Birželio 8 d., pirmadienį, Vilniuje, Seimo Konstitucijos salėje vyks konferencija „Lietuvos valstybingumo istorinio paveldo puoselėjimas įamžinant valstybės kūrėjų ir gynėjų atminimą“, skirta artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Pradžia – 10.30 val.
Renginį rengia Lietuvos kultūros politikos institutas Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pritarimu.
Konferencijos dalyvius pasveikins Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė. Renginyje ketinama aptarti Lietuvos valstybingumo istorinio paveldo, esančio Lietuvos miestuose ir rajonuose, taip pat su Lietuvos istorija susijusio paveldo, esančio kaimyninėse šalyse, puoselėjimą įamžinant valstybės kūrėjų ir gynėjų atminimą. Tai yra antroji Lietuvos kultūros politikos instituto organizuojama konferencija. Pirmojoje konferencijoje, kuri vyko 2015 m. kovo mėn., buvo aptartos valstybės kūrėjų ir gynėjų atminimo įamžinimo problemos Vilniuje.
Renginyje kviečiami dalyvauti istorikai, politikai, ministerijų, savivaldybių, kultūros ir meno, akademinės bendruomenės, visuomeninių organizacijų, tautinių bendrijų atstovai.
Tiesioginę transliaciją žiūrėkite ČIA arba ČIA.
KONFERENCIJOS DARBOTVARKĖ
2015 m. birželio 8 d., pirmadienį, 10.30–16.00 val.
Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje
10–10.30 val. konferencijos dalyvių registravimas.
10.30 val. Konferencijos atidarymas.
Įžangos žodis. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė,
Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis.
11–12.45 val. Pirmasis posėdis
Konferencijos vadovai: Lietuvos Respublikos Seimo narys prof. Vytautas Juozapaitis
ir Lietuvos kultūros politikos instituto direktorius prof. Antanas Staponkus
P R A N E Š I M A I
Giluminės tautos istorijos šaknys.
Pranešėjas – Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Lietuvos edukologijos universiteto prof. Eugenijus Jovaiša.
Mūsų rūpestis – vaikai – būsimieji valstybės kūrėjai ir gynėjai.
Pranešėjas – kultūros mecenatas, verslininkas Ramūnas Karbauskis.
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį pasitinkant: nacionalinės tapatybės ir istorinės atminties ženklai ir labirintai.
Pranešėjas – Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius.
Kultūros paveldo savininko ar valdytojo garbė ir atsakomybė.
Pranešėjas – Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas, Dailės akademijos prof. Marius Šaliamoras.
Paveldo apsaugos institucijų uždaviniai ir galios.
Pranešėjas – Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vadovas Arūnas Umbrasas.
Lietuvos valstybingumo istorinio paveldo Kaune puoselėjimas: tikslai ir sprendimai.
Pranešėja – Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistė, istorikė Danutė Rūkienė.
Klaipėdos krašto gyventojų genocido karo ir pokario metais atminimo ženklai.
Vokiečių bendruomenės pirmininkas Ervinas Peteraitis.
Lietuvos karių memorialinių vietų Klaipėdoje tvarkymas ir priežiūra.
Pranešėjas – Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas Dainius Elertas.
12.45–13.15 val. Kavos pertrauka
13.15–15.00 val. Antrasis posėdis.
Apie Lietuvą ir Lietuvius – visam pasauliui.
Pranešėja – Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams prof. Grasilda Blažienė.
Istorinės atminties ženklai Lietuvos sotinėje (probleminės pastabos).
Pranešėjas – etnologas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka.
Lietuvos valstybės kūrėjų ir gynėjų atminimo paminklai Sūduvoje.
Pranešėjas – Vyriausybės atstovas Marijampolės apskričiai Paulius Uleckas.
Savivaldybės atsakomybė už istorinio paveldo apsaugą.
Pranešėjas – Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis.
Kėdainių krašto istorinio paveldo įvairovė ir puoselėjimo sunkumai.
Pranešėjas – Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis.
Kada pastatysime Saulės mūšio paminklą?
Pranešėja – Joniškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėja, vyresnioji architektė Daiva Bičkienė.
Miškų urėdijų darbai įamžinant valstybės kūrėjų ir gynėjų atminimą.
Pranešėjas – Zarasų miškų urėdas Rimantas Jurevičius.
Ar reikia kultūros paveldo apsaugos institucijų sistemos reformos?
Pranešėjas – Kultūros paveldo departamento Alytaus teritorinio padalinio vadovas Alius Baranauskas.
Tautinių mažumų istorijos paveldo puoselėjimo svarba: totorių pavyzdys.
