Rugpjūčio 28 d. dalyvavau LNK laidoje „Už ir prieš“, kurioje diskutavome apie tos pačios lyties partnerystės įteisinimą. Intensyvus, emocionalus ir gana chaotiškas filmavimas – ateis laikas, pamatysime, kas gavosi.
Kiekvienas vaikas turi biologinį tėtį ir mamą
Trumpai mano pozicija: nesutinku su partneryste, nes kainą už suaugusiųjų norą keisti šeimos sampratą mokės vaikai. Valstybė pamiršo, kokia yra šeimos esmė.
Grįžkime prie pradžių. Nesvarbu, ar vaikas pradėtas santuokoje, ar per vienos nakties nuotykį, ar net mėgintuvėlyje – kiekvienas vaikas turi biologinį tėtį ir mamą. Ir kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę bei troškimą pažinti ir augti su savo tėvais, kurie atsakingi už jo egzistenciją.
Šeimos esmė
Santuoka visais laikais buvo būdas, kuriuo visuomenės stengėsi surišti vyrą ir moterį, kad jie kartu prisiimtų atsakomybę už savo bendrus vaikus. Šeimos esmė visada buvo nukreipta į vaikų gimimą ir jų gerovės užtikrinimą. Todėl šeimą sukurti galėjo tik vyras ir moteris. Iki šiol taip buvo ir Lietuvos teisėje – šeimos samprata buvo vaikocentriška.
Tos pačios lyties partnerystė atsisako lyčių skirtingumo principo šeimoje. Tai reiškia, kad šeimos esmė atsiejama nuo gyvybės pradėjimo, jos puoselėjimo, nuo geriausių sąlygų vaikams augti užtikrinimo – ir susiejama tik su emociniais suaugusiųjų ryšiais. O vaikai kažkaip prisitaikys…
O kai valstybė suaugusiųjų interesus iškelia aukščiau vaikų, tada kainą už suaugusiųjų pasirinkimus turi sumokėti vaikai – savo teisėmis, saugumu, laime.
Gausūs dešimtmečiais vykdyti tyrimai aiškiai patvirtina paprastą tiesą: stabili santuokinė biologinių mamos ir tėčio šeima vaikams suteikia daugiausiai meilės, rūpesčio ir saugumo.
Vaikams reikia ir mamos, ir tėčio
Tos pačios lyties poroje vaikas neišvengiamai netenka teisės į savo tėtį arba mamą. Lesbietė moteris gali būti gera mama, bet negali būti tėčiu. Homoseksualus vyras gali būti puikus tėtis, bet jis negali būti mama. O vaikams reikia ir mamos, ir tėčio. Mamos ir tėčiai skiriasi – jų bendravimo, auklėjimo, net žaidimo stiliai skirtingi. Jie papildo vienas kitą ir padeda užtikrinti visapusišką vaiko asmenybės augimą.
Bent vienas iš partnerių neišvengiamai vaikui yra genetiškai svetimas žmogus. Nors tikrai yra herojiškų globėjų, kurie nuostabiai rūpinasi vaikais, statistika rodo, kad kartu gyvenantys suaugę, kurie nėra biologiniai tėvai, didina smurto, nepriežiūros ir kitų neigiamų pasekmių vaikui tikimybę. Moksle tai vadinama „Pelenės efektu“.
Tėvai atiduotų gyvybę už savo vaikus
Tokia žmogiškos prigimties realybė – auginti vaikus nėra paprasta, kartais labai sunku. Mes turime stiprius motinystės ir tėvystės instinktus, kurie padeda mylėti ir rūpintis savo genetiniais palikuonimis. Natūraliai tėvai gyvybę už savo vaikus atiduotų. O kai šio elemento trūksta, išauga įvairios rizikos vaikams.
Tyrimuose vertinant tokius rodiklius kaip saugumas šeimoje, seksualinis išnaudojimas, lytiškai plintančios infekcijos, pasiekimai mokykloje, depresijos lygis, priklausomybės, marihuanos vartojimas, nusikalstamas elgesys, emociniai ir psichologiniai sunkumai – vaikų, augusių homoseksualiose porose, rezultatai akivaizdžiai prastesni.
Problema su partneryste yra ta, kad ji programuoja vaikams nepalankias situacijas. Ir taip atsitinka ne dėl „likimo“, o dėl valingo valstybės sprendimo.
Vaiko teisės visada turi būti prioritetas
Mano įsitikinimu, valstybė negali tyčia kurti reguliavimo, prieštaraujančio natūraliems vaiko poreikiams. Juolab – per šeimos institutą sulyginti su vyro ir moters šeima, vienodai skatinti, remti ir vienodai diegti mokyklose.
Valstybė turi pripažinti objektyvius skirtumus tarp skirtingų ir tos pačios lyties porų ir atitinkamai diferencijuoti teisinį reguliavimą: vienoms suteikti šeimos statusą, kitoms – artimo ryšio, bendro gyvenimo susitarimo ar pan. Nes tai atitinka vaikų teises ir geriausius interesus.
Vaiko teisės visada turi būti prioritetas.– Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d.– Civilinio kodekso 3.3 str.– VTAPĮ 4 str. 1 d.
