R. Garuolis. A.Bumblauskas klausytojus baugina Lietuvos valstybės atkūrėjo šmėkla

2014 m. gruodžio 4 d. Lietuvos turizmo departamentas surengė kasmetinius mokymus gidams.

Pastaruoju metu imta daug kalbėti apie informacinius karus. Gidai visada, nori to ar nenori, yra priešakinėse informacinio karo linijose, todėl pirmą kartą tokiuose mokymuose gidai buvo supažindinti su šio karo tikslais ir priemonėmis.

Pranešimą apie informacinius karus skaitė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų dėstytojas Nerijus Maliukevičius. Anot jo, pirmieji informacinio karo priemones prieš savo varžovus protestantus ėmė taikyti katalikai,įsteigę specialų propagandos skyrių Vatikane. Pranešėjas pasidalino Rusijos ir JAV informacinių karų patirtimi. Nugalėti priešą galima nebūtinai skiriant dideles lėšas savo kariuomenei, galima skirti palyginti mažai lėšų priešo gyventojams įtikinti, jog agresorius yra draugas, o panaudojus Krašto apsaugos lėšas kitiems tikslams jų gyvenimas priartėtų prie rojaus standartų.

Po to kalbėjęs prof. Alfredas Bumblauskais vaizdžiai papildė N. Maliukevičiaus pranešimą, savo pavyzdžiu parodydamas, kaip minėtos informacinio karo priemonės taikomos Lietuvoje.

Nors jo tema buvo „Lietuva ir Baltarusija: nuo vedybų prie skyrybų ir dalybų (istorinių atminčių sankirtos)“ apie dabar Baltarusijos valdžios propaguojama litvinizmo teoriją, pagal kurią tikrieji lietuviai t. y. litvinai yra dabartiniai baltarusiai, o lietuviai tėra ne savo vardą pasisavinę žemaičiai, kurie užgrobė tikrųjų lietuvių – baltarusių sostinę Vilnių, A.Bumblauskas daugiausiai laiko skyrė kritikuoti, kaip jis pats vadina, „tautininkišką – šapokišką“ Lietuvos istorijos supratimą, dar tebevyraujantį lietuvių galvose.

Priklijuoti etiketę

Viena iš informacijos karo priemonių, kaip sakė N. Maliukevičius yra „etikečių klijavimas“. Priešo pavaizdavimas kvailu, silpnu ar grėsmingu, nebūtinai turi būti pagrįstas kokiais nors faktais. Svarbu, kad „etiketė“ turėtų žeminančią reikšmę ir veiktų jausmus taip, kad klausytojas ne tik nenorėtų būti siejamas su ja, bet ir siektų nuo jos atsiriboti.

Taip A. Bumblauskas prakalbo apie „A. Smetonos šmėklą“ dar tebeklaidžiojančią akademiko Z. Zinkevičiaus, istoriko A. Tylos ir kitų lietuvių protuose. Kaip vėliau jis pats salėje prisipažino, šmėklos įvaizdį 140-ųjų Lietuvos valstybės atkūrėjo gimimo metinėms jis pasirinko tam, kad išgąsdintų klausytojus ir taip atkreiptų jų dėmesį. Nepritariantiems jo požiūriui į praeitį jis taip pat klijavo Lietuvoje jau įprastą „Maskvos agentų“ etiketę.

Prisidengti bendromis idėjomis

Prieš tai N. Maliukevičius pabrėžė, kad norint tinkamai paveikti klausytoją, būtina jam norimą įteigti mintį pridengti kita bendro pobūdžio mintimi, kuriai niekas negalėtų prieštarauti, pvz: kova už taiką, pažangą, teisingumą ir panašiai.

A. Bumblauskas tam pasirinko moderniškumo ir šiuolaikiško požiūrio į istoriją idėjas. Kadangi, pasak jo, „tautininkiškas požiūris į istoriją“ yra senas, jį būtina pakeisti šiuolaikiniu europietišku.