Pranešėja – Tautinių bendrijų tarybos pirmininkė, Vilniaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkė, Vilniaus universiteto docentė dr. Galina Miškinienė.
Tėvo Stanislovo testamento vykdymo pažeidimai.
Pranešėja – knygos „Tėvas Stanislovas – mažutėlių globėjas“ autorė Birutė Tiknevičiūtė.
Pokario partizanų atminimo įamžinimas.
Pranešėjas – Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos Ežerėlio girininkijos girininko pavaduotojas Vytas Sinkevičius.
15.00–15.30 val. D I S K U S I J O S
15.30–15.40 val. Priimamų nutarimų pristatymas.
Kreipimasis į Lietuvos institucijas, įmones, organizacijas, visus gyventojus raginant vienytis ir reikšmingais darbais pasitikti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.
15.40–16.00 val. Konferencijos uždarymas.
Kokie čia Lietuvos valstybingumo istorinio paveldo puoselėjimo tikslai ir sprendimai – kai istorinės atminties ženklai atsakomybė už istorinio paveldo apsaugą tampa ne Saulės pergalės įamžinimas, o iškastos duobės prie carų valdymo laikmetyje nutiesto kelio spekuliacija mūšio vieta. Iš kur tiek drąsos lipti į tribūną?
O kur istorijos mokslų institucijų dalykinių vadovų, šalies valdžios politinės atsakomybės kėlimo klausimai dėl to, kad per 25-erius metus nepasirūpinta lietuviškos Lietuvos istorijos kūrimu, kodėl ir toliau valstybė tenkinasi svetima – labiausiai Lenkijos tikslų siekiančia Lietuvos istorija. Netgi tokių svarbių istorinių įvykių, kaip Saulės mūšis, įamžinimui darbų imtasi neatlikus nuoseklesnių, platesnių tyrimų jo vietos nustatymui, vis bijomasi paieškoti Mindaugo ir jo galingojo tėvo sutelkusiųjų baltus, buvusių jų karaliais centrų, vis vaizduojamasi, kad kryžiuočiai telkėsi iš visos aplinkinės Europos riterius prieš Lietuvą orgnizuojamoms karinėms ekspedicijoms tam, kad iškištų nosį kokį 100 km nuo Rygos. Žodžiu, kur tyrimų metodologijos, Lietuvos istorijos koncepcinių dalykų peržiūrėjimo kėlimai.
Ypač vengiama imtis tarpukarinio laikotarpio politikos, gyvenimo istorinių vertinimų iš esmės, kas turėtų būti dabartinės Lietuvos, jos visuomenės, ypač jaunuomenės kasdienine duona… Žodžiu, nėra beveik jokio lietuviško savęs kūrimo, kai vyksta atvirkšti procesai…
Istorijos tikrovė tokia, jog pasigarsinę esą „drąsi tauta” vien brukamu Saulės pergalės vietos iškreipto įvaizdžio greta kryžių kalno, o ne prie Mūšos – rodomas politizuotas abuojumas istorinėms vertėms. Istoriniai duomenys, senasis kelias į Mežuotnę, kraštovaizdžio ypatybės ir Mūša yra toks akivaizdus mūšio vietos žymuo, jog to ignoravimas yra daugiau nei vištakumas.
Viskas kas dabar laikoma žinoma apie vadinamą Saulės mūšį, jo vietą, Vykinto vadovavimą jam ir kt. yra tiek mėgėjiški, nekvafikuoti samprotavimai, kad nesinori ir kalbėti. O reikėtų pradėti nuo šaltinyje – Livonijos eiliuotoje kronikoje nurodyto pavadinimo „Soule“ kompleksinio ištyrimo. Pavadinime “Soule” raidė “S” be abejonės žymi garsą “Z”, taigi vien dėl to Šiaulius čia nėra pagrindo pritempinėti, tai viena. Antra, iš kronikos poetinio teksto labiau panašu, kad „Soule“ yra ne vietovės, o upelio (upės) pavadinimas. Tai netiesiogiai patvirtintų ir tas faktas, kad Pskovo metraštis nurodo, kad mūšis įvyko „na Kamne“, o tokio prieveiksminio rusiško pavadinimo dalis „Kamne“ turėtų reikšti upės vardą.
Kai istorinio mūšio įvykimo vietos tikrumo nuodugniau neištyrus imamasi tam statyti paminklą, tai paprasčiausiai neatsakinga. Taigi vienintelė išeitis dabar, kad neapsijuokus, prašyti lėšų ir sutelkus mokslines pajėgas imtis tikresnės, o gal visiškai tikros mūšio vietos paieškų ir nustatymo.