Kiekvienam lietuviui Vorkutos pavadinimas pirmiausia asocijuojasi su trėmimais, šachtomis, kuriose dirbo ne tik mūsų tautiečiai. Čia, šiaurės poliaračio link, buvo tremiami įvairių tautų (anti)sovietiniai piliečiai. Ir ne tik. Pasitaikydavo vokiečių, lenkų, suomių, net amerikiečių.
Einu į parodą, o vaizduotėje jau matau aplūžusius, į žemę susmegusius medinius kryželius, bekyšančius iš storos sniego pusnies, ištuštėjusias šachtas, apleistus barakus, kuriuose gyveno politiniai kaliniai. Tikiuosi palyginti Raimondo Puišio nuotraukas su savo tėvelio, buvusio kalinio, vėliau amnestuoto, bet nepaleisto-neišleisto į tėviškę, kol nepasibaigė tremties laikas – nuotraukomis, darytomis prieš šešis dešimtmečius toje pat Komijoje, tik gretimama mieste – Intoje. Vorkuta – šiauriausias miestas, iki kurio buvo nutiestas geležinkelis, kaip pasakoja ten kalėjusieji, ant tremtinių kaulų.
Einu į fotomenininko Raimondo Puišio fotografijų parodą, pavadintą „Vorkuta – 67-oji paralelė“, iš anksto susikūrusi tam tikrą nuotaiką, o kartu ir vedama smalsumo: kaip ta mano gimtinė atrodo po šitiekos metų? Pati jau nebenuvažiuosiu, tad maga žvilgterėti menininko akimis, įsiklausyti į jo mintis, perteiktas meninėmis fotonuotraukomis. Skirtingai nuo politikų kalbų, meninė kalba būna arčiausiai tiesos, nes eina iš širdies. Meninėje nuotraukoje persipina realybė su išgyvenimu, apibendrinimus paliekant pasidaryti pačiam suvokiančiajam.
Kas mane labiau paveikia: paroda ar albumas, kurio autorius R.Puišys, padedamas fotomeninko Aleksandro Macijausko, išskleidžia net kelias temas? Be abejo, albumas sodresnis, išsamesnis, paveikesnis. Anot Dariaus Sėlenio, Vorkuta Puišio nuotraukose – be politikos, be išankstinio nusistatymo, be noro pažeminti ar pakylėti.
Kas paskatino R.Puišį, su fotoaparatu įkopusį į aukščiausią Europos viršukalnę Elbrusą (5642m), Alpėse stūksantį Monblaną (4810m), aukščiausią Eurazijoje veikiantį Kliučių Sopkos aktyvų ugnikalnį (4750m), pabuvojusį Himalajų kalnuose, leistis į šią tarsi ir niekuo neypatingą kelionę? Pats fotografas sako, kad jį labiausiai vilioja šiaurės kraštai, vietos, mažiau paliestos civilizacijos, kur ne tik natūrali gamta, bet ir žmonės dar nesugadinti civilizaciją lydinčių ydų: turto godulio, melo, veidmainystės…
„Ten reikia važiuoti dabar, – sako menininkas, – kol gamta natūrali, tikra, kol komiai ir kitos čiabuvių tautelės dar išsaugojo nemažą dalį savo senosios kultūros, nors jau ir dabar virš kai kurių jurtų kyšo palydovinės antenos, galingi akumuliatoriai teikia elektrą, o gyventojai naudojasi kompiuteriais ir mobiliaisiais telefonais“.
Žvelgiu į nuotraukas, kuriose komių elnių augintojų buitis, į kurią veržiasi civilizacija: vaikai aprengti šiuolaikiškais drabužėliais, bet žiemą, kai šaltis spaudžia iki 50 laipsnių, vėl tenka lįsti į elnio kailinukus, apsiauti elnio odos mokasinais – nepamainomu apavu.
Įdomiausios tos nuotraukos, kuriose užgriebtos natūralios kasdienybės akimirkos: jurtos šonuose – iš lentų sudėtos grindys (kai jurtą išardys, jas irgi susidės į roges), vidury palikta atvira žemė ugniakurui, virš jo – suodini katiliukai, ten kunkuliuoja viralas, kitame –tirpsta sniegas – tik tokiu būdu išgaunamas vanduo.
Komiai – klajokliai. Nuganę plotą, išardo jurtas, susideda į roges mantą ir keliauja toliau. Tas toliau reiškia kelis šimtus kilometrų – mums, lietuviams, neišmatuojamos, neįsivaizduojamos tundros platybės. Taip gyveno jų tėvai, taip proseneliai gyveno. Toks gyvenimo būdas daugybės kartų patikrintas, pažįstamas, saugus su savo nusistovėjusia tvarka.
