Konstitucinis Teismas pripažino, kad Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 157 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų, neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas šiandien priimtame nutarime pažymėjo, jog iš pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų visumos ir jame nurodytų Konstitucijos straipsnių, teisinio reguliavimo atitiktis kuriems ginčijama, matyti, kad pareiškėjas abejoja BPK 157 straipsnyje įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo konstitucingumu tik tuo aspektu, kiek jis taikytinas tiesiogiai išrinktiems savivaldybės politikams. Pažymėta, kad pagal BPK 157 straipsnį procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų gali būti taikoma tik tam asmeniui, kuris vykdo tam tikrą darbinę veiklą ir dėl to yra darbo ar savo prigimtimi į juos panašių santykių dalyvis. Įvertinus šioje byloje aktualų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, padaryta išvada, kad tik savivaldybės tarybos narių, einančių mero ir mero pavaduotojo pareigas, pareigų vykdymas gali būti prilyginamas jų darbinei veiklai, todėl pagal BPK 157 straipsnį tik jiems galėtų būti taikoma procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų. Taigi Konstitucinis Teismas BPK 157 straipsnio atitiktį Konstitucijai tyrė tik tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų.
Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją išrinktų savivaldybės tarybos narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, statusas turi tam tikrų ypatumų, palyginti su kitų, teritorinės bendruomenės mandato neturinčių, asmenų statusu, tačiau jie neturi asmenims, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią (Prezidentui, Seimo nariams, Vyriausybės nariams ir teisėjams), nustatytų imunitetų, be kita ko, nėra nustatyta ypatinga jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tvarka. Pažymėta ir tai, kad Konstitucijoje nėra įtvirtintas specifinis savivaldybės tarybos nario, einančio mero ar mero pavaduotojo pareigas, statusas.
Taigi pagal Konstituciją savivaldybės tarybos nario, einančio mero ar mero pavaduotojo pareigas, statusas nesuponuoja reikalavimo įstatyme jam nustatyti kitokius, nei taikomi kitiems asmenims, procesinių prievartos priemonių, įskaitant laikiną nušalinimą nuo pareigų, taikymo pagrindus ir tvarką. BPK 157 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas, taikyti bendrais įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka. Todėl ginčijamu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas jam iš Konstitucijos kylančią pareigą įstatyme nustatyti baudžiamajame procese taikytinas procesines prievartos priemones ir jų taikymo tvarką įgyvendino tinkamai.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad yra pagrindas teigti, jog BPK yra įtvirtintos pakankamos garantijos, skirtos užtikrinti, kad asmens, kuriam taikoma procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų, teisės, įskaitant teisę laisvai pasirinkti darbą, nebūtų neproporcingai ribojamos. Taigi BPK 157 straipsnyje nustatyta laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo tvarka, kuria sudaromos prielaidos įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka riboti asmens, įskaitant savivaldybės tarybos narį, einantį mero ar mero pavaduotojo pareigas, teisę laisvai pasirinkti darbą, tik tiek, kiek tai būtina siekiant konstituciškai svarbių tikslų (greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas), atitinka Konstituciją.
Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Konstituciją subjektai, įgalioti spręsti dėl asmens laikino nušalinimo nuo pareigų (įskaitant ikiteisminio tyrimo teisėją, teismą), privalo kiekvienu konkrečiu atveju spręsdami dėl šios priemonės taikymo užtikrinti, kad ji būtų taikoma tik tada, kai tai būtina įstatyme numatytiems jos tikslams pasiekti (siekiant greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui), o ją pritaikius asmens teisės ir laisvės nebūtų varžomos labiau, negu reikia nurodytais tikslais. Sprendimas taikyti laikiną nušalinimą nuo pareigų privalo būti pagrįstas argumentais, konkrečiu atveju patvirtinančiais įstatyme nustatytų šios priemonės taikymo tikslų ir pagrindų buvimą, o sprendimas pratęsti šios procesinės prievartos priemonės taikymą konkrečiam asmeniui – ir papildomais svariais argumentais, patvirtinančiais būtinybę pratęsti jos taikymą. Subjektai, spręsdami dėl šios priemonės taikymo savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas, privalo, be kita ko, įvertinti laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrindus ir tikslingumą nulemiantį jo pareigų ir nusikaltimo, kuriuo jis įtariamas (kaltinamas), pobūdį; į juos turi būti atsižvelgiama tiek šią procesinę prievartos priemonę taikant pirmą kartą, tiek motyvuojant poreikį ją taikyti toliau.
