A. Piročkinas. Kalbininkai – pragaran, J. Pilsudskis – palaimintasis

Mū­sų ša­ly­je ak­ty­viai reiš­kia­si is­to­ri­kai ir pub­li­cis­tai, ku­rie ku­ria par­adok­sa­lią Lie­tu­vos is­to­ri­ją. Kaip aiš­ki­na žo­dy­nai, žo­dis „pa­ra­dok­sa­lus“ to­ly­gus žo­džiui „ab­sur­diš­kas“.

Lap­kri­čio mė­ne­sį įsip­lies­kus doc. Dr. An­ta­no Sme­to­nos aro­gan­tiš­ko straips­nio dėl rei­ka­lo įves­ti į var­to­se­ną rai­des q, w ir x su­kel­tai dis­ku­si­jai, žur­na­lis­tas-is­to­ri­kas Rim­vy­das Va­lat­ka straips­niu „J. Pil­suds­kio klai­da, už ku­rią zom­biais mo­ka­me mes, lie­tu­viai“ pa­kė­lė is­to­ri­kų par­adok­sus į ne­ma­ty­tą iki šiol aukš­tį. Tai min­ties Eve­res­tas toks par­eiš­ki­mas: „Ech, Jo­ze­fai Pil­suds­ki, tai bu­vo Tams­tos di­džiau­sia klai­da, jei iš

­ties gal­vo­jo­te apie LDK ir Ka­rū­nos uni­jos per­kė­li­mą į XX am­žių. Vė­jais pa­lei­do­te ne tik pui­kią są­jun­gą, bet ir užp­rog­ra­ma­vo­te bū­si­mus XXI a. an­tro­jo de­šimt­me­čio Lie­tu­vos tau­ti­nius zom­bius“.

Iš kar­to, pers­kai­čius straips­nio an­traš­tę, bu­vo su­nku su­pras­ti, kas tie zom­biai: pa­si­ro­dė, kad tai nau­ja va­liu­ta. Štai tau, bo­ba, ir De­vin­ti­nės! Ne­spė­jo ap­šil­ti eu­ras – at­si­ra­do apy­var­to­je zom­biai. Ne­paaiš­kė­jo nė iš pa­ci­tuo­to sa­ki­nio: „tau­ti­niai zom­biai“ – tai na­cio­na­li­nė va­liu­ta. Tik pa­čio­je pa­sku­ti­nė­je straips­nio pa­strai­po­je, kur vėl krei­pia­ma­si į J. Pil­suds­kį, pa­si­da­rė aiš­kiau: „Ech, J. Pil­suds­ki, jei bū­tu­mė­te ži­no­ję, kad jau bū­da­mas ka­pe, pa­gim­dy­si­te mums Garš­vą, La­bu­tį ir Ur­bu­tį, zom­biais po mū­sų Sei­mą laks­tan­čius…“ Aha, pa­si­da­rė aiš­kiau: tie kal­bi­nin­kai nė­ra zom­biai, tik, pa­si­ver­tę jais, kaip ka­dai­se pa­si­vers­da­vo ar bū­da­vo pa­ver­čia­mi žmo­nės vil­ko­la­kiais… Ga­lė­tu­me dar daug kal­bė­ti apie žo­džio „zom­biai“ var­to­ji­mą straips­ny­je: ne­aiš­ki jo kil­mė ir reikš­mė, ne­sup­ra­si, ar šiuo žo­džiu va­di­na­mi tik tie trys kal­bi­nin­kai, ar vi­si, ku­rie sto­ja už su­lie­tu­vin­tų ti­kri­nių sve­ti­my­bių var­to­ji­mą lie­tu­vių kal­bo­je.

Ne­apib­rėž­tu­mas – di­de­lė po­no R. Va­lat­kos straips­nio yda. Kad ir štai toks sa­ki­nys: „Ko­dėl ko­mu­niz­mo la­vo­nas taip stip­riai te­be­lai­ko lie­tu­vį už skver­no?“ Žo­džio „lie­tu­vį“ vie­nas­kai­ta api­bend­ri­na vi­su­mą. Iš­ei­tų, kad vi­si lie­tu­viai lai­ko­si įsi­ki­bę į ko­mu­niz­mo la­vo­no skver­ną. Tad gal tie, įskai­tant ir pa­tį R. Va­lat­ką, ku­riuos lai­ko Va­ka­rų Eu­ro­pa už skver­nų, ne lie­tu­viai?

