20 metų po vėžio. Pamintos medikų prognozės

Janinos Danielienės (66 m.) ligos, sveikatos atgavimo ir meilės augalams istorija stebina ir verčia tikėti, kad gamta visuomet ištiesusi mums pagalbos ranką.

Buvusi pedagogė, aktyvi moteris virto žoles renkančia, arbatas iš jų komponuojančia žolinte.

Prieš 20 metų išgirsta diagnozė jos nepalaužė, moteris spinduliuoja ramybę, džiaugsmą, ją supa didelė šeima – du vaikai, keturi anūkai. 

Keturių kartų patirtis

Trylika metų Janina gyvena Plungės rajono Vieštuvėnų kaime, nors gimė ir užaugo Kauno rajone, Dvareliškių kaime, kaip ji sako, Kauno marių dugne.

Šiuo metu Janina yra lektorė, jos paskaitų apie vaistinguosius augalus žmonės atvyksta pasiklausyti iš visos Lietuvos. Ji kalba mokyklose, darželiuose, kviečia pas save į sodybą, supažindina su žolelėmis. Vien šią vasarą čia vyko trys stovyklos – vaikų, šeimų ir jaunimo. Tačiau kai ji ima pasakoti savo istoriją, nuščiūva didžiausi skeptikai.

„Kaip gyvenimas veda, kur atsiduri, kokioje vietoje, jeigu tu ten gebi prisitaikyti, tai tu būtinai laimėsi gyvenimo dalį, galbūt net gražesnę negu buvo. Neišvengiamai turime pripažinti, kad tai, ką gavome iš tėvų, kaip kryželį ir nešame per visą gyvenimą. Ir nesvarbu, kur mes gyvename – didmiestyje ar kaimo trobelėje. Mano, kaip žolininkės, kelias prasidėjo motinos įsčiose, nes aš esu 4 karta mūsų šeimoje, kurie turi sąlytį su žolytėmis. Mano proprosenelė buvo pribuvėja ir žolininkė“, – sako Janina.

Ji atsimena, kaip jos močiutė, mamytės mama, išmokė ją maudyti naujagimius vaikus. „Kai prieš 44 metus guldžiau  naujagimę dukrytę į medinę geldelę, man tai buvo tikras kultūrinis ir dvasinis sukrėtimas. Dukra gimė rugpjūčio mėnesį, močiutė sako: bėk, vaikeli, į laukus, paskink žiedelių, kurie šiuo metu žydi. Priskyniau žiedelių, juos pabėriau į tą vandenį, kur močiutė maudys mano dukrą. Ji tokiais paprastais žodžiais sako: ateiname kaip Dievo dovana į tą pasaulį, kur vargas, skausmas ir gėlių žiedai. Tu tik nepamiršk niekada įsidėti į arbatą, į vandenį augalų. Tada man tie žodžiai buvo tokia pamoka didžiulė, kuri vėliau, kai aš išėjau į gyvenimą, gyvenau didmiesčiuose ir pamiršdavau atsigręžti į žoles, teliko tik tiek, kiek mama įdėjo, išmokė. Stengtis kiek įmanoma gyventi nevartojant cheminių vaistų. Stengtis prisirinkti žolelių“, – teigia žolintė.

Pamoka už gyvenimo būdą

Prieš 20 metų Janinai buvo diagnozuotas 4 stadijos žarnyno vėžys. Moteris prisimena, kad gydytojai labai operatyviai diagnozavo, kitą dieną tyrimai, operacija, po to chemoterapija ir ilgas gydymo kursas. „Kasmet gydytojui, kuris mane operavo, veždavau po rožę kaip padėką, jis vis sakydavo – čia ne mūsų nuopelnas, aš tik prapjoviau, o visa kita tu padarei. Dievo valia ir tavo pastangos“, – pasakoja Janina.

Ji sako, kad palaipsniui iš to kopė, su malda, su tikėjimu, kad Dievas davė šitą išbandymą.

„Suvokiau kaip niekada aiškiai, kad jis davė tokį išbandymą už mano tą praėjusį gyvenimą, už neteisingus žingsnius, už neteisingas mano dvasinio gyvenimo būsenas. Už negebėjimą susidoroti su savo emocijomis, jausmais. Už tai, kad nesirūpinau savimi 42 metus“, – įsitikinusi moteris.

