Ką daryti, kad gydantis nuo vėžio nereikėtų gerti šlapimo ar žibalo?

Kuo mažiau žmogus žino apie savo ligą, tuo mažesnės jo galimybės pasveikti, todėl medikai visada ragina ligonius domėtis savo diagnoze, dalyvauti gydymo procese, klausti visko, kas jiems rūpi. Sergant tokiomis sunkiomis ligomis, kaip vėžys, nereikėtų pamiršti ir augalų gydomųjų savybių, pasidomėti galimybėmis radikalų gydymą derinti su augalų terapija (fitoterapija). Pasak fitoterapeuto Juozo Ruolios, reikia įsidėmėti, kad ligą įveikti padeda ne atskiros augalo savybės, o veikliųjų medžiagų visuma, tačiau kaip ir kokiais kiekiais gerti vaistažoles, kada jas keisti – tai patyrusio gydytojo, vaistininko, medicinos biologo, fitoterapeuto kompetencija.

„Lietuvoje leidžiama vartoti 189 žolinius augalus, o onkologiniams ligoniams tinka mažiau nei 50 vaistažolių rūšių. Jei nustačius vėžį pacientas 5 metus pagal fitoterapeuto parengtą planą stiprina imunitetą, vartoja antioksidantų, stebi šlapimo pH, kad jis būtų šarminis (nes kai šlapimo pH yra 6–6,5, vėžio atsinaujinimo galimybės mažėja), tikimybė, kad vėžys atsinaujins pradinėse vėžio stadijose (po radikalaus vėžio pašalinimo ir atitinkamo gydymo), sumažėja iki 79–93 proc., o vėlesnėse stadijose – iki 30 proc.“, – argumentus fitoterapijos naudai vardija fitoterapeutas J. Ruolia.

Šiuo metu taikomi pagrindiniai vėžio gydymo metodai – chemoterapija ir radioterapija – tiesiogiai slopina vėžinių ląstelių augimą ir jų plitimą organizme, bet, praėję intensyvų gydymo kursą, pacientai susiduria su kita problema – šalutiniu gydymo poveikiu organizmui. 60 proc. sergančiųjų onkologinėmis ligomis kenčia dėl mažakraujystės, kuri sukelia intensyvų silpnumą ir daro įtaką paciento gyvenimo bei gydymo kokybei: dėl bendro silpnumo dažnai reikia atidėti gydymą, didinti intervalus tarp kursų ar sumažinti dozę. Be to, sergantieji vėžiu susiduria su daugybe fiziologinių ir psichologinių negalavimų: ima slinkti plaukai, dingsta apetitas, atsiranda silpnumas, taip pat silpnėja organizmo imuninė sistema, progresuoja depresija. Ieškodami būdų pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, mokslininkai ėmė ieškoti alternatyvių natūralių medžiagų gamtoje, netiesiogiai slopinančių naviko vystymąsi bei plitimą, be to, stimuliuojančių imuninį atsaką, kad organizmas būtų skatinamas gyti pats.

Anot gydytojos chemoterapeutės Reginos Nutautienės, nustatyta, kad ugniažolėse esančios veikliosios medžiagos slopina piktybinių ir gerybinių auglių augimą, tačiau sergantieji onkologinėmis ligomis turėtų įsisąmoninti, kad pirminio vėžio vaistažolėmis išgydyti neįmanoma – tai reiškia, kad diagnozavus ligą, visų pirma būtina pereiti visus gydymo etapus, kuriuos parinks gydytojai onkologai (tai gali būti operacija, chemoterapija, spindulinis gydymas ar šių metodų deriniai). Ji pabrėžia, kad jokia vaistažolė nėra nekalta ir reikia gerai žinoti, kaip ir kada ją galima vartoti. Ne išimtis ir ugniažolė, kuri yra nuodinga, todėl turi būti vartojama tik saugiomis dozėmis.

Onkologė R. Nutautienė teigia, kad praktikoje ne kartą teko susidurti su žmonėmis, kurie dėl netinkamo ugniažolės vartojimo padarė sau daugiau žalos negu naudos: „Gerdami stiprios koncentracijos ugniažolės užpilus, jie smarkiai apnuodijo savo organizmą, dėl to sutriko kepenų funkcija – tada jau negali padėti joks gydymas. Turėdami begalinį norą pasveikti, žmonės griebiasi neįtikėtinų dalykų: geria šlapimą, benziną, žibalą, musmirių užpilus ir kt., kad tik liga nesugrįžtų. Žmonės bijo vėžio ne tik dėl to, kad tai gyvybei pavojinga liga, bet ir dėl to, kad ligos gydymas sunkus, varginantis, nes pagrindiniai gydymo metodai, naikindami vėžines ląsteles, paveikia ir sveikąsias. Susilpnėjus imunitetui, žmonės dažniau serga infekcinėmis ligomis, sumažėja apetitas, jie nuolat jaučiasi pavargę, išsekę, kankina silpnumas, pacientai dažnai vemia. Žinoma, visų simptomų panaikinti nepavyks, bet pagerinti gyvenimo kokybę žoliniais preparatais įmanoma.“

Bendradarbiaujant su Kijevo Medicinos Universiteto mokslininkais buvo tyrinėjamas ugniažolės alkaloidų poveikis vėžinėms ląstelėms. Fitoterapeuto J. Ruolios teigimu, atsižvelgiant į histologinius vėžio ląstelių tyrimus, aiškėja, kad ugniažolės alkaloidai veikia vėžinių ląstelių genų (DNR, RNR) sintezę, deguonies apykaitą vėžinėse ląstelėse, skatina jų nykimą. Ugniažolės alkaloidai veikia tik vėžinės ląsteles, todėl sveiki audiniai lieka nepaliesti. „Fitoterapija, t. y. žoliniai preparatai, pasižymi antioksidantiniu, detoksikuojamuoju, spazmolitiniu, vėžinių ląstelių medžiagų apykaitą, jų genų veiklą slopinančiu, suvalgyto maisto suvirškinimą, nervus raminančiu veikimu. Todėl kartu su Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Fitoterapijos laboratorija buvo sukurtas ugniažolės preparatas, skirtas sergantiems onkologinėmis ligomis mitybai reguliuoti, esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui, po chirurginio, chemoterapinio, spindulinio gydymo, siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Preparate ugniažolė įvilkta į kietąją tabletę, kuri ištirpsta plonajame žarnyne, t. y. ten, kur nėra rūgščių, ir taip išsaugomos jos savybės. Preparato rekomenduojama gerti ryte ir vakare, kad visada būtų užtikrintas tam tikras ugniažolės kiekis kraujyje“, – sako J. Ruolia.

Didžioji ugniažolė – daugiametis, 30–100 cm aukščio, nuodingas žolinis augalas, paplitęs visoje Lietuvoje. Auga krūmuose, patvoriuose, šiukšlynuose. Dėl antiseptinių savybių ugniažolė vartojama odos susirgimų gydymui, liaudies medicina šviežiomis ugniažolių sultimis gydo karpas. Manoma, kad ugniažolių užpilas stabdo piktybinių auglių augimą, tačiau dėl jos nuodingumo, patiems jo darytis nerekomenduojama.