Kai pa­skai­tai pa­sku­ti­nį sa­ki­nį, kur pa­sa­ky­ta, kad trys kal­bi­nin­kai zom­biais laks­tę po mū­sų Sei­mą, pa­si­gen­di ir da­ly­ki­nio tiks­lu­mo. Kiek pa­ži­nau pro­fe­so­rių Vin­cą Ur­bu­tį, kad ir ne ypač ka­te­go­riš­kai, no­rė­čiau su­abe­jo­ti, ar jis aps­kri­tai yra bu­vęs Sei­mo rū­muo­se. Gal ko­kį kar­tą ki­tą. Ir pas ką jis ga­lė­jo laks­ty­ti? Pa­sku­ti­niais pen­ke­riais me­tais, bū­da­mas be­veik ak­las, jis iš vi­so ven­gė ei­ti į ko­kius ren­gi­nius. Tad jam veiks­ma­žo­dis „laks­tė“ vi­siš­kai ne­tin­ka. Jis pa­sig­rieb­tas tik dėl no­ro su­nie­kin­ti vie­ną iš­ki­liau­sių po­ka­rio me­tais iš­au­gu­sių lie­tu­vių kal­bi­nin­kų.

Nie­kin­ti prof. Vin­cą Ur­bu­tį su­ge­ba ne tik R. Va­lat­ka, bet ir ki­ti „eur­pie­tiš­kos“ sve­tim­vardžių var­to­se­nos ša­li­nin­kai, pra­de­dant kad ir Vals­ty­bi­nės lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­jos dar­buo­to­ja Jū­ra­te Pa­lio­ny­te. Ta­čiau, pa­li­kę „su­ve­di­nė­ti sąs­kai­tas“ su tais vei­kė­jais, ei­ki­me prie to, kaip straips­ny­je nu­švie­čia­mas ne­ei­li­nės XX a. Len­ki­jos is­to­ri­jo­je as­me­ny­bės J. Pil­suds­kio san­ty­kis su Lie­tu­va.

J. Pil­suds­kis pri­klau­so tai gau­siai iš et­nog­ra­fi­nės Lie­tu­vos ir se­no­sios Lie­tu­vos di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ki­lu­sių vei­kė­jų ple­ja­dai, ku­rios di­džio­ji da­lis XX am­žiu­je for­ma­vo Len­ki­jos po­li­ti­ką, veiks­min­gai plė­to­jo jos kul­tū­rą. Kur kas ma­žes­nė jos da­lis, kad ir bu­vo iš­auk­lė­ti len­kiš­kos kul­tū­ros dva­sia, vis dėl­to pri­ta­po prie ne­prik­lau­so­mo­sios Lie­tu­vos. Šis pa­sis­kirs­ty­mas pa­lie­tė net šei­mas. An­tai tel­šiš­kiai vy­res­ny­sis bro­lis Sta­nis­lo­vas Na­ru­ta­vi­čius (1962–1932) 1917–1918 m. bu­vo Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­rys ir pa­si­ra­šė 1918 m. Va­sa­rio 16 d. ak­tą (be­je, len­kiš­kai – Na­ru­to­wicz!), o jau­nes­ny­sis bro­lis (1865 – 1922) Gabrielius Narutavičius (Gab­riel Na­ru­to­wicz) 1922–12–09 Len­ki­jos Sei­mo bu­vo iš­rink­tas pir­muo­ju vals­ty­bės pre­zi­den­tu ir po sa­vai­tės bu­vo nu­šau­tas.

Iš­sis­ky­rė ir to­li­mų gi­mi­nai­čių ke­liai: Vi­tebs­ko gu­ber­ni­jo­je gi­męs Os­ka­ras Mi­la­šius (1877–1939), užau­gęs Pra­ncū­zi­jo­je, ta­po žy­miu ra­šy­to­ju, bet 1919–1938 m. pa­si­reiš­kė ir kaip ak­ty­vus Lie­tu­vos Res­pub­li­kos dip­lo­ma­tas. Kai kas jį va­di­no lie­tu­vių ra­šy­to­ju, ra­šan­čiu pra­ncū­ziš­kai. Kė­dai­nių aps­kri­ty­je, Še­tei­niuo­se, gi­mė Čes­lo­vas Mi­lo­šas (Czes­law Mi­losz) (1911–2004). Čia gy­ve­no iki 1919 m., ka­da ne­pa­no­ru­sios Lie­tu­voj gy­ven­ti šei­mos bu­vo iš­vež­tas į len­kų oku­puo­ta Vil­nių. Il­gai­niui jis iš­au­go to­kio mas­to len­kų ra­šy­to­ju, kad jam 1980 m. su­teik­ta No­be­lio pre­mi­ja.