AČIŪ:
Rūtai Mikelkevičiūtei už pastangas suprasti ir atskleisti abi puses; Ignui Vėgėlei ir Pauliui Saudargui už vaikocentriškos šeimos sampratos gynimą; Pauliui de Miko už provokacijas ir oponentams už kultūringą diskusiją.
Gal pirmiausiai pradėkime nuo piktnaudiškai ne savo prasme naudojamo žodžio partnerystė – išlaisvinimo. Civilinėje teisėje partnerystė – tai būtinas bendras organiškas (technologiškas) santykis, vyksmas, kai iš to gimsta nauji, atskiri dalykai (tarkim gimsta vaikai). Bendrystės, kurių santykis veikti, būti, gyventi kartu, yra asociacijos, lietuviškai tiktų vadinti ūkiais. Taigi kalbamu atveju naudokime tinkamą žodį – ūkis, o ne prasmės neatitinkančią sąvoką – partnerystė. Neiškraipykime šio žodžio prasmės.
Jis komunistų naudojamas tam, kad uždengtų tikrąjį veiksmą – sodomiją. Taigi, viskas čia tvarkoj.
Tai kad komunistų pas mus nėra jau seniai. Laimei. Gal liberalų.
Komunistai pasivadino demokratais, konservatoriais ir liberalais, ir štai jų nebėra. Paprasta ir veiksminga.
Ar ne per daug ciniška žmonėms šitaip aiškinti rimtus dalykus.
Kaip tai gali būti “tvarkoj”, jeigu siaurais interesas yra “teršiamas” visiems priklausantis žodis.
Jumoro jausmo trūkumas kartais rodo intelekto trūkumą.
Verčiant juokais galimai šventus dalykus, turbūt, gali gautis tyčiojimasis…
O tai, kad savavališkai iškreipiant gmtos dėsnį, t.y. šeimos sampratą, kuri yra prigimtinė, gyvenimas tampa kreivas, jūsų nė kiek nejaudina? O tik viso labo svetimžodžiui “partnerystė” priskiriama šiuolaikybinė prasmė? O kaip tada dėl siaubingo “šeimos” sąvokos prasmės iškreipimo?
Matyt, ne visai supratote ką pasakiau. Apie “šeimos” sąvokos prigimtinės prasmės neišsaugojimą – darkymą negali būti ir kalbos. Aš kalbu kiek plačiau, kad negalima leisti, jog būtų “įsitaisyta” ir į teisinės sąvokos – “partnerystė” – prigimtinį turinį, jį iškraipant. Juolab, kad dabar Civilinis kodeksas numato partnerystę, bet tik kaip vyro ir moters nesantuokinės šeimos santykius, turint tikslą susilaukti vaikų arba juos, turint, auginti. Todėl vietoje “partnerystės” ir siūlau bendresnės prasmės žodį “ūkis”, galbūt su atitinkamu priešdėliu. Pvz. naujai pasidarytą žodį – “suoūkis”, tada įstatymą vadinant ne partnerystės, o tarkime Suoūkio įstatymu, asmenis – jo subjektus – “suoūknis, suoūknė”. Tokia yra mano mintis, kalbant, plačiau.
Skutai, nei ,,partnerystės”, nei ,,liberalų” šventais nelaikau. Šventu laikau šeimą, o ją komunistai ir naikina.
Vargu, ar jie yra iš to bendro komunistų katilo, veikiau tai jau nauja DI tipo padermė. Antai, regis, vienas iš jos Ukrainą užkariauna, o kitas jam “turavoja…
Ar komunistai verda vienam, ar keliuose katiluose – klausimas antraeilis. Bet prieš ką nors vertinant ar darant, pirmiausia reikia išmokti atpažinti.
Atpažįstama ne iš vardo, kuriuo prisistato, o iš veiksmų. Antai, Putinas ateina ir Ukrainai sako – čia “Ruskyj mir” ir baigta. Ukrainietis sako ne – čia Ukraina, ruskis jį nušauna. Tai vyksta kiekvieną dieną galingojo Trampo akivaizdoje, tačiau Ukrainos jis neužstoja, kaip tokiu atveju moraliai derėtų, bet, taip sakant, sau “stovi po medžiu”… Tai ar ta jo galybė, kuria Iranui trinktelęjo ir tapo ramu, garbingai elgiasi? Ar čia – ne mano daržas, ne mano pupos laikysena Ukrainos atžvilgiu! O gal tikriausiai tikimasi to laimikio – kur du pešasi, trečias laimi. Ukrainos atveju iš Trampo veiksmų matyčiau jį tuo “trečiuoju” esant, o tai jau “DI”, kaip ir Putino, padermė.
Trampą savo prezidentu išrinko amerikiečiai. Ne ukrainiečiai, iki šiol nepaliaujamai jį dergiantys. Ir įsipareigojo jis amerikiečiams. Ir kariauja jis ir jo administracija prieš savo komunosatanistus vienui vieni. O visi, kaltinantys jį stovėjimu po medžiu, patys arba stovi po medžiu arba aktyviai dalyvauja Didžiajame Perkrovime, tai yra šliaužiančioje kominterno revoliucijoje.