A. Lapinskas. Ar lenkai gintų Lietuvą?

„Ne be mūsų kaltės tiek daug mūsų tautiečių Vilniaus krašte yra Rusijos medijų įtakoje. Kiek daug? Daug, tikrai per daug. Nėra tyrimų šia tema, bet mano pažįstamų Vilniaus lenkų vertinimu tai jau kelia nerimą, kuo toliau, tuo labiau. Dar prieš metus girdėjau iš jų, kad 60 proc. Lietuvos lenkų žinias gauna iš Rusijos televizijų, remiančių Putino politiką. Dabar jau kalba apie 90 procentų“.

Taip rašo savo straipsnyje „Lenkija pralaimėjo kovą su Rusija posovietiniuose Rytuose“
žinomas lenkų publicistas Ježis Haščinskis (Jerzy Haszczyński) laikraštyje „Rzeczpospolita“. Jo laimei, o gal nelaimei tokie tyrimai jau atsirado. Rytų Europos studijų centro užsakymu tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai/Gallup“ apklausė 500 lenkų, rusų ir kitų nelietuvių tautybių asmenų, gyvenančių Rytų Lietuvoje, taip pat Klaipėdoje, apie jų lojalumą Lietuvai, pvz., jei Lietuva būtų užpulta, ar jos piliečiai ją gintų. Pasirodo, beveik 65 proc. gintų.

Vis dėlto, klausimas buvo pateiktas gana abstrakčiai, neaišku, kas užpultų – Zimbabvė, Argentina ar Vietnamas? Kitoks atsakymas greičiausiai būtų, jei tuo agresoriumi būtų pripažinta Rusija, o hipotetiškai ir Lenkija? Štai prieš porą metų Mykolo Romerio universiteto mokslininkai klausė Lietuvos lenkų: „sakot, kad čia jūsų namai – Lietuva, bet jei kiltų karas, tai, greičiausiai, į lenkų pusę stotumėte? – Jei tarp Lietuvos ir Lenkijos, tai taip, bet jei Lietuva su kažkuom tai kitu, tai, aišku, kad už Lietuvą“.

Tuomet dar nebuvo žinoma apie „žaliuosius žmogeliukus“, tačiau dabar tokie atsakymai jau turėtų sukelti valdžios nerimą, bet, kiek žinau, jokios Lietuvos valdžios reakcijos po šio tyrimo nebuvo. Įsivaizduokime, jei Lenkijos lietuviai ar Lenkijos vokiečiai pasisakytų, kad konflikte su Lenkija kariausią už Lietuvą ar už Vokietiją, represijų šios mažumos sulauktų nedelsiant.

O vis dėlto ką atsakė Lietuvos lenkai ir rusai 2011-ųjų birželį-liepą atliktoje apklausoje? 64.8 proc. pareiškė, kad jie gintų Lietuvą, jeigu ją užpultų. Vis dėlto, nemažai atsirado ir dvejojančių: Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kur daugumą sudaro lenkų tautybės žmonės, su teiginiu apie Lietuvos gynybą greičiau sutinka 42 proc., o visiškai sutinka 8 proc. apklaustųjų. Tačiau nesutiktų šiuose, prie Baltarusijos prigludusiuose rajonuose ginti Lietuvos net 25 proc. apklaustųjų.

Atliktos apklausos metu, su teiginiu, jog jei Lietuva būtų užpulta, jos piliečiai ją gintų, labiau sutiko rusų, kaip pagrindinę kalbą mokykloje pasirinkę asmenys – jų buvo 65 proc., tuo tarpu lenkų kalba pasirinkusiųjų buvo mažiau – 60 proc.

Iš apklaustųjų su teiginiu, kad Lietuvos saugumui yra svarbi narystė NATO ir ES daugiausiai sutiko baigusieji lietuviškas mokyklas – 67.6 proc., rusiškas gerokai mažiau – 41,5 proc., o lenkiškas mokyklas – kažkodėl tik 38,8 proc.

Dėl teiginio, kad dalis tautinių mažumų atstovų nėra lojalūs Lietuvai, daugiausiai sutinkančiųjų (35,5 proc.) buvo tarp tų, kurie mokykloje pagrindinę kalbą rinkosi lenkų – jie lenkė ir lietuviškų mokyklų (32,4 proc.) ir rusiškų (26,5 proc.) mokyklų auklėtinius. O dėl teiginio, kad Sovietų sąjungos subyrėjimas buvo didžiausia geopolitinė katastrofa, vėlgi labiausiai – 43,4 proc. sutiko lenkiškų mokyklų auklėtinių.

Išdėstyti duomenys tai tik nedidelė minėto tyrimo dalis. Visa tyrimo medžiaga bus pateikta tik lapkričio mėnesį. Tačiau ir šie skurdūs skaičiai jau susilaukė operatyvaus Lietuvos lenkų žiniasklaidos dėmesio. Žinomas Lietuvos lenkų publicistas Aleksandras Radčenko straipsnyje „Statistika pasvarstymui“ savo portale „Inna Wileńszczyzna jest możliwa“ iš esmės daro teisingas įžvalgas Lietuvos lenkų tema. Jis pakartoja prieš metus publikuotą savo teiginį, kad „Vilniaus krašte nėra socialinės bazės kokiems nors separatistiniams veiksmams“ ir priduria, kad ir toliau laikosi tos pačios nuomonės.