Janinai visą laiką teko būti veikloje, tarp žmonių, ji dirbo pedagoginį kultūrinį darbą, netruko vadovavimo, įsipareigojimų. Pasak Janinos, visa tai ji laikė sugniaužus į save. „Ir atrodė, kad esi pasaulio bamba. Tu viską padarysi savo rankomis, labai daug „aš“. Ir viską idealiai. Ir dar šalia to – įsipareigojimai šeimai. Be abejo, svarbus dalykas buvo mityba. Ji visada buvo neteisinga, nes nuolat skubėjau. Visa tai atvedė mane į šitą sunkią ligą“, – mano lektorė.

Kavos mėgėjams Janina griežta – pati per dieną išgerdavo aštuonis puodelius ir mano, jog kava yra didžiausias sveikatos priešas. „Įtampą gesinau tuo, kas, dabar jau suvokiu, tik sukelia įtampą, o ne ją gesina“, – sakė žolintė.

Tarp jausmų ir sveikatos

„Dievas davė tame gyvenimo kelyje susitikti daugybę žmonių. Savo šeimoje patyriau daugybę išbandymų. Bet dėkoju Dievui už tai, kad aš visuomet bandžiau rasti balansą tarp jausmų ir savo sveikatos. Supratau, kad aš viena pati su savimi nesusidorosiu. Turėjau pirmiausiai sureguliuoti savo vidų. Iki operacijos jau buvau pasiekusi tą lygį, kad atsigręžiau į tikėjimą, į Dievą. Atsiprašiau. Sugebėjau. Atsiprašiau už visą tą laikotarpį, kuris buvo vadinamas mano gyvenimu. Dievas man buvo tik seneliukas ant debesėlio, tabaluojantis kojomis. Tokį vaizdą mums buvo nupiešusi sovietmečio agitacija“, – kalba Janina.

Moteris sako, jog mokytojavo Kėdainių rajone, tėvelio Stanislovo parapijoje. Ji prasitaria – jis buvo jos dvasios patronas, kuris padėjo eiti dvasios keliu, jis vienas iš tų žmonių, kurie dėjo pagrindą jos dvasiniam atgimimui.

„Už tai, kad esu dovana žemėje, kad mane sukūrė, į motinos įsčias mane pasidėjo, kad mane paleido į pasaulį, aš gi turiu būti kam nors dėkinga. O čia tik visuomet žaviuosi savimi, džiaugiuosi, kaip man sekasi. Ir užmiršti dažnai ištarti padėkos žodį. Kai pradėjau stotis po operacijos, mano pirmi žodžiai buvo – ačiū, Dieve, už tą, ką tu man dabar davei. Jis davė man skausmą. Skaitydama Šventąjį Raštą niekaip negalėjau suprasti, kas čia per monas, kodėl būtinai turi patirti skausmą, kad būtum laimingas. Ir suvokiau, kad be skausmo nebus ir didelio džiaugsmo“, – dalinasi mintimis moteris.

Gyventi kaip patinka

Po ligoninės ji išvažiavo gyventi į Želvą Ukmergės rajone. Jai gydytojai pasakė – gyvenk, kaip tau patinka, nes, pasak Janinos, jiems buvo labai sunku patikėti, kad ji ilgai gyvens. „Po tokio sudėtingumo operacijos žmonės išgyvendavo kelis mėnesius. Daugiausiai man žadėjo penkerius metus. Pasirinkau tokią parapiją, kur galėčiau patarnauti bažnyčioje. Nes tuo metu negalėjau pakelti nieko daugiau nei knygą, negalėjau dirbti, pasilenkti. Buvo daugybė draudimų, jeigu norėjau išlikti. Patapau klebono gaspadine, nes jis irgi sirgo sunkia liga. Dariau jam ir sau valgyti – gėrėm šaltinio vandenį, rinkau žoleles, jas valgėm. Tai buvo kiaulpienės, gysločiai, kraujažolių lapai, vėliau žiedai, dilgėlė, garšva, česnakas, morka – sultis sunkiau ir maišiau su dilgėlių. Galima buvo išgerti tik po šaukštą, nes priešinosi organizmas. Visokių medžių lapus rinkau ir iš jų viriau arbatas – klevo lapai stiprina kraujotaką, uosio lapai valo sąnarius ir stiprina kojų tvirtumą, beržo lapas iš viso stebuklas nuo 99 ligų – jis valo kraują. Kasdien jų vartojau, nes reikėjo chemiją išvalyti iš organizmo“, – prisimena lektorė.