Medžių tundroje nėra, tik vargani berželiai keružiai, krūmai… Ugniakure – elnių kaulai, jie dega kaitriausiai. Bet tai – brangus kuras. Sumedžiojus elnią, sunaudojama viskas, pradedant ragais (iš jų gaminami vaistai), baigiant kanopomis. Brangus kailis ir mėsa, bet neatrodo, kad elnių augintojai iš to susikrautų turtus. Mūsų akimis žvelgiant, buitis labai skurdi, bet vietiniams atrodo, kad jie turi tiek, kiek žmogui reikia. Kaip tik dėl tokios gyvenimo „filosofijos“ jie neieško, kur geriau. Nepalieka tundros, kurioje pusę metų trunka poliarinė naktis, o kitą pusę metų užsitęsia poliarinė diena, ir saulė nenusileidžia, todėl oras įkaista net iki 35 laipsnių karščio, tačiau net ir tokia oro temperatūra nepajėgia ištirpinti amžino įšalo. Žmonės išgyvena net ten, kur medis šaknų negali įleisti…
„O kaip jaunimas? Ar komių ir nencų vaikai lanko mokyklą?“ – klausiu R.Puišio. Prasidėjus mokslo metams vaikai iš atokesnių vietų išskraidinami malūnsparniais, nuvežami į miestą rogėmis. Beje, komiai jau turi ir motorinių rogių – visureigių. Ten jaunimas gyvena internatuose, mokosi. Dalis jų, baigę mokyklą, mieste ir pasilieka, kita dalis – mažesnioji – grįžta į savo tėvų jurtas, neištveria be sniegynų platybės, be elnių kinkinės ir laisvės pojūčio skrieti tais laukais be horizonto. Vyresniem mieste pritapti dar sunkiau.
Šiaurės tautelės nyksta: ir komiai, ir nencai traukiasi iš tautų žemėlapio. Su savimi išsinešdami savitą gyvenimo būdą, gebėjimą prisitaikyti prie nepalankių klimato sąlygų, užmarščiai pasmerkdami ir papročius, ir savą kalbą. Meninėse R.Puišio nuotraukose jaučiama nostalgiška išeinančių tautų nuotaika: saulėlydis elnio raguose, pasiliejęs skaudžiu raudoniu, nuspalvina ilgesiu šį vakarop einantį gyvenimą. Maga apie jį patirti daugiau. „Važiuokite dabar, – sako fotomenininkas. – Po kelių dešimtmečių gali būti vėlu…“
Į Vorkutą R.Puišys vyko net tris kartus: žiemą, rudenį ir ankstyvą pavasarį. „Kaip Vorkuta atrodo dabar?“ – smalsauju, norėdama išgauti jo jauseną, aplankius šachtininkų miestą. Fotomenininkas stebisi, kad apie Vorkutą išleista daug knygų, albumų, ir svarbiausia, rašoma apie šį miestą su meile. Įdomus jis savo kontrastais. Kaip anglių kasyklos centrą-gyvenvietę Vorkutą įkūrė geologai 1930-aisiais. 1943-ais ji tapo miestu. XXa. penktajame dešimtmetyje čia buvo ištremta tūkstančiai žmonių, tarp jų ir lietuvių. 1951-ais tremtinių skaičius siekė daugiau nei 70 tūkstančių. Tai buvo pigi darbo jėga.
Tremtiniai, politiniai kaliniai daugiausia dirbo šachtose, statė miestą, prie juosmens prisirišę iš tundros tempė medžius… Anglis Vorkutoje išgaunama apie kilometro gylio šachtose. Jos dažnai užgriūdavo, tačiau kalinių gyvybė menkai verta. Į žuvusių, nuo ligų ir išsekimo mirusių vietą ešalonais atgabendavo naujos darbo jėgos. Ir Vorkuta, ir Inta pastatyta tremtinių rankomis. O geležinkelis nutiestas angliai gabenti. Po Stalino mirties pradėjus į laisvę leisti tremtinius, šachtininkų ėmė trūkti. Nustojus mokėti vadinamąjį „šiaurės“ priedą, net ir laisvi žmonės ėmė „emigruoti“ į kitus miestus. Palyginus su Ukrainoje atviru būdu išgaunamos anglies savikaina, Vorkutos anglis tapo itin brangi. Ypač konkuruojant šiam kurui su atomine energija.
Iš 10-ies veikiančių šachtų šiuo metu teliko trys. O iš 300 tūkstančių gyventojų mieste teliko apie 70 tūkstančių… Kraupiai nuteikia ištisi negyvi kvartalai, apleistuose namuose dūla baldai, palikti daiktai, kai kur gali pamatyti ant sienos kabančias artimųjų nuotraukas. Namai – neregiai, išdaužytais, užmūrytais langais. Jie neatspindi vaiskaus žaižaruojančio šiaurės platybių sniego; tarsi žmonės būtų išbėgę nuo maro ar žemę staiga ištikusi katastrofa. Panaši situacija kaip mūsų Visagino mieste, buvusiame Sniečkuje. Netekę darbo elektrinėje žmonės iškeliauja, palikdami buvusį gyvenimą.