Vil­niaus kraš­to at­plė­ši­mas nuo Lie­tu­vos bu­vo su­ma­ny­tas ir įvyk­dy­tas, ga­li sa­ky­ti, tri­jų šios ple­ja­dos as­me­nų pa­stan­go­mis. Pa­grin­di­nis šio žy­gio or­ga­ni­za­to­rius bu­vo J. Pil­suds­kis (1867 – 1935), gi­męs Za­la­vo dva­re (tarp Pa­bra­dės ir Šven­čio­nių), bet, at­ro­do, au­gęs ir Su­gin­čių dva­re (Mo­lė­tų raj., prie Mo­lė­tų-Ute­nos plen­to). De­ši­nio­ji mar­ša­lo ran­ka bu­vo Liuc­ja­nas Že­li­govs­kis (Luc­jan Ze­li­gows­ki), gi­męs 1865 m. Aš­me­no­je (mi­ręs 1947 m. Var­šu­vo­je).

Užg­rob­tą Vil­niaus kraš­tą, pa­va­din­tą „Vi­du­ri­ne Lie­tu­va“, tvar­kė Lai­ki­no­ji val­do­mo­ji ko­mi­si­ja, pir­mi­nin­kau­jam pa­ne­vė­žiš­kio Alek­sand­ro Meiš­to­vi­čiaus (Meysz­to­wicz). Tai jis sa­vo de­kre­tu 1922 m. va­sa­ry­je iš­trė­mė 33 vil­nie­čius – lie­tu­vių ir bal­ta­ru­sių vei­kė­jus – į ne­prik­lau­so­mą­ją Lie­tu­vą (apie juos bus to­liau). Ypač nuo­žmiai per­se­kio­jo lie­tu­vių vei­kė­jus ir or­ga­ni­za­ci­jas Ste­po­nas Kir­tik­lis, ku­rio tė­vas bu­vo ki­lęs nuo Bab­tų. 1919 m. Vil­niu­je jis ėjo žan­da­rų vir­ši­nin­ko par­ei­gas. 1920 m. vėl grį­žo su L. Že­li­govs­kiu. 1927 m., pa­bu­vęs ku­rį lai­ką Gar­di­ne, ėmė va­do­vau­ti vi­so Vil­niaus kraš­to sau­gu­mui. Nuo 1928 m. – Vil­niaus vi­ce­vai­va­da, nuo 1930 m. gruo­džio iki 1931 m. bir­že­lio – Vil­niaus vai­va­da.

Iš šių trum­pu­čių cha­rak­te­ris­ti­kų jau ga­li­ma spręs­ti, kad į Len­ki­ją nu­kry­pę LDK „pi­lie­čiai“ skir­tin­gai ver­ti­no lie­tu­vius. J. Pil­suds­kis tarp jų užė­mė sa­vi­tą vie­tą: sa­ky­tu­me, bu­vo kaž­koks „cen­tris­tas“. Nė­ra duo­me­nų, kad jis be­tar­piš­kai ar ko­kiais de­kre­tais bū­tų juos Vil­niaus kraš­te per­se­kio­jęs. Ta­čiau nė­ra ži­no­ma nė at­ve­jų, kad bū­tų pa­siel­gęs kaip G. Na­ru­to­vi­čius. Šis, sa­ko, 1922 m. į Vil­nių bu­vęs at­siųs­tas kaip aukš­tas par­ei­gū­nas, ir jo vie­nas ak­tų tas, kad pa­lei­do su­im­tus lie­tu­vių vei­kė­jus. Nors bū­tų už­te­kę J. Pil­suds­kio užuo­mi­nos, kad len­kų ad­mi­nis­tra­ci­ja su­švel­nin­tų sa­vo el­ge­sį, bet jis nė kar­to to ne­pa­da­rė.

