Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (LGT) ką tik baigė rengti šalies šaltinių ir versmių sąvadą. Į jį įrašyta 218 šaltinių ir mineralinių versmių, ištirtų 2012-2014 metais.
Mūsų šalyje gamta sukūrė palankias sąlygas kauptis dideliems požeminio vandens ištekliams. Kadangi šaltiniai sudaro požeminio „vandens ciklo“ dalį, svarbu juos registruoti. Didžiausi šaltiniai ir versmės, kaip sakė LGT direktorius Jonas Satkūnas, bus įtraukti į valstybinį požeminio vandens monitoringo tinklą.
Parengtajame sąvade pateikta apibendrinta informacija apie šaltinių susidarymo schemas, jų vandens fizines ir chemines savybes, o kiekvienam šaltiniui skirtas atskiras lapas su faktiniais duomenimis apie jo būklę, istorinėmis žiniomis ar legendomis.
Hidrogeologai Aukštaitijos etnografiniame regione ištyrė ir aprašė 76 šaltinius. Dauguma šių gėlo vandens versmių trykšta Aukštaičių ir Sėlių pakraštinių moreninių aukštumų upių ir ežerų slėniuose. Mažiau jų aptikta Vidurio ir Šiaurės žemumose.
Dzūkijoje ištirtas ir aprašytas 81 šaltinis. Dauguma jų yra Neries, Nemuno, Verknės ir Merkio upių, tekančių per Dzūkų moreninių kalvynų ir Dainavos žemumų geomorfologinius rajonus, šlaituose. Žemaitijoje ištirti ir aprašyti 53 šaltiniai. Didžioji jų dalis trykšta Žemaitijos nacionaliniame ir Dubysos regioniniame parkuose.
Suvalkija negali pasigirti šaltinių gausa. Pavyko ištirti tik 8. Šeši iš jų yra Pietvakarių Lietuvos žemumose, po vieną – Suvalkų (Sūduvių) ir Dzūkų pakraštinėse moreninėse aukštumose.
Lietuvos šaltinių ir versmių katalogas rengiamas publikavimui. Susipažinti su sąvadu galima Lietuvos geologijos tarnybos Geologijos fonde.
