M. Kundrotas. Sustabdykime liberalųjį satanizmą

Šio straipsnio iliustracijos galėtų būti dvi. Sveikatos apsaugos darbuotoja, išėjusi į pensiją, besimaitinanti atliekomis iš šiukšlių konteinerių. Ir homoseksualistas, gaunantis pinigus iš valstybės už savo gyvenimo būdo propagavimą.

Tuo metu, kai žmogus, visą gyvenimą atitarnavęs visuomenei, po eilinės sąskaitos už komunalines paslaugas priverstas valgyti šiukšles, liberalizmo agitatoriai, vedami Rimvydo Valatkos, tik tyčiojasi, neva – šios valstybės vadovai tesirūpina bambekliais, tinginiais ir pensininkais. R. Valatka formaliai priklauso evangelinei bažnyčiai ir net užima joje garbingas pareigas, bet peršasi išvada, jog tikrasis jo tikėjimas – satanizmas. Tik taip galima pavadinti šitokią panieką, net neapykantą nustekentam žmogui.

Liberalizmo ir satanizmo ryšiai – kur kas labiau tiesioginiai, nei galima pamanyti: čia glūdi kai kas daugiau, nei jausminė sąsaja, stiprus vaizdinys arba retorinė priemonė. Istoriškai liberalizmas gimė iš krikščioniškų vertybių sistemos: pagarba žmogui, jo laisvei, jo orumui buvo kertinis principas. Vėliau ši ideologinė srovė persisėmė egoizmu, kuris kaip tik naikina žmogaus orumą ir net laisvę.

Ką sako satanizmo klasika? Vienas žymiausių šiuolaikinio satanizmo autoritetų, „Telemos“ ordino steigėjas Alisteris Kroulis, taip suformulavo pagrindinį įstatymą. Daryk tai, kas tau patinka, tai ir bus visas įstatymas. „Šėtono bažnyčios“ kūrėjas Antonas Šandoras La Vėjus savo „Šėtono biblijoje“ rašė: kas ištaria „privalai“, tas mano didžiausias priešas. Taigi – absoliuti laisvė, be doros, be pareigos.

Anot konservatizmo tėvo Edmundo Berko, laisvė be dorybės ir be išminties – tai didžiausias įmanomas blogis. Liberalai formaliai pripažįsta laisvės ir atsakomybės, teisės ir pareigos ryšį. Vis dėlto liberalios politikos praktikoje šis ryšys dažnai dingsta, o viešoje retorikoje net išjuokiamas.

Liberalaus pasaulio didvyris – tai stiprus ir sėkmingas žmogus. Nieko neprimena? Juk būtent taip žmogų vertino fašizmas su visais savo pusbroliais ir palikuonimis. Tiesa, liberalizmas elgiasi gudriau. Jis randa visą eilę silpnųjų, kuriuos neva gina – nuo homoseksualistų iki migrantų. Bet pasakykite liberalui apie rūpestį vietine šeima, studentu, darbininku, pensininku ar ligoniu – sulauksite patyčių. Skęstančiojo gelbėjimas – jo paties reikalas.

Homoseksualistų ir migrantų rėmimas puikiai paaiškinamas naudos kriterijais. Homoseksualizmas, kaip ir bet koks seksualinis hedonizmas, yra puikus objektas rinkai. Jis sukuria paklausą prekėms ir paslaugoms, kitaip tariant – verslui. Be to, saujelės lytinių eksperimentuotojų gynyba – net valstybinė parama – atsieina kur kas pigiau, nei parama skurstančioms masėms. Migracija, savo ruožtu, leidžia dempinguoti vietinę darbo jėgos rinką. Nėra prasmės kelti vietiniam darbininkui atlyginimą, kai už durų stovi krūva migrantų, pasirengusių dirbti už grašius.

Atskiras klausimas – tai, jog žymi dalis migrantų išvis atsisako dirbti, laukdami paramos iš valstybės. Ar tai reiškia, jog liberalai, aktyviai pasisakydami už masinės migracijos įteisinimą, kerta šaką, ant kurios patys sėdi? Toks įspūdis gali kilti tiktai iš prielaidos, kad liberalai apskritai mąsto tokiomis kategorijomis, kaip tauta ir valstybė, jų gerovė ar ateitis. Standartinis šiuolaikinis liberalas vadovaujasi požiūriu: mano amžiui užteks, o po manęs – nors ir tvanas. Juk būtent verslas – stambusis verslas – labiausiai spaudžia politikus įteisinti masinę migraciją. O liberalai šiai pozicijai ir atstovauja.