Iš J. Pil­suds­kio po­li­ti­nės prog­ra­mos Len­ki­jos ir Lie­tu­vos san­ty­kių klau­si­mu mū­sų XXI a. an­ti­zom­bius la­biau­siai su­ža­vė­jo jo vals­ty­bių fe­de­ra­ci­jos lo­zun­gas. Vie­nas pir­mų­jų šį jau­ką pa­si­čiu­po prof. Alf­re­das Bumb­laus­kas. Ta­čiau jam to­li iki žur­na­lis­to ir is­to­ri­ko R. Va­lat­kos straips­nio pa­to­so kal­bant apie Žeč­pos­po­li­tos at­gai­vi­ni­mo idė­jos au­to­rių. Tuo tar­pu bū­tų už­te­kę pa­skai­ty­ti žur­na­lo „Dar­bai ir die­nos“ Nr. 40 (2004 m.) bent straips­nį: Wlo­dzi­mierz Su­le­ja. Lie­tu­va Jo­ze­fo Pil­suds­kio po­li­ti­nė­je min­ty­je (p. 61 – 69), ir po­nui R. Va­lat­kai var­gu ar bū­tų ki­lęs no­riu­kas šlo­vin­ti nau­jo­sios Len­ki­jos kū­rė­jo ne­rea­li­zuo­tus nuo­pel­nus lie­tu­viams.

Ga­li­ma tie­siai sa­ky­ti, J. Pil­suds­kio fe­de­ra­liz­mas ma­žai kuo sky­rė­si nuo bol­še­vi­kų na­cio­na­li­nės po­li­ti­kos pri­nci­pų, tarp ku­rių yra ir tau­tų są­jun­gos bei fe­de­ra­ci­jos pro­pa­ga­vi­mas bei „į­gy­ven­di­ni­mas“.

Kad rei­kia la­bai kri­tiš­kai ver­tin­ti J. Pil­suds­kio vie­šus par­eiš­ki­mus, ne­dvip­ras­miš­kai yra at­sklei­dęs kny­gos „Jo­zef Pil­suds­ki. Mys­li, mo­wy i ros­ka­zy“ (Wars­za­wa, 1989) su­da­ry­to­jas ir jos įva­di­nio straips­nio „Slo­wo jest czy­nu tes­ta­men­tem“ au­to­rius Bohdanas Urbanovskis (Boh­dan Ur­ban­kows­ki). Ci­tuo­ja­me straips­nio iš­trau­kė­lės ver­ti­mą: „Pil­suds­kis bu­vo vie­nas iš pa­sku­ti­nių­jų di­džių­jų po­li­ti­kų, ku­rie pa­tys ra­šė sa­vo straips­nius ir kal­bas. Tad ir pir­mus, ir an­trus ga­li­ma lai­ky­ti pa­ti­ki­mais šal­ti­niais, iš ku­rių sem­si­mės Pil­suds­kio min­čių, tu­rė­da­mi gal­vo­je dvi iš­ly­gas.

P i r m a. Pil­suds­kis kaip vie­nas iš il­giau­siai Eu­ro­po­je vei­kian­čių kons­pi­ra­to­rių ži­no­jo, kad žo­džiai tin­ka pa­žiū­roms slėp­ti, ti­krie­siems tiks­lams mas­kuo­ti. Šių nuo­sta­tų jis lai­kė­si iki am­žiaus ga­lo. Ku­rie ne ku­rie by­lo­ji­mai tai­gi bu­vo dau­giau mas­kuo­ja­mo­jo po­bū­džio“ (p. 7).

Aiš­kiau ir tiks­liau pa­sa­ky­ti apie J. Pil­suds­kio lo­zun­gų ver­tę var­gu ar įma­no­ma. Ki­taip sa­kant, šiam Len­ki­jos va­do­vui ne­bu­vo sve­ti­mas pri­nci­pas: tiks­las pa­tei­si­na prie­mo­nes. Tad šis pri­nci­pas lei­džia jį, kad ir ne to­kio dras­tiš­ko bū­do, sta­ty­ti gre­ta Sta­li­no, Hit­le­rio, Mu­so­li­nio ar Fran­ko.

