Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija parengė ir išleido vadovėlį „Nacionalinis saugumas ir krašto gynyba“, skirtą 11 ir 12 klasėms.
Nacionalinio saugumo ir krašto gynybos pagrindai
Dviejų dalių vadovėlyje pristatomi nacionalinio saugumo ir krašto gynybos pagrindai. Paaiškinama nacionalinio saugumo samprata, apžvelgiamos Lietuvai ir pasauliui kylančios grėsmės, analizuojami demokratinių ir autoritarinių valstybių užsienio bei gynybos politikos skirtumai. Aptariamos šiuolaikinės karų rūšys, hibridinio karo ypatumai, medijų įtaka visuomenei.
Leidinyje taip pat nagrinėjamas visuomenės pasirengimas krizėms ir ekstremalioms padėtims, kibernetinio bei žinių saugumo klausimai, pilietinio pasipriešinimo pagrindai ir piliečių vaidmuo užtikrinant valstybės saugumą.
Atskirai pristatoma Lietuvos nacionalinio saugumo ir visuotinės gynybos sistema, teisiniai režimai, pagrindiniai saugumo dokumentai bei Lietuvos kariuomenės struktūra ir funkcijos taikos ir karo metu.
„Šis vadovėlis skirtas ugdyti brandų, kritiškai mąstantį pilietį, gebantį atpažinti grėsmes ir prisiimti atsakomybę už valstybės saugumą.
Dezinformacija
Rusijos žinių, hibridinės bei kibernetinės atakos prieš Baltijos valstybes, deja, jau tapo mūsų kasdienybės dalimi. Socialiniai tinklai į jauno žmogaus gyvenimą dažnai įneša dar daugiau sumaišties, todėl geriausias vaistas nuo dezinformacijos yra aiškios ir nuoseklios, dažnai kartojamos žinios.
Kova su dezinformacija yra mūsų visų bendras darbas, tad tikiu, kad šis vadovėlis padės jaunam žmogui įgyti šiandien būtinas žinias“, – sakė krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas.
Vadovėlio pagrindinis redaktorius – dr. Mindaugas Nefas, prie daugiau nei 30 skirtingų temų dirbo daugiau nei 20 akademikų, mokslininkų ir dėstytojų.
Valstybės saugumas
„Valstybės saugumas nėra tik kariuomenės reikalas. Tai – kiekvieno iš mūsų žinios ir pasirengimas. Šis vadovėlis padės jauniems žmonėms ne tik pažinti galimas grėsmes, bet ir jas įvertinti, padės ugdyti gebėjimą atskirti tiesą nuo manipuliacijos, suprasti hibridinio karo ypatumus ir žinių saugumo reikšmę.
Tikiu, kad gautos žinios jauniems žmonėms suteiks pasitikėjimo savimi kritinėse padėtyse, padės suprasti, kad valstybės saugumas yra neatsiejama mūsų laisvės ir ateities dalis.
Linkiu moksleiviams šį leidinį naudoti ne tik nacionalinio saugumo ir krašto gynybos, pilietiškumo pagrindų, gyvenimo įgūdžių, istorijos pamokose, bet ir diskusijose už jų ribų. Nes saugi valstybė prasideda nuo žinančio ir atsakingo piliečio“, – teigė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Krašto apsaugos ministerija nuosekliai stiprina tarpusavio bendradarbiavimą. Praėjusiais metais buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis dėl Lietuvos mokinių ir jaunimo pilietinio ir patriotinio ugdymo.
Kartu parengtame veiksmų plane šiam tikslui numatyta per 30 konkrečių priemonių, kurios stiprina pilietinį ugdymą bei didina moksleivių fizinį aktyvumą.
Parengta pagal KAM pranešimą
Graži iniciatyva. Kaip įvadas į vadovėlį gerai tiktų 283 p. 2 – jų dalių (ofsetas + e – formatas su atlenkiamu USB raktu) knyga “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023), kurioje argumentuotai atpasakojama mūsų tautos istorija, pradedant ją ledynmečiais ir baigiant ją šių dienų lietuvių tautos istorijos aktualijomis. Toks įvadas yra reikalingas tam, kad žinotumėm, kodėl reikia ruoštis krizėms, ekstremalioms padėtims, kibernetinėms bei žinių nuo mūsų priešų saugojimo klausimams.
