R. Liutkutė. Turime išsirinkti tokius, kuriems ateityje galėtume statyti paminklus, įrengti atminimo lentas

Lietuvos mokinių parlamento atstovės Rūtos Liutkutės kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime:

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,

Gerbiamas Seimo Pirmininke,

Gerbiamieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, iškilmingo minėjimo dalyviai, visi, girdintys mane ir savo širdies balsą!

Kiekvieno iš mūsų šaknys šeimoje. Kiekvieno iš mūsų tikslas – sukurti šeimą. Šeimą, kuriturėtų saugius ir šiltus namus. Ne kas kitas, o mes, visi Lietuvos žmonės, esame šeima. Šeima, norinti saugių namų. Deja, dar yra žmonių, kurie dėl tam tikrų aplinkybių neturi ir negali turėti saugių namų. Dėl to kiti juos priima į savuosius. Tačiau, kartais pamirštame, kad reikia tuos namus užsitarnauti, juos puoselėti ir saugoti.

Kai prieš dvidešimt septynerius metus, kovo vienuoliktąją, Lietuvos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo aktą, tada tai buvo pirmas žingsnis saugių ir jaukių namų link. Mūsų tėvai, seneliai stengėsi, kiek įmanydami, kad galėtų vadinti savo valstybę savo namais. O šiandieną mes, jaunoji karta, privalome būti laimingi, kad juos turime ir kad dar galime priglausti tuos, kurie neturi jų. Pasitinkame atvykusiuosius, deja, negalime sulaikyti tų, kurie užveria savo namų duris… Situacija ir liūdina, ir gąsdina – per Nepriklausomybės laikotarpį, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, emigravo apie 23 proc. visų jos gyventojų – tai prasčiausias rodiklis Europos Sąjungoje. Jei mes, Lietuvos vaikai, norime kuo greičiau pasprukti iš namų, ieškoti vietos po saule svetur ir garsinti, galbūt, kitą valstybę, turėtume klausti, ar kiti namai yra geresni, ar problema slypi senuosiuose? Ar žmonės, kūrę tokius savo namus, tokią savo valstybę, galėjo pamanyti, kad būtent jų vaikai, laisvi Lietuvos piliečiai, norės iš jų bėgti?

Atsakymas vienas – negalime tiesiog sėdėti sudėję rankas. Reikia kažką daryti. O veikti turime mes. Mes, jaunoji karta, privalome stengtis, galvoti, kurti Lietuvos, mūsų visų namų, likimą. Visų pirma turime atlikti savo pareigas, t. y., protingai išsirinkti žmones, kurie atstovautų tautos balsui. Turime išsirinkti tokius, kuriems ateityje galėtume statyti paminklus, įrengti atminimo lentas už jų darbus… Tuos, kuriuos iš tikrųjų galime vadinti herojais, kuriančiais valstybę, kurioje norėtume gyventi. Kurioje visa mūsų šeima, Lietuvos tauta, galėtų ir toliau puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Juk, jei šeima nebenori būti savo namuose, galbūt tų namų ir nebereikia? O galiausiai gal ir šeima nebenori būti šeima?

Baisu pagalvoti, kas galėtų nutikti, jei mes, Lietuvos gynėjų vaikai, tiesiog ignoruotumėme šią situaciją. Privalome, būti protingi ir užauginti dar sąmoningesnę kartą po savęs, privalome žinoti, suprasti ir jausti, kad galime ir turime kovoti už savo namus, už savo vaikus, už savo laikus.

Mes esame stiprūs, kaip įrodo mūsų istorija, mes galime padaryti viską, tik privalome būti vieningi. Įkvėpti mūsų šalies didžiavyrių, mes galime judėti į priekį, tereikia žinoti, link kurio tikslo judėti.

Kas, jeigu ne mes? Kada, jeigu ne dabar?

Pabaigoje norėčiau perskaityti savo kūrybos eilėraštį – akrostichą, skirtą Mykolui Kleopui Oginskiui, kurio 250-ąsias metines minėjome prieš keletą metų. Mykolo Kleopo Oginskio garsūs „Priesakai sūnui“ turėtų būti mums visiems kelrode žvaigžde kiekvieną dieną, kiekvieną minutę.

Minkštai nukritus pirmam lapui,
Ypatingai greitai ir lengvai,
Keliolikto sutikto snapo,
Orui atšalus nelauktai,
Laukimas žudo. Lyg apakęs
Aš stoviu, šąla vakarai
Saulės ir vėl nebūsiu matęs…

Kad dar truputį prisiminus
Linksmybes vasaros karštos.
Eime kartu, trumpam nurimęs,
O čia jau reikia tiek drąsos…
Prisėst šalia, nusišypsoti…
Ašaros rieda per skruostus.
Sugrįžk, dar noriu padėkoti…

O štai ir vėl prabėgo ratas,
Gal paskutinis, gal dar ne
Ir aš, ir Tu, kaip ir tas lapas,
Nežinom, kur nuneš mane…
Sugrįžęs, Tau aš pasimelsiu,
Kelinto sapno tamsoje.
Iš širdies į širdį belsiu,
Sapnuoki Tu šiąnakt mane…