Didysis kapitalas suinteresuotas užpildyti darbo rinką migrantais, taip pat – sukurti savo prekėms ir paslaugoms gausesnę vartotojų masę, o veltėdžiaujančių migrantų išlaikymo kaštus per valstybę permesti eiliniams mokesčių mokėtojams – darbininkams, smulkiesiems verslininkams ir ūkininkams, paprastiems tarnautojams.

Liberali mokesčių sistema sukurta taip, jog turtingasis mokėtų grašius, o mažiau uždirbantis vos sudurtų galą su galu. Liberalus Darbo kodeksas sudėstytas taip, jog darbdavys bet kada galėtų atleisti darbuotoją be jokių realių socialinių garantijų, įskaitant nėščias moteris. Kam tie vaikai – bene jie neša pelną? Priežastimi atleisti darbuotoją gali tapti ir jo atsisakymas dirbti už mažesnį atlyginimą, ir veikla profesinėje sąjungoje, ginant teisėtus savo interesus.

Neapsigaukime galvodami, kad liberalai – tik viena iš vyraujančių politinių srovių, pastaruoju metu – net ne pati įtakingiausia. Iš tiesų atviri liberalai – net mažesnis blogis. Nes jis bent aiškus. Iš jo žinai, ko laukti. Iš tiesų gi dauguma vyraujančių partijų – pradedant žymia dalimi konservatorių, baigiant socialdemokratais ir darbiečiais – išpažįsta liberalią ideologiją. Tiek ūkyje, tiek kultūroje.

Kultūrinis liberalizmas tanku važiuoja per doros, šeimos, tautos vertybes. Visa tai jam – beprasmiai konstruktai, klastotės, nes vienintelė socialinė tikrovė – individas ir jo laisvas pasirinkimas. Ūkinis liberalizmas naikina socialinį solidarumą ir teisingumą, nes viso ko esmė – pelnas. Loginė dilema – kas lieka iš laisvo pasirinkimo darbininkui, kuriam darbdavys nurėžia algą? Studentui, priverstam mokėti už mokslą? Vaikinui su mergina, kurie bijo kurti šeimą ir gimdyti vaikus, nes nežinia – ar galės juos išmaitinti, užauginti, išlavinti? Ligoniui, kurį vaistų kainos verčia lėtai merdėti – skausme ir kančioje?

Liberalizme vienų žmonių laisvė kitiems reiškia vergovę. Čia gali pasirinkti tautą, protėvius, tėvynę, dorovines nuostatas, lytį ar gudriai išgalvotą lytinę orientaciją, bet socialiai pasirinkimai telieka tik du: krautis pelną arba krauti jį kitiems. Kultūros srityje pasirinkimas – tik į vieną pusę: jeigu manai, jog tauta, šeima, lytis ar dorovė yra kažkas daugiau, nei asmeninis pasirinkimas, tai tokia nuostata – už liberalaus įstatymo ribų ir net gali užtraukti sankcijas.

Liberalioji laisvės samprata beveik visur apsiriboja neigiamąja laisve. Ne laisve kažkam, o laisve nuo kažko. Nuo visuotinės doros, nuo prigimtinės ir kultūrinės tapatybės, nuo socialinio solidarumo. Tai iš esmės atitinka šėtono apibūdinimą: jis ateina tiktai griauti ir naikinti. O pati sąvoka reiškia – priešininkas, prieštarautojas, neigėjas.

Žinoma, reiktų vengti priešingo kraštutinumo – primityvaus populizmo, žadant lengvą kelią į rojų žemėje. Singapūro premjeras Li Kuan Ju, išvedęs savo šalį iš skurdo į klestėjimą, pabrėžė: lengvų kelių politikoje nėra. Visi, kas kalba priešingai – arba melagiai, arba naivūs. O tai – irgi blogis. Doras ir protingas politikas savo retorikoje apsiriboja galimybėmis siekti, kad gyvenimas bent kiek pagerėtų, ir kuo didesniam žmonių skaičiui.

