D. Kavaliauskienė. Darželis prasideda darželyje arba kodėl švietimo sistema mus sekina (video)

Vis dažniau pasigirstantis  kvietimas išlaisvinti kūrybiškumą skamba patraukliai. Liberalų sąjūdis šį kvietimą įtraukė į savo rinkiminę programą. Tačiau kelių, kaip ketinama tą kūrybiškumą laisvinti, liberalai nenurodo.

Straipsnyje „Lietuviai – atkakli vykdytojų tauta be fantazijos?“ autorė Ramunė Sotvarienė rašo:

„Užaugo nauja sovietinės okupacijos iš arti nemačiusi karta, bet jos ugdytojai dar nespėjo susivokti, kaip išlaisvinti kūrybiškumą. Nuo vaikų darželio, o ypač mokyklose, vis dar vyrauja privalomo paklusnumo ir užduočių vykdymo atmosfera. Geras ir giriamas yra tas, kuris paklusniai atlieka nurodymus.

Nenuorama, nesutelpantis į metodikas, kitaip galvojantis, yra blogas, nes drumsčia ramybę ir saugų rutininį gyvenimą.“

Autorė kalba apie vaikus, tačiau lygiai tą patį galima pasakyti apie pedagogus. Nekūrybingas, užguitas pedagogas ne tik kad nepažadins vaiko, bet jį dar gi sugniuždys. Kai dukrai pasiūliau: „O jūs išreitinguokit tokį mokytoją, per kurio pamokas snaudžiat“, ji atsakė: „Baik tu, kas mums leis!“ Bet pasirodo yra kas leidžia ir tuo iš tikro neįmanoma patikėti! Gimnazistai jau balsuoja!

Nors tai veikiau išimtis, džiugina tai, kad ji yra! Taisyklė, deja, kitokia. Mūsų sistema dusina ir kitokį,  kūrybingą vaiką, ir kūrybingą pedagogą. Tiesiog sistema pritaikyta, kaip teigia garsus kūrybiškumo ekspertas iš Didžiosios Britanijos seras Kenas Robinsonas „, greitam maistui“, vienos linijos produktui, o ne kažkokių ten kūrybinių savitumų puoselėjimui.

Kiekvienam pedagogui, ne tik tam kūrybingajam, reikalinga paskata, įvairiom formom: žodžiu, veiksmu, pagalba, įvertinimu, pagaliau pinigais. O kūrybingam reikalinga ypač.  Juk kuriantis pedagogas „dega“, jis neskaičiuoja nei laiko, nei energijos, vadinasi į savo produktą įdeda daug daugiau darbo.

Kaip yra mūsų švietimo sistemoje? Pas mus kuriančio dažniausiai stengiamasi nematyti, į jį nereaguojama. Kodėl? Gal nežinoma kaip reaguoti?  O jeigu sureaguosiu ne taip? Nes niekas nenuleido instrukcijų, kaip reaguoti. Kas bus, jei paskatinsiu, o švietimo skyrius nepritars? O kam jam mokėti daugiau už jo darbą, juk jam ir „taip patinka tai, ką jis daro“?!  Ai, geriau nepastebėkim…

Valdžia vengia, nemėgsta kūrybingų! Taip, nes jie nėra patogūs, jie nesilaiko taisyklių, jų mąstymas nelinijinis, jie ginčijasi ir nepataikauja… Juk daug lengviau kalbėtis su tuo pedagogu, kuris nekelia klausimų ir su viskuo sutinka. Kaip ir su tokiu vaiku.  Štai tada prasideda kūrybingų slopinimas: dažnai slaptom formom,  mobingu, apkalbom, spaudimu aplinkiniams, kuriami dirbtiniai trikdžiai, apkraunama kvailais darbais, žodžiu kūrybinis  potencialas visais būdais sunkiamas, naikinamas … Gerai, jei tas kūrybingas pedagogas turi pakankamai stiprų stuburą ir geba pasakyti sau ir kitiems: aš vis tiek darysiu tai, kas man patinka, kas duoda rezultatą, nesvarbu, ar jūs man pritarsite ar ne. Pažįstu puikią logopedę, kuri nepailsdama kuria tinklaraštį „Mažieji šnekoriai“, pildo jį, dalinasi priemonėmis, viską daro dykai, savo resursais, savo asmeniniu laiku, iš nieko nieko neprašo, dargi reklamuoja savo darželį, gerina jo įvaizdį… Manote, ji sulaukė kokio nors paskatinimo? Labai abejoju, bet reiks paklausti… Jei būsiu suklydusi – parašysiu. Bet ne visi tokie atkaklūs. Ne visi drįsta. Arba tiesiog pavargsta būti kūrybingais, prisitaiko, susivienodina… Kiti taip ir kankinasi arba palieka tą darbą. Jei turi kur eiti.

