
Jonas Trinkūnas (1939–2014) sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį, kuriame atsispindi mūsų tautos išmintis, jos pasaulio samprata, dorovės pagrindas, taigi senovės žynių palikti pamokymai. Susidarė ištisa knyga tokių „filosofinių“ kūrinių, kuriuos, palydėtus J. Trinkūno pastabomis ir įžvalgomis ruošiamasi šiemet išleisti. „Lietuvių išminties knyga“ žadama pristatyti Vilniaus Knygų mugėje. Knyga spaudai parengė Vaclovas Mikailionis.
Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“ bei Jono Vaiškūno mintis įkvėptas šių sakmių.
Dievas Senelis numato žmonių ateitį
Vienas žmogus ėjo namo. Priėjo kryžkelę, atsisėdo nusiminęs ant akmens ir nebežino kur eiti. Prieina prie jo kažin koks senelis ir klausia, kodėl jis taip nusiminęs.
– Kaipgi, – sako tas žmogus, – nebūsiu nusiminęs? Priėjau kryžkelę – ir nebežinau kur eiti!
– Eik su manim! Aš tau parodysiu kelią! – tarė senelis, kuris buvo Dievas.
Nuėję jie abu, užėjo pas vieną ūkininką, kuris maloniai juos priėmė, sušildė ir pavalgydino. Žmogus pamatė, kad Senelis išeidamas paėmė auksinį puodą. Paskui užėjo jie pas kitą ūkininką. Tas buvo nedoras žmogus. Jis jų ne tik nepriėmė, bet iškoliojo ir išvarė. Senelis, iš to ūkininko išeidamas, paliko jo priemenėje tą auksinį puodą.
Kitą dieną užėjo jie pas trečią ūkininką. Tas vėl buvo geras žmogus ir juos maloniai priėmė. Senelis, iš jo išeidamas, uždegė jo namus. Paskum jie sutiko gražų jaunikaitį, ir ėjo visi trys kartu. Beeidami priėjo tiltą. Senelis nustūmė tą jaunikaitį nuo tilto – ir šis prigėrė. Tada sako žmogus tam Seneliui:
– Eik kur nori! Aš su tokiais galvažudžiais nenoriu susidėti!
– Išklausyk mane. Tas auksinis puodas buvo užnuodytas, ir aš išgelbėjau gerą žmogų, o nubaudžiau nedorėlį. Po tų namų, kuriuos aš sudeginau, pamatu buvo užkastas didelis turtas. Dabar tas žmogus jį surado ir pasistatys ne tokią lūšnelę. O vaikinas, kurį upėn įstūmiau, būtų užmušęs savo tėvą.
Taip pasakęs, Senelis parodė žmogui kelią, ir jiedu išsiskyrė.
Mūsų tautosaka, IX t., 1935 m., 208–209 psl.
Jonas Trinkūnas: Daugelyje pasakų ir pasakojimų gana dažnas veikėjas yra senelis. Tai šventas senelis, žinantis gyvųjų ir mirusiųjų paslaptis. Jis papročių sergėtojas, keliaujantis vaidila, žmonėms pasirodantis seneliu – elgeta. Jis galįs keisti savo išvaizdą. Žmonės jį kartais vadino Dievu Seneliu. Jis įkūnijo tas antgamtines galias, kuriomis pasižymėjo ir šventieji Protėviai arba dzūkų Dziedai, ateinantys į žmonių pasaulį iš anapus.
***
Jonas Vaiškūnas: Dažnai klausiame – kodėl Dievas yra toks negailestingas, kad už gerus ketinimus ir gerus darbus atsilygina ne sėkme, ne džiaugsmu o, regis, dar didesniais ir žiauresniais išbandymais. Šioje sakmėje Dievas senelio pavidalu atskleidžia savo poelgių prasmę. Žmogus nesugeba aprėpti visumos ir sukasi tik čia ir dabar besirutuliuojančių reiškinių ir įvykių sūkuryje. Iš dieviškų aukštybių atsiveriantis viso pasaulio erdvės ir laiko paveikslas rodo mūsų kelius ir jais ėjimo vaisius. Dievas turi galią kištis ir keisti vyksmus. Gal mums nesuprantamais įvykiais ir veiksmais jis nori pagerinti, patobulinti savo gyvą visuminį kūrinį? Kad pasaulis būtų gražesnis, darnesnis? Iš kur mums žinoti, kai matome aplink save žiaurumą ir blogį, kada veikia darnos link kreipianti Dievo ranka, o kada nelabojo galvažudžiai?
Atsakyti į šį klausimą nelengva.
Tačiau yra atvejų kai tai būna akivaizdu. Vienas toks įvyko visai neseniai.
