D. Radzevičius. Ar tiesa gali būti monopolizuota ir amžina? Kai taip nutinka, tiesos nebelieka

Šiandien kolega Vladimiras Laučius portale delfi.lt viešai klausė, kas yra svarbiau – tiesa ar nešališkumas? Panašu, kad klausimas buvo skirtas vertinantiems žurnalistus ir jų elgesį.

Šių dviejų sąvokų teorinis prieštaravimas  pasirinktas, matyt, ne be reikalo. Tačiau net neskaitęs teksto ir argumentų sau jau seniai esu lyg ir atsakęs, kad šios dvi sąvokos žurnalistikoje man neatrodo prieštaraujančios viena kitai. Atidžiai perskaičiau jo komentarą ir supratau, kad kolega nešališkumą prilygino abejingumui, nusikaltėliškam elgesiui ir net kažkodėl koncentracijos stovyklų atsiradimą praėjusiame šimtmetyje susiejo su nešališkumo pozicija žurnalistikoje ar kitose srityse.

Visada maniau, kad žurnalistikose priedermė – informuoti žmones ne vien skleidžiant Dievo žodį, kokio nors asmens sugalvotas ar net surastas tiesas, bet ir viešai diskusijai pateikiant tas tiesas pagrindžiančius argumentus bei išklausant įvairių nuomonių. Ypač svarbu išklausyti mažumų, silpnesniųjų, atstumtųjų ir kitų „neteisiųjų“ nuomones.

Tiesos paieškos – tai nuolatinis procesas. Tie, kas yra šventai įsitikinęs, kad Vytautas Didysis buvo tik didis, o Jogaila Lietuvos išdavikas ir net priešas, turi savo tiesas ir jiems neverta sakyti ar pasakoti, kad ir šie du asmenys buvo gerokai daugiau atspalvių turintys nei vien tik „gerietis“ ir „blogietis“. Apie Jogailos akmenį mums po kaklu labai taikliai savo knygoje rašė Rimvydas Valatka.  Bet skaičiusiems tik Šapokos Lietuvos istorijos versiją gali būti per sunku skaityti R. Valatkos knygą.

Dar kažkada buvo tokia tiesa, kuri net jau laisvoje Lietuvoje galiojo iki pat Boriso Dekanidzės mirties nuosprendžio įvykdymo. Tiksliau, jau tada buvo beveik dvi tiesos – vieni sakė, kad mirties bausmė yra nemorali ir necivilizuota, kiti tvirtino, kad tuo atveju ji buvo neišvengiamai būtina. Ir teisėjai, ir didžioji dalis visuomenės tuomet pasirinko paprastą variantą – pirma amoralią tiesą įgyvendinkime B. Dekanidzei, o tada jau įsigalios morali tiesa be mirties bausmės. Daugelis baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisininkų ir dabar galėtų daug pasakyti apie tą bylą, jos eigą ir pasekmes. Bet kam dabar rūpi tiesa?

Dar buvo tokia tiesa, kad Lietuva išstodamas iš blogio imperijos Sovietų Sąjungos sieks būti laisva ir nepriklausoma.  Vėliau supratome, kad norėdamas būti laisvu turi priklausyti gerai kompanijai, kuri tau tas laisves garantuotų. Ir tada mes tapome ES ir NATO nariais. Ir džiaugėmės. Pradžioje laisve ir nepriklausomybe nuo nieko, vėliau visai smagia priklausomybe nuo tų, su kuriais norisi būt kartu ir net įsipareigoti. Man tinka abi tiesos ir abu pasirinkimai. Nes skirtingu laiku galime galvoti skirtingai ir priimti naują realybę. Bet ir dabar yra tokių, kurie tą senąją tiesą apie laisvę ir nepriklausomybę mums kaišioja po nosimis ir net rinkimų metų kišo viešuose debatuose. Kalbu apie tokio R. Paulausko politinę avantiūrą.

Kodėl negalima kritikuoti tiesos? Nes ji labai svarbi. Ji nepajudinama. Ir iš tiesų, esame ne kartą susidūrę su tokiu reiškiniu, kai bet kuris abejojantis tiesa yra pasmerkiamas. Nes abejojimas tiesa ir kitoks kalbėjimas  yra prilyginamas netiesos sakymui ir net melui. Dažnai taip ir būna. Bet ne visada. Šie metai buvo didelių išbandymų viešo žodžio, moralės ir tiesos sergėtojams. Panašu, kad artėja dar sunkesni laikai. Nes politinė kova, konkurencija dėl valdžios ir pinigų tampa informacinių karų ir atakų priežastimi. Šiandien didelė dalis žiniasklaidos ir žurnalistų susiduria su milžinišku spaudimu rasti ir atskleisti tiesą kuo greičiau, kuo paprasčiau ir pateikti ją kuo suprantamiau. Deja, bet tiesa dažnai nėra tokia paprasta. Todėl net naujienų portaluose atsirado prie kiekvieno aktualaus ir skubiai iškepto teksto nuoroda „NUOLAT ATNAUJINAMA“. Taip sakant, skleidžiama tiesa nuolat atnaujinama, o kai kurie atnaujinimai paneigia pirminę tiesą. Gerai, galime nevadinti žinių skleidimo tiesa. Bet jei žinios netikslios ir neteisingos?

