R. Stulpinas: Buvo padaryta viskas, kad kalnas griūtų

Architektas Ričardas Stulpinas greičiausiai yra vienas iš tų, kurie prasilenkia su laiku. Ne tik savo kūrybiniais, bet ir žmogiškais principais – sąžiningumu, patikimumu ir ištikimybe, – tiesiog padorumu, kuris vis labiau nyksta iš šiandienės gyvensenos. Kai 1993 metų gegužės 14 dieną, šią dieną jis atsimena kaip kiti gimtadienį, Vyriausybė pasirašė „mirties nuosprendį“ jo idėjai išsaugoti dvarus kaip ūkinius vienetus – po atkaklaus dešimtmečio juos tyrinėjant bei inventorizuojant – ir praktiškai sunaikino visą jo paties ir jo komandos darbą, jam buvo paaiškinta, kad taip daryti yra per anksti. Šiandien, juos išparceliavus, nieko nebereikia aiškinti – per vėlu. Tada, likęs „sulaužytu stuburu“, R.Stulpinas buvo pasižadėjęs daugiau niekada nesiimti valstybinių užsakymų. Tačiau infarktą praėjusį rudenį jam „uždirbo“ būtent Gedimino kalnas Vilniuje.

– Aš nė pats nežinau, kodėl mano gyvenime atsirado Gedimino kalno epizodas, – sako architektas R.Stulpinas. – Žinot, kas būna, kai vyrai peržengia penkiasdešimt: arba susiranda jauną merginą, arba nusiperka „Harley Davidson“ motociklą, arba eina į kalnus, važiuoja į Tibetą, arba plaukia aplink pasaulį… Stulpinas rado dar vieną išeitį  – gelbėti Gedimino kalną.

  – Juk piliakalnių tvarkymas – toli gražu ne epizodas jūsų karjeroje.

– Pirmoji mano meilė iš tikrųjų buvo ne dvarai, bet piliakalniai. 1983 metais man, tuomet jaunam specialistui, pavedė sutvarkyti Maišiagalos piliakalnį. Avarinės būklės ten nebuvo, darbas ne itin sudėtingas, bet kitais metais (neva gerai dirbu) jau nusiuntė į Gondingą. Gedimino kalnas, palyginti su juo, atrodytų „baika“. Netoli jo gyvenantys kaimiečiai sakė pamanę, gal žemės drebėjimas ar dangus griūva, kai į Babrungą čiūžtelėjo 150 metrų ilgio, 35 m aukščio ir dviejų-dviejų su puse metro storio lavina… Tada ir susipažinau su Vilniaus universiteto geologų kompanija – šviesaus atminimo profesoriumi Algirdu Juozapu Gaigalu, Ramučiu Bonifacu Mikšiu, susipažinau su hidrotechnikais ir jie man davė didžiuosius piliakalnių tvarkybos pagrindus.

Jau praėjo daugiau kaip 33 metai, Gondinga stovi iki šiol, bet manot, aš nebijau – juk gamtos sumodeliuoti iki galo niekam nepavyksta ir negali žinoti, kaip tas vanduo kuriuo momentu išbėgs…

Jei pamenat, po pirmos nuošliaužos vasario 6-ąją Gedimino kalno šlaitas buvo uždengtas plėvele, kuri neleido garuot vandeniui, ir įmirkęs šlaitas spalio pabaigoje vėl nuslinko. Jis ir turėjo nuslinkt, kur jis dėsis permirkęs visas!.. Kai nuošliauža pajudėjo, tada „Stulpinai, gelbėk“. O ką aš tada galiu? Atsistoti po lavina?.. Žinoma, vyliausi, kad patys galingiausi Lietuvos inžinieriai, dirbantys šlaituose, man padės ir mes draugiškai kliūtis įveiksim, tačiau iš pradžių jie tik nusistebėjo manimi…

– Kodėl?

– Jie visi yra įskaudinti, nes jie kiek darė, tiek juos kritikavo, tiek juos lupo, tiek aiškino, kad jie blogiečiai. Ar nesupranti, sakė, kad kiti darė pridarė, o dabar tu būsi kraštinis. Pirma, tai labai sudėtinga problema, sukelta žmogaus kvailysčių ir nekompetencijos, antra, jie yra įsiskaudinę iki begalybės, jiems jokio motyvo nėra, kaip ir man; aš esu tiesiog kvailas. Ir nors jie, kiek atsileidę, mane pakonsultuoja, Mikšys – nuolat, aš žinau, kad tiems, kurie gelbsti Gedimino kalną, tėra dvi išeitys; jeigu nepasiseks, Katedros aikštėj lėtai kankins ir paskui viešai ketvirčiuos, jeigu pavyks avarinę būklę likvidavus situaciją stabilizuoti, greit nušaus už tariamą pinigų iššvaistymą (turiu galvoje parlamentaro Naglio Puteikio nepagrįstus išmetinėjimus, nors galiu tiesiai pasakyt: lapkritį pradėjęs per keturis mėnesius uždirbau 800 eurų).