Kaip ir šie iš­skir­ti­niai pa­sau­lio is­to­ri­jo­je tau­tų žu­di­kai ir en­gė­jai, apie ku­rias ne ku­rias tau­tas la­bai pa­ki­liais žo­džiais kal­bė­ję, J. Pil­suds­kis yra pa­sa­kęs komp­li­men­tų ir lie­tu­vių tau­tai. Tik pa­klau­sy­ki­me, kaip jis 1922 m. ba­lan­džio 20 d. Vil­niu­je ati­da­vė pa­gar­bą sa­vo kal­bo­je apie bend­rą Len­ki­jos ir Lie­tu­vos is­to­ri­ją Vil­niaus mies­to įkū­rė­jams lie­tu­viams. Iš­reiš­kęs sa­vo su­si­ža­vė­ji­mą Pe­ter­bur­go ir Ro­mos mies­tais ir jų sta­ty­to­jų žyg­dar­biu, mar­ša­las tę­sė:

„Ne­ga­liu už­mirš­ti, kad tarp šių sos­ti­nių bu­vo ir bran­gu­sis, my­li­ma­sis Vil­nius, iš­kel­tas į sos­ti­nių gre­tą – ga­li­ma tai at­vi­rai pa­sa­ky­ti – ne len­kų ran­ka, bet di­de­lė­mis lie­tu­vių tau­tos pa­stan­go­mis tuo me­tu, kai ji ve­dė be­tar­piš­ką ir di­džią ko­vą su ap­lin­ki­niu pa­sau­liu, ne­išs­ki­riant nė Len­ki­jos. Di­džių­jų pa­go­niš­ko­sios Lie­tu­vos did­vy­rių ne­pap­ras­ta va­lia, ku­rie ta­da kū­rė di­džią vals­ty­bę nuo jū­ros iki jū­ros, nuo iš­gar­sin­to­sios Mask­vos iki ten – tam­sio­sios Vys­los pa­kran­čių, va­lia di­džių­jų ri­te­rių, jau­di­na­mai pri­lygs­tan­čių Kęs­tu­čiams ir Al­gir­dams, taip pat ly­giai di­džių is­to­ri­niuo­se Vy­tau­to ir Jo­gai­los gin­čuo­se – iš­mū­ri­jo šiuos mū­rus, pa­dė­jo mū­sų mies­to kaip sa­vo sos­ti­nės pa­ma­tus.“ (p. 92–93).

Ko­kie pui­kūs žo­džiai! An­ti­zom­bių is­to­ri­kai ir ak­ty­vis­tai ga­lė­tų pa­si­rū­pin­ti, kad mies­to me­ras prie kiek­vie­no plen­to Vil­niaus prie­igo­se pa­sta­ty­din­tų po obe­lis­ką su šiuo teks­tu, liu­di­jan­čiu J. Pil­suds­kio nu­brėž­tą am­ži­ną dvie­jų tau­tų drau­gys­tę.

Tie žo­džiai bu­vo pa­sa­ky­ti pa­čiu lai­ku. J. Pil­suds­kis at­vy­ko į Vil­nių, kai 1922 m. sau­sio 20 d. Vil­niaus žan­da­rai ir pro­ku­ro­rai su­ki­šo į Lu­kiš­kių ka­lė­ji­mą 33 lie­tu­vių ir bal­ta­ru­sių vei­kė­jus. Tarp su­im­tų­jų bu­vo bro­liai My­ko­las ir Vik­to­ras Bir­žiš­kos, ka­nau­nin­kas Juo­za­pas Kuk­ta, li­te­ra­tas Pra­nas Au­gus­ta­tis, And­rius Ron­do­mans­kis (vė­liau – Ran­do­mo­nis) ir 13 bal­ta­ru­sių. Jų vi­sų są­ra­šas pa­skelb­tas Vik­to­ro Bir­žiš­kos kny­go­je „Dėl mū­sų sos­ti­nės. Ne­už­gi­ju­sios žaiz­dos“ (II leid., Lon­do­nas, 1967. – P. 277–280).

J. Pil­suds­kis ga­lė­jo drą­siai gir­ti lie­tu­vių did­vy­rius: tie 33 su­im­tie­ji va­sa­rio 5 d. bu­vo per šal­čius iš­ga­ben­ti į tuo lai­ku abi vals­ty­bes sky­ru­sią ne­utra­lią­ją zo­ną ir prie Vie­vio pa­lik­ti vals­tie­čio tro­bo­je, kad at­vy­kę Kau­no lie­tu­viai juos pa­siim­tų. O po to, ko­vo 4 d. Len­ki­jos Sei­mas ap­va­ly­tą ir nuo ki­tų lie­tu­vių mies­tą bei vi­są kraš­tą, kaip et­nog­ra­fi­nę len­kų sri­tį įjun­gė į Len­ki­jos vals­ty­bę. Tai­gi J. Pil­suds­kis ge­rai ži­no­jo se­ną lo­ty­nų po­sa­kį: De mor­tuis aut be­ne aut ni­hil (apie mi­ru­sius ar­ba ge­rai, ar­ba nie­ko). Kil­nus žmo­gus pa­si­rin­ko kal­bė­ti ge­rai.