Iš visų faktų pasirinkti vieną ir juo remiantis pateikti norimą vaizdą

Kita informacinio karo priemonė, anot N. Maliukevičius, yra išsirinkti iš visų faktų vieną ar kelis ir jais remiantis pagrįsti norimą įteigti mintį. Trumpai tariant, išimtį iš taisyklės pateikti, kaip taisyklę. Šiuo būdu, anot jo, plačiai naudodavosi sovietinė propaganda, norėdama apjuodinti pokario partizanus ar savo priešininkus užsienyje.

Remdamasis tuo, kad A. Smetonos žmona paėmė nedidelę sumą pinigų antilenkiškos tautininkų spaudos tiražui padidinti iš Rusijos ambasados ir prorusiška Prancūzijos ir Vengrijos tautininkų laikysena, A. Bumblauskas bandė įtikinti, kad visų šalių tautininkai buvo, yra ir bus „Maskvos agentai“, nors iš tiesų daugumos Europos šalių, ypač turinčių sienas su Rusija, tautininkai yra priešiški V. Putino vykdomai politikai.

Kovodamas su „tautininkiškais mitais“, keliančiais pasididžiavimą savo praeitimi, A.Bumblauskas teigė, kad lietuviai buvo nepilnavertė tauta, nes savo raštvedyboje vartojo ne savo, o slavų arba lenkų kalbas, nutylėdamas, kad dauguma Europos valstybių, tame tarpe ir Lenkija, tuo metu vartojo irgi ne savo, o lotynų kalbą. Vengrija lotynų kalbą vartojo net 19-ame amžiuje.

Remtis pseudoekspertais, netiksliai cituoti ekspertus arba nenurodyti šaltinių

N. Maliukevičius pažymėjo, kad informaciniame kare norint įtikinti galima remtis netikrais ekspertais, netiksliai cituoti ekspertus, netiksliai arba visai nenurodyti šaltinių, nes dauguma gavusių žinią jos netikrina.

A. Bumblauskas, kritikuodamas „pasenusį, siaurą, nešiuolaikišką“, tautininkišką požiūrį, verčiantį didžiuotis savimi, pareiškė, kad ne lietuvių, o armėnų kalba yra seniausia gyva indoeuropiečių kalba pasaulyje. Šaltinis: „paklauskit armėnų“. Tų armėnų pavardės ar moksliniai laipsniai nebuvo pateikti. Taigi, informacijos šaltinis yra neaiškus.

Kitas pavyzdys. Kritikuodamas Istorinės atminties tarybos steigimą, inicijuotą tautininkų, A.Bumblauskas pasirėmė ne kuriuo nors kolega istoriku, o žurnalistu Vytautu Bruveriu, kurio darbo sritis nėra istorija.

„Kaip tiksliai pastebėjo žurnalistas Vytautas Bruveris, tokia Istorinės atminties taryba yra tik V. Putino Rusijoje“, – temperamentingai įtikinėjo prof. A.Bumblauskas. Taigi, informacijos šaltinis yra pseudoekspertas.

Anot A. Bumblausko, tautininkiškas didžiavimasis, kad LDK buvo „nuo jūros iki jūros“ neturi pagrindo, nes lietuviai Juodosios jūros pakrantės niekada nekontroliavo, ši teritorija Lietuvai priklausė tik žemėlapiuose, o jūra, tais laikais neturėjo jokios reikšmės. Informacijos šaltiniai vėl nebuvo pateikti.

Informaciją pateikti jausmingai ir linksmai

N. Maliukevičius pažymėjo, kad informaciniame kare kuo jausmingiau ir linksmiau pateikiama žinia, tuo labiau ji yra paveiki.

Naudodamas anksčiau išvardintas informacinio karo priemones A. Bumblauskas kalbėjo labai temperamentingai ir linksmai, dažnai pasitelkdamas groteską. Norėdamas pasišaipyti iš visų „tautininkiško mąstymo“ lietuvių jis pasirinko visuomenei nežinomus asmenis, kurie, anot A. Bumblausko, teigia, jog lietuviams pagonims nereikėjo rašto, nes jie bendraudavo telepatiniais ryšiais.

