A. Piročkinas. Dideliems žmonėms leidžiama klaidinti visuomenę

Profesorių Alfredo Bumblausko ir Tomo Venclovos pokalbio sukeltos mintys

Lietuvos radijo programa „Klasika“ šiemet išskirtinai pažymėjo valstybinę šventę Liepos šeštąją: jos išvakarėse, liepos 5 d., antradienį, kaip paprastai, 14 val., buvo paskaitai skirta laida. Šį kartą į ją pakvietė du garsius profesorius – Alfredą Bumblauską ir Tomą Venclovą. Jie ne tik profesoriai: pirmasis išmoningas istorijos problemų interpretatorius ir artistiškas televizijos laidų vedėjas; antrasis – iškilus poetas, vertėjas, pasaulinės literatūros žinovas, garsių intelektualų artimas bičiulis. Štai tokie šaunūs vyrai ėmėsi nagrinėti temą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija ir Česlovas Milošas“.

Pokalbiui – šios laidos iš tikrųjų negalėtum vadinti paskaita – pasirinkta labai įdomi problema. Jos sprendimą, ko gero, reikėjo pradėti nuo apsibrėžimo, kas yra LDK tradicija. O gal jų būta net ne vienos? Sakykim, visiškai įmanoma LDK raidoje nutiesti priešinimosi lenkų hegemonijai tradiciją, kurios pradininku laikytinas Švitrigaila. Jos išraiška buvo 1440 m. Kazimiero Jogailaičio išrinkimas prieš lenkų ponų valią Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Šią tradiciją įtvirtino trys Lietuvos Statutai (1529, 1566 ir 1588 m.). Lietuvos atskirumo nuo Lenkijos bruožų randame 1569 m. sudarytoje Liublino unijoje, 1794 m. Tado Kosciuškos sukilime. Net 1863 m. sukilimo Lietuvoje vadovams Konstantinui Kalinauskui, Antanui Mackevičiui ir Zigmantui Sierakauskui nebuvo svetimos atsiribojimo nuo Lenkijos ir lenkų politikų tendencijos.

Tuo tarpu abiem pokalbio dalyviams sutartinai LDK tradicijos atstovai tėra Juzefas Pilsudskis ir Liucjanas Želigovskis (Lucjan Zeligowski). Mes savo ruožtu galėtume prikergti prie jų dar visą plejadą iš Lietuvos kilusių lenkiškos orientacijos dvarininkų ir dvasininkų, taip pat Lenkijoje didelę įtaką turėjusios endekų (Lenkų nacionalinės demokratų partijos – Narodowa demokracja) vadovą Romaną Dmovskį (Roman Dmowski): jie visi kėlė sau tikslą atkurti Lenkiją „nuo jūros iki jūros“, apimančią Žečpospolitą iki padalijimų, o jei pavyktų, tai ir dar daugiau užgrobus teritorijų. Apskritai turbūt nebuvo nė vienos lenkų politinės grupuotės, kuri nebūtų pretendavusi įjungti į atkuriamą Lenkijos valstybę kuo daugiau kitų tautų gyvenamų sričių. Tuo klausimu būdamos vieningos, jos kiek skyrėsi, sakytume, taktika. Pavyzdžiui J.Pilsudskis, kaip „socialistas“, norėdamas palengvinti inkorporaciją, skelbė federacijos idėjas, kurias kategoriškai atmetė „reakcingosios“ nacionalistinės partijos.

