Č. Iškauskas. J. Pilsudskio širdies kapas: ar verta prie jo nusilenkti?

Taip, Lietuvos vardą garsino arba teršė daugybė veikėjų. Pavyzdžiui, pagrįstai didžiuojamės Lietuvos lenku, tauriu bajoru ir teisės mokslininku Mykolu Riomeriu, pabrėžusiu savo lenkišką kilmę, bet sakiusiu, jog „savo Tėvyne laikiau Lietuvą“; lenkų ir lietuvių architektu ir skulptoriumi Antanu Vivulskiu (lenk. Antoni Wiwulski), tarnavusiu abiem tautoms, nors panorusiu,

kad ant savo kapo paminklo Rasų kapinėse būtų iškaltas užrašas be dvigubų „w“.

Ar verta kalbėti apie dvitautę šlovę pelniusius Adomą Mickevičių (lenk. Adam Bernard Mickiewicz), Česlovą Milošą (lenk. Czesław Miłosz), netgi Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kurio šeimoje buvo kalbama lenkiškai, bei daugelį kitų… Tai žmonės, kurie savo veikla tarsi teigė: skirtingų tautybių, skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės turi vienytis, dirbti kartu, o ne tarnauti juos žeminančiai ir naikinančiai ideologijai.

Toliau – Feliksas Dzeržinskis ir Juzefas Klemensas Pilsudskis (Józef Klemens Piłsudski). Du pasaulinį garsą – prastą, negatyvų ir ginčytiną – Vilniui suteikę tos pačios Vilniaus 1-osios berniukų gimnazijos auklėtiniai. Jie ir gimė nelabai toli vienas nuo kito. Būsimas Lenkijos maršalas – Zalave, keletas kilometrų už Pabradės (dab. Švenčionių raj.), o čekistų vadas, 1917 m. įkūręs KGB pirmtakę Ypatingąją Komisiją (ČK), – už keliasdešimt kilometrų buvusiame Ašmenos pavieto Ozemblovo dvarelyje (dab. Deržinovas Baltarusijoje).

Iš LDK bajorų Samsonų dinastijos kilęs Geležinis Feliksas per savo neilgą, vos 9 metus trukusią čekistų lyderio karjerą pasiuntęs myriop tūkstančius bolševikų kritikų, dešimties metų atvyko mokytis į Vilnių, paskui susidėjo su socialistais, kuriuos persekiojo carinė valdžia, galų gale tapo užkietėjusiu revoliucionieriumi. Mokykloje, kurioje mokėsi kartu ir su carinių žemės reformų iniciatoriumi, lietuviškų šaknų turėjusiu būsimu Rusijos imperijos ministru pirmininku Piotru Stolypinu (beje, galbūt nebe teroristinių planų turėjusių socialistų užsakymo 1911 m. rugsėjo 18 d. esero D. Bogrovo buvo nušautas Kijevo teatre), Feliksas Edmundovičius negarsėjo pažangumu ir jau pirmoje klasėje dėl rusų kalbos buvo paliktas antriems metams, o 1896 m. visai išmestas už dalyvavimą vienoje iš socialistų partijos (į socialdemokratų partiją jis įstojo dar 1895 m.). Taip pat tvirtinama, kad vaikystėje jis, matyt, dėl neatsargumo, tėvo šautuvu nušovė seserį…

Su J. Pilsudskiu jo keliai išsiskyrė, nors ir vienas, ir kitas buvo prisiekę socialistai bei teroristinės prigimties veikėjai. Kai Geležiniu tapęs Feliksas 1917 m. Maskvoje įkūrė „kagėbė“ pirmtakę ČK ir dalyvavo kuriant komunistinių GULAG‘ų sistemą, J. Pilsudskis – ketvirtas vaikas iš 12 vaikų šeimoje – organizavo Lenkijos kariuomenės (POV) ir lenkų legionų kūrimą. 1916 m. lapkričio 5-ąją paskelbė nepriklausomos Lenkijos valstybės įkūrimą, pats save pasiskyrė vyriausybės karinio departamento vadovu, kas labai nepatiko tada dar nepasitraukusiai vokiečių okupacinei valdžiai, ir J. Pilsudskis iki Brest Litovsko taikos sutarties kalėjo Magdeburgo pilyje.