  – Kaip reikėtų suprasti: „kiti darė ir pridarė“?

– Paprastai šlaitų deformacijos vyksta dėl gamtinių (vanduo, vėjas…) ir antropogeninių priežasčių. Tarp jų – dėl statybų šlaito viršuje, tai buvo padaryta (gynybinės sienos atstatymas). Dėl statybų pačiame šlaite – tai irgi padaryta (ne tik uždėti rostverkai, bet ir žemėmis užpilti, kad svoris būtų didesnis). Dėl statybų šlaito apačioje – Valdovų rūmai pastatyti. Dėl lietaus kritulių neteisingo sureguliavimo, – žodžiu, pagal vadovėlį nuveikta viskas, kad kalnas griūtų.

Jei nori šlaitą nugriauti, apkrauk viršų, šlaitą arba nukask apačią, – būtent taip ir veikta: ant viršaus užkrauta, apačioje pakasta, statant Valdovų rūmus, – ir kalnas pradėjo purtytis, jis numetinėja tai, kas kvailai daryta… Pagal kauniečių inžinierių iš Aleksandro Stulginskio universiteto Hidrotechninės statybos inžinerijos instituto (lenkiuosi jiems) skaičiavimus po nuošliaužos dar buvo likę apie 500-1000 tonų „pakabinta“.

– Ką tartumėt dėl nesiliaujančio ginčo: medžiai kalti ar ne medžiai?

– Tai ne paviršinės dirvos erozija, o šlaito deformacija. Sakykit, jeigu juda tūkstantis tonų, kokios šaknys, kokio medžio gali tai išlaikyti – vyksta giluminiai didelių masių judėjimo procesai. Na, gerai, buvo šlapdriba, buvo toks oras kaip šiandien, mano batai prasti, striukė plona, buvau be šaliko, ilgai buvau lauke ir kitą dieną susirgau, – nuo batų ar nuo šlapdribos? – nuo visko.

Man iš vaikystės yra likęs prisiminimas. Atsimenu, kaip a.a. tėtukas ir jo broliai keturiese pjaustė rąstus ir vieną didžiulį didžiulį nešė prie ožio keturiese. Bandė bandė jį užkelt, bet nepavykus paliko jį atrėmę ir nuėjo atsikvėpt. Žiūriu, staiga viena višta plast užšoko ant jo galo, ir rąstas vinkst pakilo,  – vadinasi, svorio centras buvo čia pat. Tai va medžiai buvo ta višta, nes viskas jau buvo padaryta iki tol – pagrindinė priežastis yra mūsų kvailumas ir pseudopatriotizmas, kurio kulminacija – Valdovų rūmai.

– Kokia tos nemeilės priežastis?

– Man trys baisiausi monstrai identiteto prasme: dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, Rumšiškių buities muziejus ir Valdovų rūmai. Atsimenu, vienu metu a.a. prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas mane minioje atsirinkdavo kaip vaikas ir nusisukdavo (jis gi buvo tikras žmogus): jis tikėjosi prezidentūrą įkurdinti Valdovų rūmuose, o aš, gavęs instituto direktoriaus palaiminimą, beveik per metus parengiau projektinius pasiūlymus, įtikinančius, kad restauruoti Vyskupų rūmai puikiausiai tiktų prezidentūrai. Šie rūmai turbūt yra didžiausias ansamblis, restauruotas nepriklausomoje Lietuvoje, didesnio aš nežinau. Šį ėjimą mums laimėti pavyko, tačiau 2000-aisiais taip susiklostė, kad man tapus Paminklų restauravimo instituto direktoriumi užklupo krizė, teko atleidinėti žmones (tada pirmą infarktą užsidirbau), ir kone vienintelis užsakymas, galėjęs mus išgelbėti, buvo projektiniai pasiūlymai Valdovų rūmų statybai. Bet aš negalėjau jų pasirašyti prieš savo valią ir išėjau. Juokiuosi, kad su a.a. Brazausku esam pasiekę lygiąsias 1:1. Pirmą įvartį aš įmušiau, kai prezidentūra buvo įkelta į Vyskupų rūmus, antras įvartis buvo jo – jis pastatė Valdovų rūmus. Dabar, sakau, gal dar pavyks sulošti 2:1 ir nuimti funikulierių… (Juokiasi.)

– Pajuokausiu: ir vertėjo taip rizikuoti sveikata?