Vieną gruodžio popietę mano pažįstama kaunietė išėjusi iš parduotuvės prie savo automobilio pamatė jauną žmogų, kuris priekaištingai į ją žiūrėdamas tarė: „Kur jūs taip ilgai buvote, laukiu jūsų jau visą valandą. Bandydamas išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės aš netyčia kliudžiau jūsų automobilį ir likau čia Jūsų laukti, kad išsiaiškintumėme viską iki galo…“
Apžiūrėjusi automobilį ir įsitikinusi, kad nubrozdinimas yra netoks ir žymus, moteris pasigailėjo sąžiningo jaunuolio ir pasakė, kad jis jai nieko neskolingas. Jaunuolis labai apsidžiaugė ir padėkojęs išvažiavo.
Po kelių dienų mano pažįstama važiuodama slidžiu keliu Vilniaus priemiestyje užsikalbėjo su vežamu pakeleiviu, ir pavėlavusi nuspausti stabdžius, slysdama prilietė prieš tai sustojusio automobilio taukšą (buferį). Nors tas automobilis nė kiek nenukentėjo, tačiau jį vairavusi moteris buvo labai pikta ir neperkalbama. Ji nenorėjo klausyti jokių paaiškinimų. Policininkai dėl tokios smulkmenos važiuoti atsisakė. Tuomet „nukentėjusioji“ išsikvietė pažįstamus policininkus. Buvo surašytas protokolas ir sugaišta labai daug laiko…
Mano pažįstama ilgai negalėjo suvokti šio likimo akibrokšto, kuomet jai visiškai prikišamai buvo parodyta, kad už gerą gali būti tuoj pat atsilyginta blogiu. Kai išgirdau šį pasakojimą, iškarto prisiminiau sakmes apie Dievą senelį. Tuomet mes kartu susimąstėme, kad šis įvykis priemiestyje galėjo padėti išvengti daug rimtesnės nelaimės, kuri laukė slidžiame kelyje įsijautusiųjų į pokalbį, o ne į vairavimo aplinkybes, mieste.
Laukiu “Lietuvių išminties knygos”…
O, taip…………….
,,…važiuodama slidžiu keliu Vilniaus priemiestyje užsikalbėjo su vežamu pakeleiviu, ir pavėlavusi nuspausti stabdžius, slysdama prilietė…”
Nežinau, vėl kažko nesuprantu….
,,Jonas Trinkūnas (1939 – 2014) sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį ………… Mūsų tautosaka, IX t., 1935 m., 208–209 psl.” – SUKAUPĖ dar negimęs.
,,Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“.
Dievas Senelis numato žmonių ateitį” – čia PASAKA, o ne SAKMĖ!!! (beje, turbūt, pati kvailiausia pasaka)
Mano nuomone, ‘krivis’ ir ‘vaidilų ratas’ turėtų aiškinti, kas yra Dievas, kad LIETUVIS, priėjęs kryžkelę, nesėdėtų nusiminęs ant akmens, bet ŽINOTŲ kur eiti. Pačio aiškiausio dalyko nesugebate paaiškinti – Dievo!!!
Kembliau, būtų puikumėlis, jei trumpai paaiškintum dalyką Dievą.
Paaiškinčiau, bet pasičiuptų romuviai, pasičiuptų krikščionys ir nuvalkiotų. Jei atsiras 3-5 mąstantys, kurie norės kurti pasaulėžiūrą, kuri remtųsi protėvių, aiškinsiu JIEMS, o ne visiems. Neatsiras, ne bėda, paaiškins koks nors lenkas, ispanas ar mongolas – mintys nėra slaptos.
Gerai. Vadinasi belieka laukti tavo minėtojo pranašo Mongolo.
Norėčiau kažkiek patikslinti: ‘Priėjo kryžkelę, atsisėdo nusiminęs ant akmens ir nebežino kur eiti.’ Sakinyje kryžkelė reiškia septintą runą futarke -X- t y pirmas čakrinis taškas karališkas avino zodiakas. Tą pačią prasmę reiškia ir akmuo tai matome kada Perkūnas laiko kairėje rankoje iškėlęs akmenį ties galva. Galva, kūno dalis kuria valdo avino zodiakas. Taigi mokykimės skaityti pasakas jos nėra skirtos tik vaikams tai žynių slėpiniai skirtos žmogaus gyvenimo tikslui. lyvis
„Lietuvių išminties knyga“.
Nuotabus knygos pavadinimas ir Dievai, kuriuos pagoniškai mylime.
Nuostabus.