Ten turėjo laiko strateginiams apmastymams ir toliau kūrė Tarpjūrio valstybių federacijos planus. Joje tarp kitų 9 valstybių, plytinčių nuo Baltijos jūros iki Balkanų, turėjo tilpti ir Lietuva. Tačiau Lietuvoje šie planai, kaip ir ATR atkūrimas, pritarimo nesulaukė. 1918 m. lapkričio 11 d. J. Pilsudskį Regentų taryba paskelbė Lenkijos valstybės viršininku, jis bandė Vilniuje organizuoti M. Riomerio vyriausybę, kuri turėjo pritarti ATR atkūrimo planams.

Beje, čia turėčiau dar kartą nukrypti. Šis bajoriškos kilmės tarptautinės konstitucinės teisės specialistas anksčiau žavėjosi J. Pilsudskio užmojais, tačiau po Vilniaus inkorporavimo į Lenkijos sudėtį ir susipažinęs su J. Pilsudskio kalba, šia proga pasakyta Lenkijos seime, M. Riomeris parašė jam laišką, rūsčiai smerkiantį Lenkijos valstybės viršininką, kuris, nors ir laikydamas save vilniečiu, senąją Lietuvos sostinę lengva ranka pavertė eiliniu Lenkijos provincijos miestu.

Tas laiškas, kuris buvo viena iš M. Riomerio „privačios diplomatijos“ akcijų, dar kartą atskleidė jo atsidavimą gimtajam kraštui, pilietiškumą. „Visą gyvenimą, – rašė jis 1923 m., – kaip koks legendinis Sizifas  ritau akmenį į kalną, ir tas akmuo nuolat riedėjo žemyn. Įrodinėjau, kad nacionalizmas yra dirbtinis ir veidmainiškas reiškinys, ir kad mes, Lietuvos lenkai, turime stoti į piliečių eiles – Lietuvai, o ne Lenkijai, turime suprasti ir laikyti savo pareiga ir garbe visuomet dalyvauti pirmosiose kūrėjų gretose ir vadovautis krašto gerove, o ne kitų kraštų visuomenių interesais.“

Taigi, J. Pilsudskis buvo teroristinio įkarščio turėjęs veikėjas. Kaip prieš 7 metus savaitraštyje „XXI amžius“ rašė Petras Katinas (2009 m. rugpjūčio 9 d. šio erudito apžvalgininko netekome), dar XX a. pradžioje kalėdamas cariniuose kalėjimuose (buvo susidėjęs su baltagvardiečių armijos vadu Antonu Denikinu, saugojusiu Varšuvos tvirtovę), jis ėmė simuliuoti psichinę ligą ar tikrai buvo jos apimtas. Jo liga pasireikšdavo tuo, kad, vos išvydęs rusų armijos karinį mundurą, pradėdavo siaubingai keiktis ir atsisakydavo valgyti atnešamą maistą. Tuo metu jis maitinosi tik iš laisvės atvežamais virtais kiaušiniais. Netrukus J. Pilsudskiui tikrai buvo suteiktas reikiamas gydymas ir jis perkeltas į Peterburgo Nikolajaus ligoninę, iš kurios be didelio vargo kartu su žmona pabėgo į užsienį.

Pasak P. Katino, grįžęs į rusų tebevaldomą Lenkiją busimasis jos vadovas organizavo socialistų partijos „Kovos skyrių“, kuris ėmėsi teroristinės veiklos – grobė valstybės pinigus, užpuldami pašto traukinius, o už pagrobtus pinigus pirko ginklus kovai už Lenkijos išlaisvinimą iš carizmo.