– Dėl ko, kokie motyvai, negaliu tiksliai pasakyti. Gal dėl to lietuviško identiteto norisi tą giluminį istorijos ir kultūros darinį kaip visumą apsaugoti nuo kvailybės, nuo nekompetentingumo, kosmopolitizmo. Kėliau sau užduotį, atsiribojus nuo pseudospecialistų, pseudokonsultantų, sudaryt sąlygas komandai normaliai dirbt, – tam tikra prasme apsaugoti juos, – kiek tik galima „saugoti sargus“. Negi mes patys šitoj vietoj nieko nebepadarysim sau? Nuošliaužų priežastys daugmaž aiškios, principai daugmaž aiškūs, šiuo momentu skaičiavimai visi atlikti, tikiuosi, tą viršų, 500 ar 1000 tonų, dar spėsim prikabinti. Tada imsimės vandens kalno viršuje ir šlaituose reguliavimo; projektas jau rengiamas…

– O dvarai, griūvantys, likę be šeimininkų, jau nebe motais?

– Jie nuo XV a. egzistavo, jų labai lengvai užmušt negalima, jie dar ilgai užsimušinės. Taip, pavieniai dvarai liks, ir yra tikrai nuostabių pavyzdžių, kaip jie naudojami, bet dvarų, kaip sisteminio vieneto, jau nėra. Jie liko, mano giliausiu įsitikinimu, kaip muziejiniai, nieko bendra su ūkininkavimu neturintys objektai. Man niekada nebuvo įdomu ir nėra įdomu paminklosauga, lygi muziejininkystei, manęs nedomina gražūs unikalūs dalykai, mumifikuoti ir pastatyti po stiklu. Mumijos, sakau, manęs nedomina. Mane domina gyvas organizmas, tegu sužalotas, bet gyvenantis šalia mūsų, su mumis.

Iš visos tautos likęs vienas kitas žmogus manęs nedomina, mane domina visa tauta. Mes esam sėsli, ne klajoklių tauta ir mūsų identiteto sankabos taškai su šita žeme yra keturių rūšių. Nuo pačios priešistorės iki patrankų atsiradimo, iki XIV a. pabaigos, mes nemokėjom kitaip gyventi, tik piliakalniuose, daugiau mažiau įtvirtintuose. Piliakalnių gyvensena būtų vienas identiteto luitas. Kai jau piliakalniai nebegalėjo sutalpinti gyventojų, atsirado kaimo bendruomenė ir turtingieji, formavę dvarų struktūrą, taigi, nuo XV a. kaip gyvensenos sistema ėmė ryškėti kiti luitai, sąlygiškai vadinkim, kaimas ir dvarai. Maždaug tuo pačiu metu, manau, ketvirtą gyvenimo būdą mums atnešė miestai.

Taigi lietuviai toje sankaboje tik keturiais būdais mokėjo gyvent: piliakalniais, miestais ir miesteliais, kaimais ir dvarais. Kitaip gyvent mes nemokam. Piliakalnių kaip gyvensenos mes neturim, dvarų nebeturim, kaimai vos vos egzistuoja, – apie kokį identitetą galim kalbėti, jei praktiškai pusę savo gyvensenos taškų esame praradę…

– Manot, identitetas šiandien likęs be šaknų?

– Na, gal ne viskas dar sugriauta. Lengviausia spręsti pradedant nuo savęs. Man baisu, kai mano mylimi inteligentiški žmonės su džiaugsmu kalba apie savo vaikus, kad jie – svetur, kad ten organizuoja parodas, klesti, o aš didžiuojuosi, kad abu mano vaikai yra Lietuvoje ir net nesiruošia išvažiuoti. Aš didžiuojuosi, nes mes neugdėme jų patriotiškai, auginome gana laisvai…

Aš manau, kad kone kiekvienas rastume savo aplinkoje žmonių, kuriuos galėtume laikyti atraminiais. Aš daug ką gyvenime pasitikrinu pagal bendrasuolį Šarūną (dailininką Sauką – red. past.), gyvenantį Dusetose; jis tikrinis žmogus, vienintelis man žinomas gimęs „be odos“ (jau tokia natūra, toks „kryželis“)… Dar yra tokių žmonių kaip inžinierius hidrotechnikas Juozas Lukošiūnas, su kuriuo tvarkėme piliakalnius, kaip Jonas Nemanis iš Zarasų, Konstantinas Bružas iš Žemaičių Kalvarijos, kaip Petras Jakštas, jau amžinatilsį, gyvenęs Šilutėje… Dar nemažai tokių tikrinių žmonių..

– …bet jie įskaudinti ir tarsi pralaimėję?..

– Taip, arba negyvi, arba įskaudinti. Taip. Bet kažkada kažkas pasakė: sėti vis tiek turi…

Spausdinti