Tikra federacija galima tik visiškos demokratijos sąlygomis: kur nėra demokratijos, – neįmanoma nė federacija. Kas pasakys, turėdamas prieš akis J. Pilsudskio veiklą po 1917 m., kad jo būta tikro demokrato ir tikro federacijos idėjos ar tradicijos atstovo? Jis turėjo puikių progų įrodyti, jog jo esama tokio demokrato ir federalisto. Ir tai nedviprasmiškai jis paneigė sąmoningai sulaužęs 1920 m. spalio 7 d. pasirašytą Suvalkų sutartį, o paskui suorganizavęs užgrobtame Vilniaus krašte „Vidurinę Lietuvą“ (Litwa Srodkowa), kurią netrukus be jokių išlygų, nė kiek neatsižvelgęs į sudėtingą jos tautinę sudėtį, įjungė į Lenkiją kaip paprastą vaivadiją. Ir kokia tada buvo čia demokratija lietuviams, baltarusiams, žydams? Net pačioje Lenkijoje? Atkurtą nepriklausomą Lenkijos valstybę draskė įvairūs prieštaravimai: politiniai, ekonominiai, tautiniai. Susieta su Lenkija Lietuva būtų taip pat buvusi tų prieštaravimų draskoma. J.Pilsudskis nesutaikomų interesų priešingumus išsprendė „Damoklo kardo“ kirčiu: 1926 m. gegužės 31 d. tapo šalies neaprėžtu vadovu – diktatoriumi. Neįstengdamas palaužti Seime susispietusios opozicijos, 1930 m. rugpjūtyje jis pradėjo jam įkyrėjusių politinių ir asmeninių priešininkų „valymą“: inicijavo represijų bangą. Kokio būta jų masto, rodo tokie faktai: areštuota apie 5000 įvairių politinių krypčių asmenų, tarp jų 84 buvę Seimo nariai ir senatoriai. Ypač žiauriai susidorota su ukrainiečių veikėjais: nuo rugsėjo 16 iki lapkričio 30 d. areštuota apie 30 buvusių Seimo narių ir apie 100 žymiausių ukrainiečių veikėjų, uždaryta daug įvairių jų organizacijų ir draugijų (žr. Dzieje Polski. Pod redakcją J. Topolskiego. – Warszawa, 1977. – P. 719).

Turint prieš akis šią Lenkijos raidą, kyla klausimas: su kokia tradicija sietinas Česlovas Milošas? Su ta, kuri buvo gyva nuo XV amžiaus, ar su „tradicija“, kurią įsivaizdavo J. Pilsudskis? Mūsų garbieji profesoriai apie tai neužsimena. Jie tik šoko kaltinti Lietuvos veikėjus, pradedant Simonu Daukantu bei Jonu Basanavičiumi ir baigiant visais tais, kurie, atsižvelgę į skaudžią lietuvių tautos istorinę patirtį, turėdami valios, nuovokos ar net nuojautos, visais būdais stengėsi atsiriboti nuo J. Pilsudskio primetamos šiokios ar tokios federacijos su Lenkija. Nepakankamai įvertinę, profesorių nuomone, jos teikiamus šansus mūsų tautai ir valstybei, šie lietuvių veikėjai pasirodė esą neįžvalgūs politikai.

Pokalbio dalyvių tendencijos už priešiškus Lietuvos ir Lenkijos santykius po 1918 m. kaltinti lietuvius ypač ryškios svarstymuose apie vadinamąjį antrą Himanso projektą, siūliusį būdą, kaip išspręsti konfliktinę padėtį tarp Lietuvos ir Lenkijos, susidariusią po to, kai J.Pilsudskio nurodymu generolas Liucjanas Želigovskis, klastingai sulaužęs prieš kelias dienas sudarytą Suvalkų sutartį, staigiu puolimu 1920 m. spalio 9 d. užėmė Vilnių ir pradėjo veržtis į Lietuvos gilumą. Lietuvos kariuomenei pavykus sumušti lenkų dalinius prie Širvintų ir Giedraičių, spaudžiant Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijai, Kauno geležinkelio stotyje lapkričio 29 d. buvo pasirašytos formalios paliaubos. Kitą dieną nustatyta demarkacijos linija ir nuo jos į abi puses neutrali zona. Tačiau padėtis ir toliau liko įtempta, lenkai nevengė agresyvių akcijų.

