Septyni asmenys 2015 m. rugsėjo 15 d. planavo išvykti į Sibire esančią Permės sritį, į kurią 1945 m. buvo ištremta apie 4500 žmonių iš Lietuvos. Šiame krašte esančioje Galiašoro gyvenvietėje jie ketino sutvarkyti tremtinių kapines ir pastatyti paminklą, skirtą ten mirusiems tremtiniams atminti.
Projekto sumanytojai dalyvavo konkurse geridarbai.lt, tačiau prizinės vietos ir atitinkamos pinigų sumos nepavyko laimėti. Tuomet VGTU „Inžinerijos“ bėgimo mėgėjų klubo, kuriam priklauso šių eilučių autorius, prezidentas Stasys Čirba kreipėsi į visuomenę, prašydamas paremti kilnią iniciatyvą nors ir nedideliu įnašu. Taurūs tautiečiai atsiliepė į kreipimąsi, paaukojo 1370 eurų, bet paminklo statybai paskaičiuota suma – apie 5000 eurų, – trūkumas nemažas. Pakankamos sumos kelionei tąsyk nesurinkus, teko kelionę atidėti.
Pasak ekspedicijos sumanytojų, jaunimas dar tikrai nėra pamiršęs savo senelių ir prosenelių išgyventos istorijos – domisi ir aktyviai prisijungia prie kelionių į tremtimi paženklintą Sibirą. Permės krašte yra keletas kapinių, kuriose palaidoti tremtiniai iš Lietuvos, tačiau jos išsidėsčiusios labai dideliais atstumais.
Galiašoro kapinėse palaidota daugiau nei 100 tremtinių. Ten kažkada buvo kaimas, stovėjo lenkų karininkų belaisvių barakai, tačiau dabar nieko nelikę. Permės krašte likusių gyventi ir ten šaknis įleidusių lietuvių yra vos keletas, tačiau jie aktyviai prisidėjo prie būsimos ekspedicijos.
Pavyzdžiui, Permėje gyvenantis tremtinys Antanas Gurkšnys sudarė Galiašoro kapinėse palaidotų 90-ties tautiečių sąrašą, tvarkė tremtinių teisinį statusą, kadangi norint iš vietinės valdžios gauti leidimą paminklui statyti, reikėjo įrodyti, kad jose palaidoti ne kokie kriminaliniai nusikaltėliai.
Praėjus metams, toliau kaupėme lėšas, o kai sukaupėme pakankamai lėšų kelionei ir paminklo statybai, š. m. rugpjūčio 7 d. į mano gimtinę Galiašorą traukiniu Brestas-Novosibirskas išvyko 7 asmenų grupė, iš kurios vyriausiam buvo 78 metai, jauniausiam – 23.
Kai atvykome į vietą, statybinės medžiagos paminklui dėka išankstinio susitarimo jau buvo pristatytos (Antano iš Permės ir Lionios iš Velva-Baza rūpesčiu). Pasistatėme palapines greta kapinių ir iškart ėmėmės darbo. Dieną karštis siekė 36 laipsn. pavėsyje, saulėje – iki 45, todėl nuo 12 iki 14 val. gaminome pietus, pietavome. Dirbome iki vėlumos, o 22 val. eidavome į tvenkinį maudytis, išsimaudę gamindavom vakarienę, 24 val. eidavome ilsėtis. Darbas buvo nelengvas, rankomis turėjome iškasti apie 13 kubų žvyro, jį pakrauti į traktoriaus priekabą, atgabenus iškrauti. Betono skiedinį taip pat maišėme rankomis, jo paminklui prisireikė 12 kubų.
Nerūdijančio plieno dviejose plokštėse įrašytos 90-tes tautiečių politinių represijų aukų pavardės. Paminklo statytojai numato paminklą pašventinti, atskiroje plokštėje pateikti paminklo statybai aukojusiųjų sąrašą.
„Inžinerijos“ klubo ir paminklo statytojų vardu reškiame nuoširdžią padėką tauriems tautiečiams, prisidėjusiems lėšomis paminklo kūrybai ir statybai, Jonui Kazlavickui, Vytautui Sadauskui, UAB „DOZHAS“, Vygintui Laipui, Algimantui Zolubui, Remigijui Laipui, Antanui Ciūniui, Michail Slednikov, Robertui Pukeniui, Česlovui Stankevičiui, Birutei Striukienei, Eugenijai Mažeikienei, Vytautui Landsbergiui, Vaclovui Bagdonavičiui, Antanui Tylai, Romualdui Baltučiui, Andriui Dručkui, Tamarai Grinkevičienei, Juozui Olekui, Vyteniui Andriukaičiui, Rolandui Paksui, Stanislovui Giedraičiui, Petrui Gražuliui, LGGRT centrui, TS-LKD sąskrydžio dalyviams, Edmundui Šniurevičiui, Juozui Bruzgai, UAB „Centrum“, Aleksandrui Paplavskiui, Gediminui Braziuliui, Danutei Emilijai Gvazdauskienei, Petrui Jonušui, Žydrūnui Savickui, Gintgautui Kalvinskui, Danutei Karantavičienei, Vytautui Mereškevičiui, Tremtinių bendrijos Vilniaus skyriui, Algirdui Raklevičiui, Sauliui Kriaučiūnui, Gintautui Mackoniui, Ernestui Subačiui, Aldonai Leiputei, Petrui Sviklai.
Jūsų aukos paminklui tesaugo atminimą tų, kuriems nebuvo lemta grįžti į Tėvynę, kurių palaikai ilsis ne gimtinės kapuos. Jiems – Jūsų auka, atmintis … ir paminklas.
Šaunu, – bet įdomu, kad ir pats vietos pavadinimas Galiašoras turi kalbinio lietuviškumo (baltiškumo)…
NUOSTABU, kad šie inžinieriais save laikantys šaunuoliai sukūrė giliausiai mūsų Tautos pasaulėžvalgą ir prigimtinį tikėjimą/žinojimą išreiškiantį ženklą, kurį vadinti tik kryžiumi nevalia, nes tai didysis keturgubą darną liudijantis svastikinis visatos ir žmogaus vienovės bei daugelio kitų nuostatų žymuo. Šio ženklo kūrėjai gali tapti pavyzdžiu daugeliui kitų “tikrųjų lietuvių”, kaip vaizdingai išreikšti mūsų Tautos esmę. Ir dar — dėl Galiašoro. Šis vietovardžio pavadinimas išties gali būti susietas su žodžiu GALAS. Juk taip paprastai apibūdinami baltų vandenvardžių paplitimo pakraščiai: ŽiemGALA, LatGALA, pamaskvės GALIndai… Galbūt ir Galiašoras tokį paribį kažkada buvus irgi liudija, juk V. Toporovas baltizmais laiko ir pauralės vietovardžius Iževską (plg. liet. ižas), Ufą (iš upė) ir t.t.
„Taigos lokys“ Genius Baliukevičius, pasižymintis savo fizine galia ir ištverme, savo labai nuoširdžiu, nei kiek nesumeluotu entuziazmu sugeba suburti bendražygius kilniam tikslui. Te padeda Jam ir bendražygiams Visagalis.