Būdama du mėnesius ligoninėje, pavertė savo palatą biblioteka, nors nuo vaikystės žinojo mažiausiai trisdešimt žolių, bet jautė, kad jai trūksta informacijos.

„Ligoninėje sakiau visiems draugams – neškite man knygas, kad aš galėčiau pradėti gyventi kitaip. Skaičiau filosofijų, teologijų, bet daugiausiai tai buvo sveikos gyvensenos knygos. Skaitau lenkų, anglų, rusų kalbomis. Visos bibliotekos knygos subraukytos, pastabėlėmis aprašytos, prirašyta sąsiuvinių. Skaitydama prisiimdavau visokius pasiryžimus. Kenčiau didelį skausmą, atsisakiau nuskausminamųjų, nes tai dar viena chemija organizmui, atsirado ir pasipriešinimas tiems medikamentams. Kiek leido tos chemoterapijos, tą priėmiau, bet nuskausminamųjų negalėjau. Paskyriau savo skausmą už savo vaikus, anūkus, kad ties manimi tas vėžys pasibaigtų, nes mano mamytės linijoje visi serga vėžiais. Ir močiutė ta mano mylimiausia nuo vėžio mirė, nors iki 83 metų sveika buvo“, – prisimena Janina.

Ji sako, kad dabartinė jos veikla – tai onkologinė profilaktika. Ji negydo žmonių, ji bando žmonėms suteikti kitą suvokimą. „Per savo patirtį kalbu apie sveikatą, apie augalus. Nors kas kartą prakaitas per nugarą teka, nes kalbėdama viską išgyvenu, vaizduotę tokią gyvą turiu. Ir aš praeinu tą savo kryžiaus kelią kas kartą susitikusi su bet kokia auditorija. Aš suprantu, kaip yra svarbu kalbėti ir pasakoti savo patirtį, nes jei man kas būtų davęs tokį sukrėtimą, tokį pavyzdį,  galbūt… Bet visi lipam ant savo grėblio“, – sako žolintė.

Pieva ir žemaitis

„Kada mane operavo, aš jau buvau našlė. Po dešimties metų sutikau žemaitį, našlį, kuris mane atsivežė iš Kauno į savo sodybą, ten 30 hektarų žemės. Didžiulė pieva nuo kalnelio buvo aprėpiama akimis. Tada buvo birželio mėnuo, kai viskas žydėjo. Aš pamačiau tą pačią pievą, kurią mačiau atsigaudama po narkozės. Dvi paras organizmas kovojo ir stengėsi išeiti iš narkozės būsenos, o atsigaudama aš mačiau pievą, pilną gėlių. Ir čiulbėjo lakštingalos. Aš suspurdėjau galutinai pabusdama iš narkozės, matau – gydytojas stovi šalia, laiko mane už rankos ir su šypsena veide sako „gyva, gyva!“. O aš jo klausiu – iš kur čia lakštingalos? Jis sako – už lango, taigi viskas žydi. Ta pieva mane visiems laikams prirakino. Aš ištekėjau už to žemaičio. Į tą žemę atvažiavom plikomis rankomis, turėjom tik ją – sugrąžintą tremtiniams. Kažkokias žoles rinkau iš tos pievos. Ir su kaimo žmonėmis bendravom. Tai buvo graži bendruomenė, ten daugiausia vyresnio amžiaus žmonės gyveno ir mes susitarėm, kad imsimės vaistingųjų augalų auginimo. Buvom susitikę su žolininke Jadvyga Balvočiūte. Ji mus labai paragino tą daryti. Parengėm projektą ir nutarėm auginti bei rinkti vaistinguosius augalus. Pirmiausiai juos tiekėme Jadvygai. Į Mažeikius. Ji mus ištreniravo, priimdavo žoleles ir viską labai nuodugniai tikrino – ir spalvą, ir trapumą.

