KT: valstybinė pensija už tarnybą – ne privilegija

Konstitucinis Teismas šiandien priimtame nutarime pripažino, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos tiek, kiek jomis nebuvo draudžiama teisėjams ir valstybės tarnautojams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neprieštaravo Konstitucijai.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas, ginčydamas minėto įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, teigė, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenims, gaunantiems pareigūnų ir karių valstybinę

pensiją, tokia pensija nebūtų mokama, jeigu šie asmenys, išėję iš tarnybos, už kurią ši valstybinė pensija skirta, dirba kitą iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų apmokamą darbą, be kita ko, eina teisėjo ar valstybės tarnautojo pareigas. Toks valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas, pasak pareiškėjo, būtų privilegija.

Vertinant pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas; tos sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti, be kita ko, nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Taigi, kadangi įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą, turi plačią nuožiūros laisvę, iš Konstitucijos jam nekyla pareigos, kaip teigia pareiškėjas, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji – nemokama asmenims, išėjusiems iš tarnybos, už kurią skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, bet dirbantiems kitą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų apmokamą darbą, be kita ko, einantiems teisėjo ar valstybės tarnautojo pareigas.

Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti efektyvią visos valstybės tarnybos, kitų iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamų institucijų veiklą, taip pat siekdamas į jas pritraukti aukštą kvalifikaciją, specialių žinių ir didelę darbo patirtį turinčių statutinėse valstybės institucijose tarnavusių asmenų, paisydamas Konstitucijos ir atsižvelgdamas į ekonomines valstybės išgales, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį už tarnybą statutinėse valstybės institucijose asmenims skiriamos valstybinės pensijos būtų mokamos ir tais atvejais, kai jie, išėję iš tarnybos šiose institucijose, dirba kitą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų apmokamą darbą.

Kaip pažymima Konstitucinio Teismo nutarime, vien tai, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kurios paskirtis – atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei, ir teisėjo atlyginimas ar valstybės tarnautojo darbo užmokestis tokiems asmenims tuo pačiu metu yra mokami iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, nėra pagrindas teigti, kad ši valstybinė pensija yra privilegija.

Pareiškėjas taip pat abejojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatos atitiktimi Konstitucijai tiek, kiek ja nebuvo draudžiama teisėjams ir valstybės tarnautojams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Konstitucinis Teismas šią bylos dalį nutraukė, nes minėtu įstatymu valstybinių pensijų, be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, skyrimo ir mokėjimo sąlygos nebuvo reguliuojamos, šis įstatymas nebuvo tam skirtas.