Vyko atkakli diplomatinė kova, į kurią buvo įtraukta Tautų Sąjungos Taryba. Jai vadovavęs belgų diplomatas Polis Himansas (Paul Hymans) galiausiai po ilgų ir atkaklių derybų su abiem pusėmis ryžosi padėtį sureguliuoti: 1921 m. gegužės 20 d. pateikė projektą, turintį „vakarietiškai“ išspręsti konfliktą. Jį labai kritiškai įvertino ne tik lietuviai, bet ir žymus vilnietis teisininkas Tadas Vrublevskis savo išleistoje knygelėje, pasirašytoje slapyvardžiu „Juodvarnis“. Projekto esmė ta, kad Lietuva padalijama į du savarankiškus Vilniaus ir Kauno kantonus (Šveicarijos pavyzdys). Abiejuose kantonuose lietuvių ir lenkų kalbos lygiateisės. O dviejų kantonų Lietuva federaciniais ryšiais susijungia su Lenkija. Tą dviejų valstybių darinį T.Vrublevskis po kritiškos analizės pavadino „pseudo konfederacija polsko-litewska“ (p. 33).

Šis variantas buvo atmestas ir lietuvių, ir lenkų. Lietuviams jis nebuvo priimtinas todėl, kad, iš esmės imant, likvidavo iškovotą Lietuvos nepriklausomybę ir atidavė šalį Lenkijos valiai. Lenkai jį atmetė, nes projektas pripažino Vilnių ir kraštą Lietuvai. Jiems jau turintiems savo rankose užimtą miestą ir teritoriją, net nominalus pripažinimas Lietuvai, rodėsi galįs trukdyti realizuoti dar didesnius planus – paversti Lietuvą istorine Lenkijos sritimi.

Mūsų profesoriai apie šį, t.y. pirmąjį, P.Himanso projektą pokalbyje visiškai neužsiminė. Savo ugnį nukreipė į lietuvius už antrojo projekto atmetimą. Antrasis P.Himanso projektas buvo pateiktas rugsėjo 20 dieną. Jame kiek ne kiek atsižvelgta į lietuvių kritiką. Buvo atsisakyta sudaryti du Lietuvos kantonus: vietoj Vilniaus kantono atsirado autonominė Vilniaus sritis. Tačiau daugelis kitų lietuviams žalingų bruožų, už kuriuos kritikavo pirmąjį projektą T. Vrublevskis, liko. Toks papudruotas projektas dalies pačių lietuvių jau buvo įvertintas palankiau. Tačiau patriotinė visuomenės dalis jam nepaprastai audringai ir atkakliai pasipriešino. Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas jį galiausiai atmetė. Tik garbieji Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijos gerintojai, kalbėdamiesi kažkodėl nutylėjo, kad jį atmetė ir Lenkijos Seimas. Istorikas Piotras Losovskis taip trumpai nusakė lenkų poziciją: „Tuo metu lenkų pusė prieš jį [projektą] pasisakė griežtai“ (P.Lossowski. Stosunki polsko-litewskie w latach 1918-1920. – Warszawa: Ksiązka i Wiedza, 1966. – P. 365). Atmetė toli gražu ne dėl neigiamo lietuvių požiūrio: šis projektas paliko jiems per maža galimybių vykdyti savo aneksinius planus Lietuvoje. Lenkų Seimas, atrodo, (negaliu patikrinti datų), nesutiko su šiuo P.Himanso projektu anksčiau už lietuvius. Taigi kodėl garbusis istorikas su ne mažiau garbiu tarptautinės politikos specialistu vadovavosi principu: kam klius, kam neklius, o tam striukiui beuodegiui tikrai klius.