Teo­ri­nius ir pra­kti­nius, t.y. ka­ri­nius, to įjun­gi­mo pa­grin­dus pa­dė­jo tas pats J. Pil­suds­kis. An­tai 1919 m. va­sa­rio 7 d. Bel­ve­de­ry­je (Var­šu­vo­je bu­vu­si J. Pil­suds­kio re­zi­den­ci­ja) Vla­dis­la­vas Ba­ra­novs­kis (Wla­dis­law Ba­ra­nows­ki) kalbėjosi su mar­ša­lu. Jo me­tu šis pa­sa­kė to­kią min­tį: „Šiuo me­tu Len­ki­ja iš tie­sų yra be sie­nų, ir vis­kas, ką šiuo po­žiū­riu ga­li­me lai­mė­ti Va­ka­ruo­se, pri­klau­so nuo An­tan­tės, kiek ji no­rės ma­žiau ar dau­giau pa­spaus­ti vo­kie­čius. Ry­tuo­se tai ki­tas rei­ka­las, – ir čia Ko­men­dan­tas su­si­mąs­tė, – čia du­rys, ku­rios at­si­ve­ria ir už­si­da­ro, pri­klau­so, kas ir kaip pla­čiai jė­ga jas ati­da­rys …“ (Dr. W. Bra­nows­ki. Roz­mo­wy z Pil­suds­kim. 1916–1931.– Wars­za­wa: Bib­lio­te­ka Pols­ka, 1938. – P. 124). Tai­gi Ry­tuo­se „du­rys“, t.y. sie­nos įma­no­mos nu­sta­ty­ti tu­ri­mo­mis jė­go­mis, ypač jei joms už­ten­ka pra­ncū­zų tei­kia­mų šau­tu­vų, kul­kos­vai­džių ir pa­tran­kų.

J. Pil­suds­kis, kad ir kri­tiš­kai ver­ti­no sa­vo glo­bė­jos An­tan­tės, ypač Ang­li­jos, po­li­ti­ką, vis dėl­to kiek de­ri­no­si prie jos. Ne­tru­kus, tų pa­čių me­tų ba­lan­džio 6 d., laiš­ke ki­tam sa­vo pa­ti­ki­mams žmo­gui, Leo­nui Va­si­levs­kiui, jis vėl ra­šė apie du­ris: „Ta­riuos, kad ar­ti­miau­siu lai­ku ga­lė­siu at­ver­ti tru­pu­tį du­ris po­li­ti­kai, su­si­ju­siai su Lie­tu­va ir Bal­ta­ru­si­ja. Ži­nai ma­no tuo at­žvil­gius pa­žiū­ras, grin­džia­mas tuo, kad ne­no­riu bū­ti nei im­pe­ria­lis­tas, nei fe­de­ra­lis­tas, kol ne­tu­riu ga­li­my­bės rim­tai kal­bė­ti dėl tų da­ly­kų – ne­tgi ir su re­vol­ve­riu ki­še­nė­je. Dėl to, kad Die­vo pa­sau­ly­je pra­de­da, ro­dos, nu­ga­lė­ti ple­pa­lai apie žmo­nių bei tau­tų bro­ly­bę ir ame­ri­kie­čių dok­tri­nė­lės, su mie­lu no­ru links­tu į fe­de­ra­lis­tų pu­sę.“ To­liau va­das dės­tė, kiek daug jis kal­bė­jęs bri­tų at­sto­vui apie san­ty­kius su Lie­tu­va ir kaip ti­kė­ję­sis, pa­de­da­mas lat­vių, tuos Kau­no lit­vi­nus pa­lenk­ti (L. Wa­si­lews­ki, Jo­zef Pil­suds­ki. Ja­kim Go zna­lem. – Wars­za­wa: „Roj“, 1935. – P. 175–176).