Ką jau kalbėti apie apie mūsų kolegos Algimanto Čekuolio nuoširdžią agitaciją už naujos atominė elektrinės statybą.  Buvo gera apie tai klausytis. ir aš balsavau už tą statybą. Įtikino. Bet dabar jau net Andrius Kubilius nėra tikras, ar tos elektrinės statybos planas buvo vienintelis teisingas žingsnis. Bala nematė to, bet mano apygardoje žmonės nubalsavo už elektrinės statybą ir išrinko Seimo nariu Liną Balsį, kuris buvo prieš statybas. Toks sprendimas atrodo visiškai neteisingas ir net prieštaraujantis. Bet tiesa tokia jau yra.

Štai, pavyzdžiui, naujos politikos lyderiu, autoritetu, kovos su korupcija ir nomenklatūra laikytas (ir didelės dalies žurnalistų aktyviai palaikytas) Eligijus Masiulis pasielgė taip, jog tiesa apie jo visas minėtas savybes sugriuvo kaip kortų namelis. Tai kuri tiesa yra dabar tiesa – kad jis „gerietis“ ar kad „blogietis“. O gal yra tiesa tokia, kad jo gyvenime buvo ir juodų ir baltų dienų? Jo prote buvo prašviesėjimo ir aptemimų. Bet jei jau tiesa yra paprasta, kad jis yra moralinis ir gal net teisinis nusikaltėlis, tai ar tiesos apie jo beveik šventumą skleidėjai buvo melagiai? Nes sakė netiesą. O gal jie buvo tik suklaidinti arba suklydę? O gal jie buvo neįžvalgūs kvailiai? O gal dar kas nors baisesnio? Gal kas nors buvo įtrauktas ar įsitraukęs į nešvarių pinigų dalybas? Juk net byloje figūruoja ne tik minėtas politikas, bet ir vieno medijų koncerno atstovas. Tokio koncerno, kur dirba daug žurnalistų. Tai kaip dabar vertinti reikia visus?

Šiandien net didžiųjų žiniasklaidos priemonių dėmesio nusipelnė diskusija apie Edmundo Jakilaičio aktyvią paramą vienai politikei vienoje rinkimų apygardoje. Kolega Vladimiras Laučius man ir kitiems jo gerbėjams pasiūlė rinktis tiesą ir mūsų pačių sukurtus etikos standartus laužančią žurnalistiką arba etišką žurnalistiką ir beveik nusikaltėlišką bei valstybei pavojingą nešališkumą. Tik du variantus pasiūlė ir teisingasis beveik jau aiškus. O aš turiu ir kitų variantų. Noriu ieškoti kitų variantų. Teisingesnių. Manau, kad būtų geriau, jei minėtoje apygardoje rinkimai neįvyktų ir būtų pakartoti. O pakartotiniuose rinkimuose dalyvautų kuo daugiau žmonių ir rinktųsi iš kelių stiprių, protingų, drąsių, padorių kandidatų. O gal dar galima ir kitaip padaryti. Žurnalistiškai. Jei vienas kandidatas žinomai blogas, o kitas nežinomai geras, gal verta apie juos daugiau pasakoti ir kalbėti? Gal verta juos atvirai rodyti ir leisti žmonėms patiems pasirinkti teisingą variantą? Skirtumai juk yra akivaizdūs.

Nes jei liepi rinktis tik iš dviejų politikų, iš kurių vienas yra aiškus o „blogietis“, o kitas „beveik nepažįstama“ (E. Jakilaičio apibūdinta politikė Monika), tai čia yra ne pasirinkimas tarp tiesos ir nešališkumo. Čia atvejis, kai rinktis nėra iš ko. Ir aš dar nežinau, ką ir kaip reikia daryti, kad tokios situacijos nesikartotų. Kad nenutiktų taip, kaip nutiko JAV – rinktis reikia iš tokių kandidatų, kuomet pasirinkimas yra maždaug „geriausias iš blogiausių“.

Beje, ši mano nuomonė nepretenduoja į vienintelę tiesą ir net į nešališkumą. Gali būti, kad mano išsakytas požiūris yra visai neteisingas ir jau tikrai yra šališkas. Taip pat manau, kad antrojo pasaulinio karo priežastimi buvo ne tik Aldofas Hitleris, bet jis irgi. Stalinas irgi kaltas. Kaip ir didelė dalis kitų Europos politikų. Ir net paprastų žmonių. ir dėl žydų žudynių kalti ne viena naciai. Bet šitą tiesą mes jau išsiaiškinome. Visai neseniai. Kai kurie.

P.S. Nuoširdžiai atsiprašau Edmundo Jakilaičio, jei kam nors pasirodė, kad jį užsipuoliau. Jo žurnalistinius gebėjimus vertinu kaip vienus geriausių Lietuvoje. Ir man tai patinka. Ir tik todėl kad jis man patinka, rekomenduoju jam ir toliau laikytis aukščiausių žurnalistikos standartų. Todėl ir patariau, kad agituoti už mažai pažįstamą politikę nėra geriausia išeitis kovojant prieš patį blogiausią politiką.