Šiandien kaltinti lietuvius, kad jie nenorėjo saistyti Lietuvos federaciniais ryšiais su Lenkija, yra tiesiog baisus anachronizmas. Po II pasaulinio karo egzistavusios federacijos ar kitokios valstybių bei tautų sąjungos yra beveik visos iširusios. Labai skausmingai atsiskyrė Jugoslavijos narės, subyrėjo galingoji Tarybų Sąjunga, palyginti ramiai atsisveikino labai artimų kalbų ir kultūrų Slovakija ir Čekija. Štai šiomis dienomis po kelis dešimtmečius trukusių kruviniausių kovų nepriklausomas pasiskelbė Pietų Sudanas. Nesėkme baigėsi trejus metus (1958-1961) egzistavusi Egipto ir Sirijos bendra valstybė – Jungtinė Arabų Respublika. Lietuvos politikai 1918-1921 m. negalėjo numatyti tokios federacijos baigties, bet teisingas praeities įvertinimas leido jiems nepasiduoti pagundai ir viliojimams kurti bendrą valstybę su Lenkija. Tokia valstybė lietuvių tautai būtų buvusi didesnė nelaimė negu Liublino unija.

Abu profesoriai pokalbyje karštai reiškė nuomonę, kad lietuviai praradę išganingą lenkų paramą per savo nepakantumą lenkiškai kalbantiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonims ir pačiai jų kalbai. Štai suomiai pasielgę kitaip: švedų kalbą paskelbę šalia suomių kalbos valstybine kalba. Jie buvę tokie tolerantiški, jog prezidentais išrinkę švedus Perą Svinhuvudą (Svinhufvud, 1930-1931 m. ministras pirmininkas, 1931-1937 m. prezidentas) ir Karlį Manerheimą (Mannerheim, 1918-1919 m. Suomijos regentas, 1939-1940 ir 1941-1944 m. kariuomenės vadas kare su TSRS, 1944-1946 m. prezidentas), kurie net nemokėję suomiškai.

Ką galima pasakyti dėl šios lietuvių ir lenkų santykių analogijos (ar antianalogijos?) su suomių ir švedų santykiais? Apskritai reikėtų turėti galvoje, kad jokios analogijos nėra įrodymai. O ši analogija tuo labiau nėra joks įrodymas.

Visų pirma pasvarstykime švedų ir jų žymiųjų atstovų Suomijoje santykį su suomių kalba, kultūra, visu šalies gyvenimu. Ne iš gerbiamųjų profesorių teko pirmą kartą išgirsti, kad K.Manerheimas nemokėjęs suomiškai. Visiškai nesusipažinęs su jo gyvenimo detalėmis, negaliu kategoriškai nuneigti šios versijos. Tačiau kyla klausimas: kada, kuriuo laikotarpiu jis nemokėjo suomiškai? Sunku įsivaizduoti, kad po 1918 m., žinant jo suomišką patriotizmą ir atsidavimą savo tėvynei, nebūtų dėjęs pastangų kiek pramokti suomiškai.

Beje, jeigu J. Pilsudskis būtų kandidatavęs į Lietuvos prezidentus, jam, atrodo, nebūtų reikėję mokytis lietuvių kalbos: jis ją mokėjęs. Apie tai man kadaise, gal prieš 30 ar 40 metų yra pasakojęs kažkuris senas vilnietis. Kad J. Pilsudskio mokėta lietuviškai, patvirtina ir Izidorius Šimelionis (1919-2011 06 03), kartu su kitais Rodūnios valsčiaus lietuviškos Dubinių pradžios mokyklos mokiniais 1928 m. rudenį dalyvavęs Naugarduke vykusiose J. Pilsudskio ir Lenkijos prezidento Ignaco Moscickio sutiktuvių iškilmėse (plačiau žr. I.Šimelionis. Mano pilsudskiada// Šiaurės Atėnai, 2008 09 19, nr. 909). Manau, bus neklaida sakyti, kad daugumas, o gal ir visi iš Lietuvos kilę lenkų dvarininkai, kurie po 1918 m. pasitraukė į Lenkiją, geriau ar blogiau mokėjo lietuviškai. Tad jiems lietuvių kalba nebuvo kokia kliūtis įsilieti į Lietuvos gyvenimą.