Ga­na tiks­lų Lie­tu­vos prob­le­mos spren­di­mą, puo­se­lė­tą „fe­de­ra­lis­to“ J. Pil­suds­kio, ma­to­me iš jo po­kal­bio 1920 m. rugp­jū­čio pa­bai­go­je ar rug­sė­jo pra­džio­je su mi­nė­tu V. Ba­ra­novs­kiu:

„Mū­sų san­ty­kį su Lie­tu­va ga­li­ma nu­sta­ty­ti, iš­brau­kus vo­kie­čių ap­ka­sų li­ni­jas, taip su­si­ta­rus su lie­tu­viais, t.y.:

a) ar­ba et­nog­ra­fi­nė Lie­tu­va, o Vil­nius – Len­ki­jai,

b) ar­ba lie­tu­viš­kai-len­kiš­ka Lie­tu­va su Kau­nu ir Vil­niu­mi, o tarp len­ki­jos ir Lie­tu­vos – są­jun­ga“ (W. Ba­ra­novs­ki, cit. veik., p. 137)

Iš to­kio J. Pil­suds­kio san­ty­kių for­mu­la­vi­mo aiš­ku, kad Vil­nius ne­prik­lau­so et­nog­ra­fi­nei Lie­tu­vai. Tad kur et­nog­ra­fi­nė Lie­tu­va Ry­tuo­se bai­gia­si? Pa­gal Šven­to­sios, Ne­vė­žio ar Du­by­so upes? Ar­gi ne Hen­ri­ko Sen­ke­vi­čiaus ro­ma­nas „Tva­nas“ pa­tvir­ti­na, kad Liau­dos ba­jo­rai, gy­ve­nan­tys Ne­vė­žio de­ši­nia­ja­me kran­te, ro­do lit­vi­nų et­no­so plo­to pa­bai­gą ry­tuo­se? O Van­džio­ga­la ir Bab­tai?

Ta­čiau pri­si­min­ki­me pa­sa­ky­mą: ne­rei­kia iš­ger­ti vi­sos jū­ros, kad įsi­ti­kin­tum, jog van­duo yra sū­rus. Tad ir Ju­ze­fo Pil­suds­kio „pa­lan­ku­mą“ lie­tu­viams pa­li­ki­me ka­pi­ta­li­nėms stu­di­joms.

Pa­mė­gin­ki­me pa­da­ry­ti ke­lias iš­va­das.

Pir­ma. Dis­ku­si­jos tarp an­ti­zom­bių ir zom­bių iki šiol dar nė­ra bu­vę, nes an­ti­zom­biai nė­ra mė­gi­nę pa­neig­ti nė vie­no zom­bių ar­gu­men­to, ko­dėl rei­kia mums var­to­ti su­lie­tu­vin­tus sve­tim­var­džius – ra­šy­ti juos lie­tu­viš­ku rai­dy­nu ir pri­de­rin­tus prie lie­tu­vių kal­bos gra­ma­ti­kos sis­te­mos.

An­tra. An­ti­zom­biai sa­vo opo­nen­tus ir bend­rą jų gi­na­mą sve­tim­var­džių ra­šy­bos pri­nci­pą „nei­gia“ kas­kart vis įman­triau pra­var­džiuo­da­mi vi­so­kiais pa­va­di­ni­mais ir cha­rak­te­ris­ti­ko­mis. Šio me­to­do vir­šū­nę pa­sie­kė an­ti­zom­bis Rim­vy­das Va­lat­ka apž­vel­gia­ma­me straips­ny­je pa­va­di­nęs sve­tim­var­džių lie­tu­vi­ni­mo ša­li­nin­kus zom­biais.

Tre­čia. Pa­grin­di­nis an­ti­zom­bių „ko­zi­ris“, ku­riuo jie ti­ki­si „nu­kirs­ti“ zom­bius, yra rė­mi­ma­sis pra­ei­ties as­me­ny­bė­mis ir įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų nu­ta­ri­mais. Tų as­me­ny­bių ir nu­ta­ri­mų in­terp­re­ta­ci­ja ne vie­nu at­ve­ju ne­tiks­li.

Glo­ri­fi­kuo­ti Ju­ze­fą Pil­suds­kį ir jo pro­pa­guo­tą Ka­rū­nos ir Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės tau­tų fe­de­ra­ci­ją reiš­kia vi­siš­ką rea­laus gy­ve­ni­mo ne­su­vo­ki­mą.

Autorius yra kalbininkas, habilituotas  daktaras, profesorius