Įkvėpta profesoriaus viena gidė, dirbanti lenkų kalba, pareikalavo galų gale baigti darkyti Barboros Radvilaitės vardą ir pavardę ir pradėti lietuviškai ją vadinti tikruoju Barbaros Radziviluvnos vardu, nes būtent taip ji buvo rašoma, kai gyveno! Barboros Radvilaitės forma atsirado tik 19-ame amžiuje, praėjus daug metų po jos mirties.

Matyt, žemaičiui A. Bumblauskui tai pasirodė per sunku ir jis paaiškinęs, kad, jei ko nėra užrašyta, tai dar nereiškia, kad to nebuvo, pareiškė, jog kiekviena kalba turi savo taisykles todėl lietuviai turi teisę kalbėti pagal savo kalbos gramatines taisykles. Po šių žodžių kolegės gidės turėjo kelias minutes raminti įsiaudrinusią kovotoją už teisybę.

„Sutriuškinęs“ tautininkus ir prisakęs gidams su lenkais niekada nesiginčyti A.Bumblauskas grįžo prie baltarusių temos.

Paminėjęs, kad baltarusiai geria „Vytauto“ degtinę, važinėja „Vytauto“ autobusais, pastatė paminklą kunigaikščiui Algirdui ir ne vieną filmą apie Vytautą Didįjį bei parodęs žemėlapyje iki kurios Žemaitijos vietos baltarusiai nori „atgauti“ žemaičių užgrobtas lietuvių žemes, A. Bumblauskas kvietė suprasti baltarusius. Juk Šalčininkų rajone nepaisant to, kad gyventojai save vadina lenkais, jie kalba baltarusių tarme „po prostu“. LDK statutas buvo parašytas nelietuviškai. Tiesa, kokia kalba parašytas šis statutas iš profesoriaus pranešimo buvo sunku suprasti. A. Bumblausko nuomone, statuto kalba nesiskiria nuo tos baltarusių kalbos, kurią jis girdėjęs Mogiliove.

Kaip baltarusiškai kalbantys lenkai atsirado Šalčininkų rajone jis irgi nepaaiškino. Baltarusių reikšmę LDK istorijoje jis siūlė vertinti taip, kaip prancūzai vertina afrikiečius ar arabus, žaidžiančius Prancūzijos rinktinėje.

A. Bumblauskas prisakė su baltarusiais taip pat nesiginčyti. Jo nuomone, profesorius E.Gudavičius be reikalo įsivėlė su jais į ginčą, kurio laimėti neįmanoma. A. Bumblauskas siūlė viską nuleisti juokais. Juk Vilniaus legendoje parašyta Lizdeika, o ne Gnizdeika, Radvila, o ne Nachodka.

Tačiau tuoj pat viena gidė atskleidė, kad Baltarusijos gidai jau turi atsakymą ir aiškina Radvilų pavardę kilus iš baltarusiško žodžio „radzitj“ t. y. gimdyti arba patarti.

Pats stipriausias ginklas, profesoriaus nuomone, po kurio baltarusiai nebeturi ką atsakyti, yra klausimas: „Tai kurie žemaičiai užkariavo Vilnių: dounininkai ar dūnininkai?“

Tačiau jeigu baltarusiai atsakys į sunkųjį profesoriaus klausimą, sakydami, kad Vilnių užkariavo žemaičiai nuo Raseinių, kurie niekada nežemaičiavo? Tada beliks viltis, kad Lizdeikos vardo baltarusiškais žodžiais jie nesugebės paaiškinti, nes kitaip prarasime paskutinį A. Bumblausko argumentą dėl Vilniaus lietuviškumo.

Po A. Bumblausko pranešimo gidės, studijavusios istoriją, skirstėsi vos tramdydamos pasipiktinimą profesoriumi, gidės, studijavusios filologiją, – susižavėjusios paskaita, kurioje daug sužinojusios, lenkų gidės – aukštai pakeltomis galvomis, o Lenkijos ambasados darbuotojai turbūt svarstė ar nereikėtų A. Bumblauską apdovanoti dar vienu Komandoro kryžiumi „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“.