Antra vertus, beveik visi to laiko lietuvių inteligentai mokėjo lenkiškai, kartais net geriau kalbėjo lenkiškai, negu lietuviškai. Tad tiems iš Lietuvos pasitraukusiems lenkams būti priešiškiems Lietuvai ir lietuviams dingstį davė ne kalba, bet paskelbta ir pradėta vykdyti žemės reforma. Tie Lietuvos lenkai, kurie su ja susitaikė liko su Lietuva, o ši, jos valdžia ir žmonės jų neatstūmė. Ryškiausias pavyzdys yra Mykolas Remeris (Römer). Nei jo lenkiška praeitis, nei jo buvusi artima bičiulystė su J. Pilsudskiu nebuvo kliūtis net tris kartus būti renkamam Lietuvos universiteto rektoriumi.

Prie šio atvejo pridėkime Biržų ordinatą grafą Alfredą Tiškevičių, kuris 1920 m. sausyje buvo paskirtas Lietuvos atstovu Anglijai. Dar 1918 m. rugpjūčio 30 d. Lvove ėjusiame lenkų laikraštyje „Gazeta Wieczorna“ jis pareiškė: „Laikome Lietuvą mūsų tėvyne ir trokštame, kad ji kaip nepriklausoma valstybė laimingai plėtotųsi. Lenkijos Karalystę matome kaip kaimyninę valstybę, kuriai puoselėjame draugystės jausmus, bet nuo kurios esame politiškai visai nepriklausomi…“ (cit. iš minėtos P.Losovskio knygos, p. 17). Nesiryžtame spręsti, ar tuo metu, kai A. Tiškevičius rašė šiuos žodžius, jo mokėta kiek lietuviškai, ar apskritai jis save laikė lietuviu, kalbančiu lenkiškai. P. Losovskis čia pat pažymi, kad tokių ir panašių atvejų būta daugiau. Kaip ir jis, nesiimame duoti jų išsamios apžvalgos. Joje tam tikrą vietą rastų ir poeto Oskaro Milašiaus įsijungimas į lietuvių tautą, kuris būtų buvęs neįmanomas, jei lietuviai būtų buvę tokie bukagalviai, kokius juos vaizduoja A.Bumblauskas ir T.Venclova.

Daryti Švedijos analogiją su Lenkija ir Suomijos švedų su Lietuvos lenkais nėra korektiška. Švedija neorganizavo legionų žygiuoti į Suomiją, kad ją, taip pat turėdami istorinį pagrindą, paverstų savo provincija. Tarp Suomijos švedų tikriausiai neatsirado nė vieno veikėjo, kuris būtų stengęsis šiaip ar taip pajungti savo gimtąjį kraštą Švedijai.

Abu mūsų „teisingo“ santykių su lenkais sprendimo propaguotojai, menkindami lietuvių tautinio atgimimo tikslus ir jų įgyvendinimą, jau kadai atkakliai perša savo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „tradiciją“. Nėra ko tikėtis, kad šios pastabos didžiuosius mąstytojus paskatins apmąstyti tikrovę iškreipiančius savo teiginius. Kai žmogų užvaldo idee fixe (pranc., sk. idė fiks), t. y. idėja, patologiškai viešpataujanti psichikoje, logika diskusijoje su tokiu žmogumi darosi bejėgė. Šiuo konkrečiu atveju belieka paklausti Lietuvos radijo ir „Klasikos“ programos vadovus: kam tokiems svaičiojimams skaudžiomis lietuvių tautai problemomis suteikiamas eteris? Net praėjus kelioms dienoms, liepos 9 d., šeštadienį, ši „brangi ir prasminga“ laida dar sykį pakartojama, lyg neturėta kuo užkišti programoje tarpo. O gal čia abiem pusėms – ir profesoriams, ir radijui, tai sutartina politinė kampanija?