausia.“ Aš net sudrebėjau. Sakau: negi tu pamiršai ko gi tada per sieną, rizikuodama gyvybe tada bėgai tu? Juk galėjai nubėgti į savo mirtį. Juk ne tai, kaip kad tu sakai, žmogaus gyvenime yra svarbiausia. Atminties praradimas. Žmonės, kurie nori gyventi savo protėvių žemėje kaip valstybė, istorinę atmintį turi puoselėti ir rūpintis ne mažiau kaip energetiniais resursais.

Mankurto kepurėlė jaunam žmogui tai priešo dovana. Lietuva dramatiškai tirpsta. Skaičiai ir greičiai pribloškia ne antrus ir ne trečius metus. Ilgai stovėjome nustebę – kodėl? Paskui ilgai stovėjome su viltimi – gal visa tai jau baigėsi? Tebestovime ir klausiame: gal kas nors žinote, ką daryti? Stovime ir žiūrime, kiek dar paliko Klaipėdos, Panevėžio, Marijampolės? Kokie mes buvome tada per atgimimą, kaip mes nuėjome iki Kovo 11-osios? Juk buvo daug sunkiau, mes buvome prieš tokią galybę, kuri turėjo baisias mašinas, spjaudančias ugnį ir plieną. Taip, tada buvo paprasčiau todėl, kad buvo prieš ką susivienyti. Mes visi buvome kaip vienas: mokytojas, statybininkas, mažytė mamytė su dar mažais vaikeliais. Mes žiūrėjome vienas į kitą su pagarba ir buvome pasirengę pagelbėti vienas kitam.

Dabar viskas mumyse. Atsiskyrėme vienas nuo kito, vieni smarkiai praturtėjome, kiti smarkiai nuskurdome, pagarbos nebeliko ir pagalbos, ne tos, kuri ištiesė gailestingumo trupinį, o tos, kuri padeda pradėti arba pakilti, leidžia savo darbu oriai gyventi savoje šalyje. Gal ten, kituose kraštuose mūsų žmonės pasilieka ne tik dėl pinigų, gal jiems ten geriau, tiesiog dvasiai geriau gyventi? Labai skaudu šitaip galvoti. Net gal taip ir nėra. Galbūt yra teisūs mūsų jaunieji, sugrįžę į Tėvynę, baigę mokslus kitų kraštų universitetuose, kurie sako: liaukitės, viskas susitvarkys! Vienas pasiliks ten, kitas sugrįš čia, trečias važinės tai ten, tai čia. Internetas vėlgi Dievo dovana žmogui. Jūs geriau, sako, pažiūrėkite į mus, jaunus, kokie mes žvalūs, kokie mes pasikaustę žiniose, kaip mes pasirengę darbuotis žmonių ir Tėvynės labui. Duok Dieve, duok Dieve, kad taip būtų.

Būkime geri vienas kitam, dalinkimės ir džiaukimės vienas kito sėkme, galėkime pasiaukoti dėl kito. Galbūt tai yra labai naivūs žodžiai, bet jeigu mes savo širdyse atrasime raktą ir atrakinsime juos, mus užlies atmintis ir mes pajausime atgimimo dvasią, su kuria atėjome į Kovo 11-ąją.