Tačiau greta to jis pagąsdina, kad tyrimo rezultatai dar neįtikina, kad tokia bazė neatsiras artimiausioje ateityje. Ir čia jis, prognozuodamas tą ateitį, staigiai peršoka į agresyvųjį Lietuvos lenkų judėjimo sparną, žodžiu, pradeda pūsti lenkų ekstremistų dūdą. O jei dar tiksliau, kartoti tuos pačius minėto Lenkijos publicisto straipsnio antilietuviškus motyvus.

Ką gi rašo Lenkijos publicistas? Lyg ir kritikuodamas Lietuvos lenkų rinkimų akciją, kad jos portale nerado jokios Putino politikos kritikos, J.Haščynskis čia pat LLRA pateisina, ji esą priversta kovoti už rusų rinkėjų balsus. Bet tai, dėmesio!, „kaltė lietuviškųjų nacionalistų valdžios, kuri ketvirtį amžiaus ignoravo lenkų reikalavimus dėl švietimo, pavardžių rašybos ir žemės grąžinimo“. Štai taip, panašiai turbūt mano ir Lenkijos valdžia.

Toks kaimyninės valstybės Lietuvos įvardijimas, kaip valdomos nacionalistų valdžios, norom nenorom primena Donbaso „traktoristų ir šachtininkų“ analogišką vertinimą, kad Ukrainos valdžioje yra fašistuojantys ukrainiečių nacionalistai, todėl jie (traktoristai) priversti veltis į etninį – rusai prieš ukrainiečius konfliktą.

Mūsiškis A.Radčenko nacionalistų valdžios nemini, nes pats dirba Vyriausybės kanceliarijoje, taip išeitų, nacionalistų urve, tačiau gąsdinimų tai valdžiai pažeria nemažai: „Užteks dar 10 metų delsiant su Vardų ir pavardžių ar Tautinių mažumų įstatymo priėmimu, taip pat įtraukiant į (rinkimų?) sąrašus prokremlinius veikėjus ir žiūrint pro pirštus į Kremliaus propagandą, o jei dar dvi švietimo reformos… Tai iššūkis Lietuvai, bet taip pat ir Lenkijai. Nes ta prokremlinė bazė didele dalimi gali būti užverbuota kartu su Lietuvoje gyvenančiais lenkais“.

Taip išeitų, kad nepatenkintais Lietuvos lenkais gali pasinaudoti Rusija su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Bet kas gi Lietuvoje yra lenkams blogai, klausiu minėtų Lenkijos ir Lietuvos publicistų?

Jei dėl švietimo, tai tokio valstybinių lenkiškų mokyklų tinklo nėra niekur pasaulyje už Lenkijos ribų, jei dėl lietuvių kalbos mokymo, tai to reikalauja Europos konvencija ir pačios Lenkijos pavyzdys, kur valstybinė kalba mokoma vienodai visose krašto mokyklose, jei dėl mokyklų sistemos reformos, tai tokia reforma jau seniai praktikuojama Europoje ir įvykdyta pačioje Lenkijoje.

Jei dėl pavardžių rašybos, tai ji atitinka Europos konvencijos ir Lietuvos–Lenkijos sutarties nuostatas. Pagaliau pačioje Lenkijoje lietuvių pavardės pakeičiamos į artimiausias panašias lenkiškas pavardes. Taip yra visiems patogiau.

Jei dėl žemės, tai kaltinti Lietuvą, kad ji specialiai neatiduoda žemės tik lenkams, būtų visiškas nesusipratimas ir dirbančių žemės tarnybose žmonių įžeidimas. Pavyzdžiui, Šalčininkų skyriaus vadovas lenkas Slavomiras Sinkevičius apstulbo, išgirdęs apie esą lenkų diskriminavimą grąžinant žemę – tai visiška nesąmonė, sakė jis. Vilniaus atveju tai natūrali miesto plėtra, dėl kurios neįmanoma baigti grąžinimo procedūros, naujausiais duomenimis čia pretendentų į žemę liko tik 67, rajone – 97. Beje, Varšuvoje dar nuo Bieruto laikų nekilnojamas turtas negrąžintas 8000 buvusių savininkų. Ką kaltinti dėl to, negi vėl lietuvius?

Nepaisant panašaus požiūrio į Lietuvą, paskutinės abiejų publicistų baigiamosios mintys šiek tiek skiriasi. A. Radčenko aiškina, kad Lietuvos lenkų visuomenė yra „nuniokiota“ dėl kokybiškos lenkų televizijos trūkumo. O J.Haščynskio manymu, Lenkijos parama Lietuvos lenkų medijoms yra nepakankama, dar blogiau, kad kai kurios jų neatitinka Lenkijos nacionalinių interesų. Toks yra lenkiškai rašančių publicistų požiūris į Lietuvą. Įdomu, ar ne?