Kalbant apie kultūrą, pirmas žingsnis į liberalaus satanizmo užkardymą – tautinis ir patriotinis auklėjimas, apimantis socialinio solidarumo principus. Tam turi būti pajungtos visų lygių mokyklos, piliečių išlaikomos žiniasklaidos įstaigos, o privačiai žiniasklaidai turi būti nustatytos nors minimalios ribos, pirmiausiai užkardant melą, po to – iš esmės destruktyvių reiškinių propagandą. Sveikos šeimos populiarinimas turi ir kultūrinės, ir socialinės reikšmės: tik čia gimsta ir auga tauta. Na ir žinoma – bendražmogiškosios doros ugdymas, vėlgi pasitelkiant visas švietimo ir informavimo priemones.

Ūkio srityje socialinį solidarumą ir teisingumą stiprinti reiktų viso komplekto priemonių, pradedant nuo šių. Progresiniai mokesčiai – kas daugiau uždirba, daugiau ir moka, išlaikant sveiko proto ribas. Socialinė atsakomybė Darbo kodekse: darbo sutarties sąlygos gali būti keičiamos tik abipusiu sutarimu, atleidžiamam darbuotojui turi būti užtikrinta galimybė pragyventi protingam laikotarpiui, per kurį galima susirasti kitą darbą, visiems darbuotojų atstovams – apsauga nuo atleidimo atstovavimo laiku.

Minimalus atlyginimas turi būti susietas fiksuotu santykiu su atlyginimo vidurkiu. Pensija turi atitikti dirbusiojo asmens atlyginimo vidurkį. Teisė gauti išsilavinimą turi būti užtikrinta kiekvienam piliečiui. Nepriklausomai nuo jo ar jo šeimos turtinės padėties. Ligonis turi gauti būtinąją pagalbą tomis pačiomis sąlygomis. O pirmiausiai turi būti užtikrintas pragyvenimas šeimoms. Pirmiausiai – per mokesčių lengvatas. Kuo daugiau vaikų, tuo didesnės lengvatos. Brangu, bet tai – išlikimo klausimas.

Kritikas paklaus: iš kur imti pinigų visoms šioms socialinėms priemonėms? Pirmiausiai tam padėtų teisingiau sutvarkyta mokesčių sistema, pradedant didesniais mokesčiais didesniam kapitalui, baigiant prabangos mokesčiais. Antra – vartojimo didinimas, o tai tiesiogiai priklauso nuo didesnių pajamų. Žmogus, gaunantis geresnę algą, daugiau išleis prekėms ir paslaugoms, tai stimuliuos verslą, o verslas galės mokėti daugiau mokesčių į valstybės biudžetą. Šie dalykai sudaro uždarą ratą, kurį reikia įsukti.

Dar viena priemonė – kiek sudėtingesnė. Tai – vietinės produkcijos skatinimas. Vis dėlto Europos Sąjungos kontekste sunku saugoti savo rinkas nuo importo, kuris nukonkuruoja vietinę produkciją. Nežiūrint to, įmanoma nustatyti tam tikrą apsaugą, tarkime, kokybės atžvilgiu. Tai būtų lašas jūroje, bet jau šis tas. Europos Sąjunga leidžia aukštinti gamybos standartus. Be to, pati valstybė galėtų aktyviau dalyvauti ūkyje, tiek steigdama savo įmones su prieinamomis gaminių ir paslaugų kainomis, tiek investuodama į vietinio privataus verslo plėtrą.

Pagaliau, teisinėmis, ūkinėmis ir mokestinėmis priemonėmis turi būti skatinamas smulkusis ir vidutinysis verslas. Milžiniška klaida, gal net nusikaltimas padarytas pačioje mūsų ūkinio kelio pradžioje, kai didiesiems koncernams leista suryti smulkesnįjį verslą. Tai turi ir politinės reikšmės: kuo daugiau savarankiškų savininkų, tuo daugiau savarankiškai mąstančių ir veikiančių piliečių.

Visa tai kainuos. Pirmą dešimtmetį gali būti sunkiau, nei yra dabar. Nepopuliaru, bet reikia sakyti tiesą. Vis dėlto po dešimtmečio padėtis gerės, o dar po kiek laiko priartėsime prie gerovės valstybės. Darsyk prisiminkime Li Kuan Ju: lengvų kelių nebūna.

Liberalusis satanizmas kiekvieną skatina rūpintis tik savimi. Tikras politikas rūpinasi tauta ir valstybe. Romos politikas Katonas daugelį savo kalbų užbaigdavo sakiniu: Kartaginą reikia sugriauti. Mūsų Kartagina – liberalizmas.