Bet ar vadovėlyje yra pasakyta, kad lietuvybė yra pilietybės dalyko organiška dalis.
,,Šis vadovėlis skirtas ugdyti brandų, kritiškai mąstantį pilietį”.
Man atrodo, šalies gynybai svarbiausia pilietiška, patriotiška visuomenė, o tam reikia, kad pilietiška ir patriotiška būtų mūsų viešoji informacinė erdvė. Lietuvos televizija , radijas, laikraščiai, politikai visus savarankiškai ir kritiškai mąstančius piliečius viešai vadinantys runkeliais, vatnykais, antivakseriais, maršistais, patvoriniais ar violetinėmis žiurkėmis, ugdo baikštų ir paklusnų valdžios tarną.
Betgi žmogų mąstyti išmoko ne vadovėliai, o gyvenimas. Taigi verčiau būtų imtis gyvenimo mokyklų remonto…
Jei gerai supratau iš straipsnio , Seimo narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į teismą dėl mažesnio lietuvių kalbos,negu gimtosios kalbos pamokų skaičiaus tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse neatitikimo Švietimo įstatymui. Teismas nusprendė:
‘Tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse mokiniai lietuvių kalbos pamokų negalės turėti mažiau, negu gimtosios kalbos pamokų dar šiais metais-teismas nepriėmė Švietimo ir mokslo ministerijos…. prašymo priimti papildomą sprendimą ir taip pavėlinti sprendimo įsigaliojimą…’.lrytas.lt/lietuvosdiena/svietimas/2026/03/05/news/lvat-sprendimas-del-lietuviu-kalbos-pamoku-didinimo-tautiniu-mazumu-mokyklose-nebus-atidetas-41557423
Ir vėl ‘tautinių mažumų’ sąvoka naudojama Lietuvoje buvusios sovietinės socialistinės teisės, o ne tarptautinės teisės prasme.
Tai kodėl nenueini į Seimą ir nepareikalauji , kad būtų ištaisytas Tautinių mažumų įstatymo pavadinimas?
Tas lenkų laikymo ,,tautinėmis mažumomis” klausimas politikoje yra Prezidento valioje. Tai sąlygota 1994 m. sudarytos valstybinio bendrumo su Lenkija sutarties, kuri priklauso tarptautinių sutarčių kategorijai, t.y. tarptautinės politikos sritis, pagal Konstituciją esanti Prezidento galioje. Šios sutarties terminas pasibaigė 2009 m. Tačiau Lietuvai nepranešant (kažkodėl!…), kad jos netęsia (tokia teisė numatyta sutartyje), ši vis prasitęsia automatiškai. Tai tęsiasi nuo 2009 metų. Per tą laiką nei viena partija, matyt, ir paties, už kurią balsuoji, savo Seimo rinkimų programose nenumato minėtos sutarties pasibaigusio termino netęsti. Taip Lietuvos politikoje lenkų laikymas ‘tautine mažuma’ tos sutarties, nors ir prieštaraujančios Konstitucijai, pagrindu tęsiasi. Netęsiant sutarties termino ji pasibaigtų. Politikoje, kalbant apie lenkus, vartoti ‘tautinių mažumų’ sąvoką, t.y. ir atitinkamų teisių pagal tarptautinę teisę jiems priklausymą, nebūtų teisinio pagrindo. Taigi, dėl lenkų laikymo politikoje ,,tautine mažuma” teisinio pagrindo pabaigos padėtis tokia, kad Prezidentas privalo teikti Seimui patvirtinti dekretą dėl pranešimo Lenkijai, kad Lietuva 1994 m. sutarties su ja pasibaigusio termino netęsia. Toks būtų teisinis kelias, kuriuo veikiant galima atsikratyti ‘tautinių mažumų’ sąvokos viešo naudojimo lenkų atžvilgiu Lietuvoje buvusios sovietinės socialistinės teisės supratimu. Taigi dėl tos sovietinio supratimo ‘tautinių mažumų’ sąvokos pašalinimo iš įstatymų ir viešo vartojimo Prezidentui derėtų eiti į Seimą su atitinkamu dekretu, taip pat, be abejonės, sutarties su Lenkija pasibaigusio termino nepratęsimo klausimą derėtų kelti asmenims savo partijose.