Mūsų įstaigoje profesinė sąjunga susikūrė prieš trejus metus. Viena iš esminių priežasčių buvo noras nugalėti visuotinę darbuotojų baimę išsakyti savo nuomonę, paklausti, keistis turima informacija ir kartu pradėti kurti jaukų mikroklimatą. Kita priežastis – švietimo naujovės, idėjos, informacija gyvai (ne tik internetiniuose puslapiuose), nes būtent to pasigedome iš administracijos: visi sprendimai buvo priimami slaptai už uždarų durų ir pateikiami darbuotojams kaip gatavas produktas.
Pasidomėjome ir sužinojome, kad būtent profesinė sąjunga sudaro galimybę bendrauti ir bendradarbiauti su įvairių švietimo įstaigų darbuotojais, rengiami seminarai, konferencijos su savivaldybės, Švietimo ir mokslo ministerijos, Vyriausybės atstovais, organizuojami mokymai, teikiama teisinė informacija ir pagalba. Tikėjomės, kad tai bus tiltas iš slogios darbinės aplinkos į šviesią ateitį.
Mūsų ketinimai toli gražu nebuvo pikti. Ir ką gi, profsąjungos atsiradimas, įvertinant antrąją jos įsteigimo priežastį, pasiteisino visu šimtu procentų. Esame dėkingos už visą naujausią informaciją, diskusijas, svarbių švietimo klausimų gvildenimą su švietimo atstovais ir nuostabią pedagogišką dvasią, kuri nuolat suteikia stiprybės.
Tačiau kalbant apie pirmąją priežastį, giliai ir veriančiai skauda! Visų pirma man, kaip profesinės sąjungos pirmininkei, ir kitiems darbuotojams dėl to, kad mūsų darželio administracija ne tik nesuprato, bet ir nesistengė suprasti darbuotojų. Kad ir kaip stengėmės: kalbėjom, diskutavom, sprendėm ginčus ir priėmėm bendrus nutarimus, organizavome bendrus darželio renginius vaikams ir darbuotojams, administracija profesinę sąjungą priešpastatė kaip blogio jėgą. Štai cituoju pavaduotojos ugdymui žodžius: „Kol nebuvo profesinės sąjungos, tai galėjote laisvai dirbti, o dabar reikia visko bijoti. Žinokite, už tai, kad mums kerta iš aukščiau „per snapą“, turite būti dėkingos Brigitai.“
Bet argi darbuotojų tarifikacijos suderinimas, darbo krūvių skirstymas, darbo vidaus taisyklės yra tik dviejų vadovų nutarimai? Argi savivaldybės atstovų apsilankymas dėl iškilusių klausimų turi būti paverčiamas visuotine keršto akcija? Vietoj to, kad būtų padarytos išvados, visais įmanomais būdais bandoma išardyti profesinę sąjungą, tikslingai vykdomas psichologinis spaudimas jos nariams ir kitiems silpnesniems darbuotojams. Kai mobingas tampa administracijos prioritetu, ar įmanoma vykdyti tiesiogines savo pareigas?
Taip, kaip priedanga, sudaromos nelygios darbo sąlygos: vieni darbuotojai išaukštinami, kitų veikla ignoruojama, vertinama apkalbų lygmeniu. Savaime suprantama, kad patiriant nuolatinį stresą net ir pats nuoširdžiausiai dirbantis pedagogas palūžta, stengiasi nebeužkliūti ir ilgainiui tampa nevykėliu sau ir kitų akyse. Tuo tarpu kiti darbuotojai išaukštinami, sudaromos palankios sąlygos bet kokiai veiklai ir priešpastatomi kaip pavyzdžiai. Štai ir kyla klausimas: tariamos laisvės kaina – baimė? Juk sąlygų sudarymas įpareigoja paklusti. Bijantis žmogus niekad neužklius, nes jis bijos kalbėti, neišdrįs paprieštarauti, kad ir kokias absurdiškas užduotis jam lieps vykdyti. Asmeniškai renkuosi natūralią atsakomybę be baimės, bet nuolatinės įtampos būsenoje.
Kada tai baigsis? Atsakymas paprastas – tuomet, kai tokie vadovai nebesėdės darbo vietoje tampydami kiekvieną darbuotoją kaip marionetę už siūlelio. Kito atsakymo nėra. Todėl prašyčiau nenutylėti, nesudaryti sąlygų dirbti nesveiko mikroklimato įstaigoje, o imtis veiksmų nuo pat rugsėjo pirmosios. Juk geras darbo sąlygas užtikrina įstatymas, o nesveikas mikroklimatas ne tik smukdo įstaigos kultūrą (aišku, apie įstaigą bus pateikti puikūs atsiliepimai), bet žlugdo žmogų iš esmės (ne tik kaip pedagogą). Ir nebijokite bendrauti ir bendradarbiauti su vaikų tėveliais tokias klausimais, nesvarbu, kad būsite apšauktas kurstytoju, bet pasieksite daug daugiau laisvės ir supratimo.
Brigita Navackienė yra LŠDPS Ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojų centro pirmininkės pavaduotoja, Vilniaus lopšelio-darželio „Pušaitė“ profesinės organizacijos pirmininkė
Brigita – tu šaunuolė! Palaikau visu 100 procentu.