Lapkričio 11 d. Pilviškių Kultūros namuose (Vilkaviškio r.) buvo paminėtas Lietuvos laisvės kovotojo, Tauro apygardos partizanų vado, pulkininko Antano Baltūsio-Žvejo (1915-1948) atminimas.
Minėjimo pradžioje buvo išvežtos gėlės į A. Baltūsio-Žvejo žūties vietą Gulbiniškių kaime. Marijampolės „Tauro“ apygardos muziejaus istorikas Jonas Gustaitis perskaitė pranešimą „Tauro“ apygardos vadas Antanas Baltūsis – Žvejys“. Pilviškių „Santakos“ gimnazijos mokiniai skaitė eiles, šoko ir dainavo partizanų dainas.
Pagerbdami Tauro apygardos partizanų vado atminimą kalbėjo svečiai: Dr. Raimundas Kaminskas – LS Kauno sk. pirmininkas, Ernestas Lukoševičius – LŠS išeivijoje centro valdybos narys, Dom. ltn. Anicetas Varnas – Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Marijampolės sk. pirmininkas, Algimantas Lelešius – paminklo A. Baltūsio žūties vietoje iniciatorius.
Renginyje buvo trumpai pristatytas ir neseniai išleistas 2016 m. kalendorius „Pirmasis Husarų kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas 1919-1940“.
Antanas Baltūsis–Žvejys (1915-1948)
Antanas Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. Vilkaviškio aps. Pilviškių vlsč. Gulbiniškių k., pasiturinčių ūkininkų Onos ir Antano Baltūsių šeimoje. Baigęs gimnaziją Šakiuose, įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tač iau jos nebaigė ir pradėjo mokytojauti. Buvo gyvas, judrus, sportiškas ir gabus, mokėjo anglų ir vokieč ių kalbas. Vėliau įstojo į Karo mokyklos aspirantūrą, kurią baigė 1940 m., Lietuvą jau okupavus Sovietų Sąjungai. Kaip ir visi tos laidos kariūnai aspirantai, gavo tik pažymą rusų kalba, kad baigė Karo mokyklą ir yra atsargos karininkas.
Vokiečių okupacijos metais A. Baltūsis trumpą laiką ėjo Pilviškių valsčiaus policijos nuovados viršininko pareigas, vėl mokytojavo.
1943 m. tapo Lietuvių policijos 252-ojo bataliono 3-iosios kuopos vadu. Tuo metu batalionas buvo dislokuotas Liubline (Maidaneke) ir vykdė išorinę koncentracijos stovyklos apsaugą bei konvojavo kalinius į darbus. Vokiečiams traukiantis, 1944 m. A. Baltūsis grįžo į Lietuvą. „Jei visi išvažiuosime, kas Lietuvą gins?“ – atsakė klausiamas, kodėl grįžo.
Į partizaninio pasipriešinimo judėjimą A. Baltūsis įsitraukė 1945 m. pavasarį. Lapkričio 20 d. jis tapo Tauro apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininku bei apygardos laikraš čio „Laisvės žvalgas“ vyriausiuoju redaktoriumi. 1946 m. birželio 1 d. buvo paskirtas apygardos štabo viršininku, o žuvus Zigmui Drungai-Mykolui Jonui, liepos mėnesį – Tauro apygardos vadu
A. Baltūsis-Žvejys buvo viena iškiliausių asmenybių Lietuvos partizanų kovos sąjūdyje. Ambicingas ir nepaprastai darbštus, gabus karo ir tiksliesiems mokslams, ryžtingas ir sumanus organizatorius. Tapęs apygardos vadu paskelbė, kad Laisvės kovotojų organizacija yra karinė organizacija: jai privaloma kariška drausmė, paklusnumas ir pagarba vadams, Lietuvos kariuomenės uniforma. Nustatė pareigų ženklus, sutvarkė apygardos teritorinę-administracinę struktūrą, Lietuvos kariuomenės štabų pavyzdžiu sutvarkė raštvedybą, išleido nurodymus rinkti partizanų kūrybą, slėpti ir išsaugoti archyvus, reikalavo iš dalinių tikslių ataskaitų, organizavo kursus puskarininkių ir viršilų laipsniams gauti, parengė kasdienines partizanų elgesio taisykles, įsteigė Karo lauko teismą. Siekė, kad būtų sudaryta centrinė (vyriausioji) Lietuvos partizanų vadovybė.
Paaiškėjus, kad 1946 m. įkurtas Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS), vadovaujamas Juozo Markulio-Erelio, yra MGB rankose, A. Baltūsis ėmėsi kurti Vyriausiąją vadovybę iš ginkluotų partizanų vadų. Buvo Vyriausiojo ginkluotų pajėgų štabo viršininkas ir faktiškasis 1947 m. naujai sudaryto BDPS pirmininkas. A. Baltūsiui pavyko užmegzti ryšius su daugumos partizanų apygardų štabais ir apriboti J. Markulio veiklą. Į BDPS prezidiumą A. Baltūsis įtraukė legaliai gyvenančių asmenų (V. Selioką, E. Akelį, J. Bazilevič ių, kun. J. Stankūną, A. Miškinį ir kt.), kad Prezidiumas ir politiškai atstovautų tautai. Planavo, kad įkurtame centre dirbs ir po du kiekvienos partizanų apygardos atstovus. Ypač daug dėmesio A. Baltūsis skyrė ryšiams su Vakarais – 1947 m. organizavo net du žygius į Vakarus: gegužės mėn. – Juozo Lukšos ir Jurgio Krikščiūno bei gruodžio mėn. – J. Lukšos ir Kazimiero Pyplio.
Deja, daugelio planų A. Baltūsis nespėjo įgyvendinti. 1948 m. vasario 1 d., išdavus MGB agentei Tiesai, gimtajame Gulbiniškių kaime, Motiejaus Baltrušaičio sodyboje, A. Baltūsis-Žvejys ir du štabo apsaugos partizanai Juozas Balsys-Dobilas ir Pranas Žaldaris-Šapalas buvo apsupti. Pasiūlymą pasiduoti atmetę ir nematydami kitos išeities jie nusišovė.
A. Baltūsio-Žvejo nuopelnus įvertino jau Lietuvos partizanai. 1950 m. birželio 1 d. jis buvo apdovanotas visų laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais).
1997 m. gruodžio 17 d. A. Baltūsiui-Žvejui buvo pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties), o 2002 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Parengta pagal www.genocid.lt ir Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos informaciją