Labiausiai žinomas J. Pilsudskio kovos grupės įvykdytas pašto traukinio užpuolimas netoli Vilniaus esančioje Bezdonių stotyje 1908 metais. Tuomet buvo pasisavinta 208812 rublių – tais laikais gana didelė suma (mūsų laikais jie prilygtų kone 4 mln. dolerių). Išdavus grupę penki teroristai buvo suimti.

Iki šiol šiuo nusikaltimu Varšuvoje ypač didžiuojamasi. Antai, išleista monografija „Kovinė akcija Bezdonyse 1908 m. rugsėjo 26 d.“. Toje monografijoje rašoma taip: „Iš esmės galime pagrįstai teigti, kad joks „karo dievo“ Napoleono mūšis nebuvo taip rūpestingai, išsamiai suplanuotas, kaip šis“. 2008 m. rugsėjo 27 d. savaitraštis „Polityka“ (Nr. 39) išspausdino panegirišką Andžejaus Garlickio (Andrzej Garlicki) straipsnį, skirtą tam šimtmečio jubiliejui paminėti. Šis „žygdarbis“ buvo išsamiai aprašytas ir pernai Krokuvoje išleistoje knygoje „Lenkų teroristai“ (Wojciech Lada, Polscy terroryści, Kraków, 2014).

Čia reiktų atkreipti dėmesį į J. Pilsudskio tarsi ir priešmirtinį laišką draugui – laikraščio „Robotnik“ redaktoriui, žydų tautybės publicistui Feliksui Perlui. Jį „Šiaurės Atėnuose“ citavo žurnalistas ir gamtosaugininkas Zenonas Butkevičius. „Tie verkšlenimai ir lipimas ant kryžiaus, – rašė jis, – man spėjo įgristi, kai žiūrėdavau į mūsų inteligentus – jie tokie silpni ir beviltiški! Kovoju ir žūsiu vien dėl to, kad išvietėje, kuri yra dabartinis mūsų gyvenimas, būti negaliu, tai žemina – girdi! – žemina mane kaip žmogų, turintį savigarbos, nebūdingos vergui. Tegul kiti žaidžia, besirūpindami savo gėlytėmis, socializmu, lenkiškumu ar kuo kitu toje išvietės atmosferoje – aš negaliu! Tai ne sentimentalumas, ne žliumbimas, ne visuomenės evoliucijos mechanizmas ar dar kas nors; tai paprastas žmogiškumas. Noriu nugalėti. O be kovos, be nuožmios kovos, esu net ne imtynininkas, o tiesiog gyvulys, nuolat mušamas lazda ar rimbu“. Šis laiškas puikiai rodo, kaip tada buvo nusiteikęs, po 11 metų būsimas maršalas ir Lenkijos valstybės viršininkas.

Šis nusiteikimas niekur nedingo. Kaip rašė istorikas Tomas Baranauskas, įvilkęs į diplomatinį didžiojo mąstytojo ir stratego rūbą savo avantiūristines užmačias J. Pilsudskis atplėšė nuo Lietuvos rytinę jos dalį, veidmainiškai kaltę dėl to suvertęs „nepaklusniam savivaliui“ generolui Liucijanas Želigovskis (Lucjan Zeligowski), kuris neva be maršalo žinios sukėlė Vilniuje lenkakalbių maištą ir įžengė į Lietuvos sostinę, taip pamynęs išvakarėse pasirašytą Suvalkų sutartį, nustačiusią demarkacinę liniją tarp abiejų šalių kariuomenių, Vilnių ir Vilniaus kraštą palikdama Lietuvos pusėje. Yla iš maišo netrukus išlindo. Jau 1923 m. rugpjūčio 24 d. J. Pilsudskis, lankydamasis okupuotame Vilniuje, viešoje paskaitoje pasigyrė: „Želigovskis ėmė Vilnių mano nustatytas ir aiškiai įsakytas.“