O miesto centre, ten, kur veikia kelios šachtos, kyla nauji namai, gatvėse gali pamatyti naujų automobilių. Čia pat linksmi vaikai eina į mokyklą, jaunimas švenčia išleistuves, paveiksluojasi prie tebestovinčio Lenino paminklo. Ant sienų kabo šūkiai iš praėjusių dešimtmečių apie tautų draugystę.
Žiūrint į nuotraukas apima nerealus jausmas, tarsi kas laiką būtų atsukęs atgal, arba tiksliau – sumaišęs su dabartim, pavertęs siurrealistiniu paveikslu. Žmonės gyvena, eina į parduotuves, apsipirkinėja žuvų turguje, linksminasi pirtyje. Neįnoringi kavinių, valgyklų interjerai. Vyrai, keliantys stiklines degtinės. Ir nuoširdžios šypsenos.
Kuo atšiauresnė gamtos sąlygos, tuo sutelktesnės bendruomenės: atšiaurios sąlygos neleidžia žmogui apsimesti – prisidengti kauke, nes nuolatinio pavojaus akivaizdoje kiekvienas išbandomas. Tokie yra ir Vorkutos žmonės, apie kuriuos R.Puišys atsiliepia labai palankiai: neišlepinti civilizacijos, dar neišmokę apsimesti, išgyvenimo problemas sprendžiantys kartu. Ten nesvarbu, kokiame bute gyveni (visi butai daugmaž vienodi), kokiu automobiliu važinėji. Daiktai šiaurėje vertinami menkiau už draugystę, nuoširdumą. Gal tai įaugę į ruso kraują? Deja, ne. Nieko nėra baisiau už staiga praturtėjusį, bet kultūros stokojantį žmogų…Tai pasakytina apie bet kurios tautos žmones. Vorkutiečiai kol kas neturi galimybės dvasiškai supūti. Tačiau kiekvienas iš jų tebeturi intuiciją – gebėjimą atpažinti žmogų.
R.Puišys, norėdamas visapusiškai atskleisti šį kraštą (ne tik miestą), turėjo daug kur pabuvoti: komių ir nencų stovyklose, apvaikščioti ištuštėjusius, apleistus miesto kvartalus, linksmintis su šachtininkais pirtyje, aplankyti dar išlikusias tremtinių kapines… Tose kapinėse palaidoti 1953-ųjų metų sukilėliai: neištverdami bado, sunkių sąlygų, tremtiniai sukilo. 72 kaliniai buvo nušauti, iš jų – 25 lietuviai. Dar 130 kalinių mirė nuo žaizdų. Tai vienintelės išlikusios tremtinių kapinės. Paminklą jų atminimui pastatė skulptorius V.Vildžiūnas. Didingas paminklas: Moters – Motinos – Lietuvos statula, iškilusi virš baltų pusnynų, kuriuose amžino poilsio atgulė nesuskaičiuojama daugybė mūsų kraštiečių… Saugomos ir vokiečių, ir pačių rusų-tremtinių kapinės, ypač įspūdingas rusų kaliniams pastatytas paminklas. Šia tema vietiniai gyventojai kalbėti vengia. Skaudi, nemaloni tema. Priešinanti tautas, žmones, pasaulėžiūras.
Raimondą Puišį šiauriečiai „įsileido“, atsivėrė jam, vadinasi – patikėjo. Tik todėl turime albumą apie Vorkutą, kurio nuotraukos – lietuvio, nors užrašas ant jo – rusiškas. Finansavo draugai fotomenininkai iš Rusijos. Tačiau albumo nuotraukose – objektyvus, nei smerkiantis, nei nusaldintas gyvenimas. Greičiau jau intriguojantis savo kontrastais, įvairiomis temomis. Nenustebino jo įrašas padovanotame albume: „Linkiu nukeliauti į nuostabaus grožio šiaurę (tai ne tik tremtis)“.
Norėčiau išdrįsti. Bet bijau sudaužyti tą vaizdą, kurį kažkada užfiksavo tremtinys mano tėvas. Šita Vorkuta nėra mano. Joje nebėra tremtinių barakų, bet yra apleisti, palikti gyvenamieji namai, statyti dar prieš kelis dešimtmečius. Dar kažkur šiauriau tebegyvena komiai, apie kuriuos man pasakojo motina, irgi tremtinė. Kiekvienas meniškas albumas ne tik klausia, bet ir verčia ieškoti atsakymo. Tai kokia dabar ta Vorkuta? Ar įmanoma ją suprasti? Ten gyvenantys sako, kad ją reikia mylėti, neklausinėjant už ką. Menininko Raimondo Puišio meniški vaidai, pagautos nuotaikos nesiūlo atsakymo, bet „kabina“ giliai…
Nėra mums už ką ją mylėt…