Pasakojimo esmė- ne visada viskas taip paprasta, kaip atrodo. Tik nesuprantu, kam čia tą dievą kaišioti? Juk čia yra tik gyvenimo patirtis. Tarp kitko, R. Akutagawa yra parašes žymiai geriau, kur tą patį įvyki perpasakoja septyni žmonės, ir jų versijos stulbinančiai skirtingos. Universali, žmonijos sukaupta išmintis- va kas turėtų būti minima kalbant apie Trinkūno “surinktą” pasaką, ar sakmę. Nei dievas, nei dievai čia ne prie ko.
“Tačiau yra atvejų kai tai būna akivaizdu”
Akivaizdu kas? Kad jūsų sapnuojamas dievas suorganizuoja eismo įvykius, kad pamokytų mus kažko?! Mhm, nu jo… matau, kad jūsų tikėjimas jau paženges, tckant.
Man Dievai – ne pamokslautojai, ir ne mokytojai. Jie mano tiesiog draugai, įnamiai.
O man visos pasakos gražios.
Pasakos palyginimas su pažįstamos sukelta avarija visai netinka ir neatitinka esmės. Aš manau, kad ta moteris, kuriai buvo padaryta žala avarijos metu, buvo teisi, kad iš Vaiškūno pažįstamos kaunietės pareikalavo būti atsakingai už autoįvykį ir atlyginti jai padarytus nuostolius. O ta pažįstama, jei jau save laiko tokia save geriete, turėjo pati pasisiūlyti atlyginti vairuotojai už padarytą žalą, atsiprašyti jos ir netrukdyti brangaus laiko . Ir tikrai nereikia mums sekti dar antros pasakos, kad atvažiavusi policija surašė protokolą, kad buferis sveikas ir nepažeistas…. ?
Vaiškūno pažįstama viską pasiūlė nors nebuvo padaryta VISIŠKAI jokios žalos, bet ta „nukentėjusi“ moteris nenorėjo nieko klausytis ir kai policininkai dėl tokių niekų atvažiuoti atsisakė, tai tada išsikvietė pažįstamus policininkus, bet net vienas ir iš tų gūžčiojo pečiais ir šypsojosi.
Gerb. Jonai, ar tikrai galite “galvą guldyti” už pažįstamos žodžius? Ir ar tikrai manote, kad policininkai surašė, kad mašina nepažeista, t.y. buferis neįlenktas, nesubraižytas ir pan. Norėjimas išsisukti nuo atsakomybės irgi yra nuodėmė ir kas gali pasverti kuri iš jų didesnė… ? Kiek žinau, tai draudimas skaičiuoja padarytą žalą, kai nuostoliai viršija 100 litų.
Kažkada ir aš buvau atsidūrusi panašioje situacijoje, kai lengvai slystelėjau ir trinktelėjau į kitos mašinos buferį. Greitis ties posūkiu buvo gal 30 km/val ir buferis tik lengvai įlinko, bet išlipusi vairuotoja pasakė, kad veža mažamečius vaikus ir šie išsigando, nors pažvelgusi pro langą pati mačiau tuos vaikus – jie sėdėjo abu ramiai ir net nesuprato kas vyksta… Vairuotoja manęs paprašė 100 litų ir aš net nesiginčijusi atsiskaičiau su ja už sutrukdytą ir sugadintą jai dieną.
Iki šiol nemoku iššifruoti: ką reiškia “duok durniui kelią”? Kadangi artėja savivaldybių rinkimai, apie TAI verta kalbėti, o ne apie pasivažinėjimus su pažįstamomis moterimis ir kas joms nutinka kai jos užsiplepa su pažįstamu pakeleiviu. Juk yra pasakyta: “valdžia nuo Dievo”, bet tie, kurie eina link valdžios dažnai net rankose nėra turėję nė Švento rašto, nei tautosakos knygų. Kuomet apžavėti rinkėjai išrenka valdžios ORGANUS, galiausiai paaiškėja jog jie nėra savarankiški, pakankamai kvalifikuoti kad galėtų vykdyti savo duotus įžadus žmonėms. Dažnai nutinka, kad jie, (organai) patekę į aukštus postus pradeda globoti savo buvusias ir esamas meilužes, klasiokus, kursiokus, visaip tenkinti jų įgeidžius. Neseniai išmintinga Lietuvos moteris I. Seliukaitė kalbėdama TV laidoje paragino žmones etninių regijonų kultūros vyksmą padaryti šiuolaikišką, mums suprantamai, o ne koncervatyviai pamėgdžioti ir kartoti kažkada kažką kažkaip buvus. Tai gal ir pabandom: kaip atpažinti politinius nevispročius ir kaip jiems parodyti kurlink jie turėtų eiti? Juk kiekvienuose rinkimuose ta klaida vis kartojasi.