J. Pilsudskis iki pat savo mirties buvo įsitikinęs, kad pergalingas 1920 metų karas su bolševikais, vadinamasis Varšuvos mūšis, nebuvo pratęstas iki logiškos pabaigos. O ta pabaiga turėjo būti, anot J. Pilsudskio, Lenkijos-Lietuvos-Baltarusijos ir Ukrainos federacijos „Miedzy morze“ sukūrimas buvusios Žečpospolitos žemėse. Galbūt, rašė toliau P. Katinas, tai ir buvo tos rezignacijos priežastis, kad 1923 metais J. Pilsudskis trejiems metams atsisakė visų valstybinių pareigų bei valdžios ir pasitraukė į savanorišką „tremtį“ Sulejuveko miestelyje netoli Varšuvos.

Bet vis blogėjant politinei situacijai Lenkijoje, kai buvo nužudytas prezidentas Gabrielius Narutavičius, garsios ir senos lietuvių bajorų giminės, savo herbą gavusios dar 1413 metais, atstovas, 1918 m. vasario 16-osios akto signataro Stanislovo Narutavičiaus jaunesnysis brolis, J. Pilsudskis grįžo. 1926, 1928 ir 1930 m., be karo ministro, jis buvo ir ministru pirmininku, o 1935 metais, priėmus naują Lenkijos konstituciją, buvo įvestas prezidentinis valdymas, kurį jo priešininkai vadino Sanaciniu režimu.

Maršalas J. Pilsudskis mirė nuo kepenų vėžio 1935 m. gegužės 12 dieną. Jo laidotuvės virto lenkų tautos nacionalinės vienybės demonstracija. Dėl maršalo mirties Lenkijoje buvo paskelbtas nacionalinis gedulas – vienintelį kartą per visą prieškarinės Lenkijos istoriją. Maršalo J. Pilsudskio širdis palaidota jo motinos kape Vilniaus Rasų kapinėse, o kūnas – Vavelio memoriale Krokuvoje.

Beje, J. Pilsudskio brolis Bronislavas, ko gero, buvo didesnis lietuvių bičiulis, negu juo dėjosi maršalas. 1887 m. jis buvo ištremtas į Sachaliną, 1899-1906 m. dirbo Vladivostoko muziejuje, laikė save lietuviu ir patriotu. 1915 metais Šveicarijoje išrinktas karo aukoms Lietuvoje šelpti komiteto pirmininku, 1916 metais parašė ir išleido vertingą studiją apie Lietuvos kryžius. Mirė 1918 m. gegužės 17 dieną Paryžiuje. Neseniai Anapilin išėjęs Algirdas Patackas rašė, kad B. Ginet–Pilsudskis buvo lietuviškosios kryždirbystės tyrinėjimų pradininkas, išleidęs studiją prancūzų kalba „Les croix lithuaniennes“ („Lietuvių kryžiai“). Jis lenkų buvo pravardžiuojamas litvomanu, tad Gedimino stulpai ant jo kapo būtų tiesiog garbės ženklas, prieš trejus metus, kai ant J. Pilsudskio širdies kapo buvo nupiešti šie stulpai, rašė A. Patackas.

Neabejoju, kad ir šiemet pulkelis maršalo gerbėjų pagerbė savo dievinamo lyderio atminimą. Vietiniai lenkų politikai gal ir praliejo kokią ašarą. Lietuvoje kapai yra paprastai saugomi ir gerbiami. Net jei jame tebūtų vien širdis ar vien kūnas, net jei tai simbolis tokio veikėjo, kuris Lietuvai atnešė tik ašarų ir vargų. Veikėjo, kuris be romantinių sumanymų puoselėjo ir teroristines idėjas – ne tik grobdamas svetimą turtą, bet ir kaimynų žemes. Veikėjo, kuris save laikė „litvinu“, o vietinius sulenkėjusius Vilniaus krašto „patriotus“ paniekinamai vadino beždžionėmis. Kaip sakoma, tegul ir jo širdžiai būna vietos lietuviškoj žemelėj…