Jos mintis man patiko, kad tai nėra verslas, pinigų kalimo priemonė. Čia turi sudėti visą širdį, visą jausmą, atsakomybę. Ir suprasti, kaip visa tai yra svarbu“, – pasakoja Janina.

Augalų rinkimas

Moteris prisimena, kaip rengė džiovyklas, vytyklas, kasė tunelius, rengė turgelius. „Mes įkūrėm Plungės rajone vaistingųjų augalų augintojų kooperatyvą „Tėviškės žolynai“. Pas mus studentai praktikas atlieka, turim augalų kolekciją, auginam 120 rūšių augalus“, – pasakoja Janina. Bendraminčiai lankėsi ir Latvijoje, žiūrėjo, kaip dirba ir gyvena garsi tos šalies žolininkė.

„Su žolelėmis einant, būnant, apkabinant jas, geriant arbatą iš žolių, tu turi turėti daug žinių. Atsimenu, vyko užsiėmimai su studentais, lyg ir pasakojau apie pelyno kartumą, sakiau, kad šitos žolės nepadaugintų. Susėdom gerti arbatos, kiekvienas į tą arbatą metė savo surinktas žoles, arbatos kartumas neapsakomas, pasirodo, visi stengėsi paimti kiek įmanoma daugiau. Reikia turėti gerai atvertas ausis, kad girdėtum, ką tau sako aplinka. Nuskynęs – nenumesk, padėkok Dievui, kad tau davė. Reikia atsiminti, kad žolelė gali būti vaistas, maistas, bet gali ir pakenkti, jeigu neteisingai panaudosi. Paėmus augalą į rankas, reikia klausyti savo širdies. Ar aš esu verta šitos žolės?

Ar dedu tą žolę į savo organizmą, ar jis nėra perpildytas cheminiais preparatais ir vaistais? Galbūt man reikia išsivalyti, pasiruošti, pirmiausiai jausmus išvalyti? Manau, kad būtų gerai, jei žmogus, gerdamas žolių arbatą, mintyse kalbėtų – aš esu pasiryžęs, tikiu, kad šis augalas man padės, padės nusiraminti, sustiprins mane. Gal neskubėsiu griebtis vaistų. Dabar iš televizijos ekranų dažnai mus ragina griebtis vaistų vos koks mažiausias negalavimas – kad ir pilvo burbuliavimas. Bet tų vaistų neskyrė gydytojas, tai gal nereikia skubėti jų gerti. Yra pelynas, medetka. Jeigu neturite žinių, kaip tą augalą vartoti, ieškokite informacijos knygose, internete. Mūsų protas, jausmai ir požiūris turi eiti viena kryptimi“, – savo mintis dėsto Janina.

Trečias universitetas

Klaipėdoje ūkininkų turgelyje Janina prekiauja savo vaistažolėmis. Ji tai vadina trečiuoju ir svarbiausiu jos gyvenime universitetu. „Galiu girdėti žmonių bėdas, negalias, jie man suteikia grįžtamąjį ryšį. Aš jų pasiklausiusi padarau arbatos. Negydau žolelėmis, negaliu, tik padedu suprasti, pamilti. Sudėlioti mintis ir žoles pagal turimas žinias tiek, kiek kiekvienas turime, pagal savo dvasinę būseną. Ir būna tokių stebuklų, aš net pati netikiu, galvoju, kad čia kažkas unikalaus ir padeda man, turbūt tokiu būdu pastiprina mane, kad aš toje srityje dirbčiau ir kažką daryčiau. Kai padaviau savo pirmuosius receptus žinomoms žolininkėms, Jadvyga dirstelėjo ir pasakė – turi intuiciją. Mes visi turime tą intuiciją, kaip teisingai gyventi, kuo maitintis, bet mes savęs neklausom“, – sako Janina.

Ji prisiminė savo maldos žodžius, kuriuos kartojo, kai gulėjo be jėgų, kai jos kūną plovė lediniu vandeniu, kad pagerėtų kraujotaka. Vienas maldos sakinys tapo Janinos gyvenimo palydovu, ji linki to kitiems ir nuolat primena sau: „Dieve, duoki man stiprybės, neatimki tik gerumo“.