Kiek tenka kalbėti su pedagogais, ypač darželiuose, pavargstama ne tiek nuo tiesioginio darbo su vaikais, o nuo papildomų darbų, projektų  projektėlių projektavimo, programų programoms kūrimo, biurokratijos ir vadovybės spaudimo: „Ir ką gi tu parodysi, kai ateis tikrinti“?

Čia kaip su ta rankų dezinfekavimo priemone Sterillium, kuri laikoma užrakinta ir pakabinama tik tada, kai ateina tikrintojai, nes kitaip labai greitai baigiasi… Nesvarbu, kad vaikų darželiuose  virusai greitai plinta. Naudokitės muilu. Bet muilo irgi nėra! Atsineškit savo.

Daug kas pas mus „pakazuchai“. Ir gražiai parašytiems protokolams. Užsienietis nė už ką nepatikėtų, jei pasakytum, kiek kartų jie būna perrašinėjami ir taisomi… Ir kaip patys nepajutome, kad išsigimėme? Visa sistema išsigimė, o mes kartu su ja. Taip, čia nebe evoliucijos reikia, o revoliucijos, kaip teigia seras Kenas Robinsonas. Ir jis taip kalba apie gilias demokratines tradicijas turinčios šalies švietimo sistemą. Tai ko tada reikia pas mus?!

Štai viename darželyje pedagogams teks pildyti viešą palyginamąją saviugdos ir savišvietos lentelę: pliusai ir minusai… „Dedu tau pliusą, nes parnešei pažymėjimą iš seminaro“.  Ar ten ko nors išmokai,  ne tai svarbu. Svarbu įrašas. Sklaidai nėra laiko. Pildom lenteles. O gal tas pedagogas  net ir nebuvo tame seminare, būna juk ir taip… Bet jei parašyta pažymėjime – buvo.

Kai Londone po seminaro, kuriame skaičiau pranešimą (ir ne vieną, o du, nes kas gi kvies į tokią tolybę dėl kokio vargano pusvalandžio, paprašė pasiruošti 4 val.), įteikė pažymėjimą, jame tebuvo parašytas žodis „dalyvavo“. Kaip ir visiems kitiems. Ar skaitei pranešimą, ar klauseisi – esi dalyvis ir tiek. Jokio skirtumo. Bet ne pas mus. Puoliau prie organizatorių prašyti, kad perrašytų: jūs ką, man toks pažymėjimas balų beveik neprideda… O koks skirtumas, sako? Gi pasakysit, kad skaitėt, ar jumis netiki kaip žmogumi? Gėda pasakyti, bet netiki… Išprašiau, pakeitė, net registruotu paštu vėliau atsiuntė, jiems papildomi rūpesčiai… Kitą kartą žinos, kad reikia atsiklausti ir suderinti formuluotes. Ir ten mokosi… Nesvarbu, kad iš čia išeiviai, bet jau spėjo atprasti.

Ir dar.  Pas mus  visiškai pamirštama, kad  metodinė veikla, o juo labiau  saviugda – pedagogo teisė, o ne pareiga. (O už vadovavimą  metodiniam būreliui,  turėtų būti mokamas atlyginimas. Kai kur gal taip  yra.  Nežinau tik, ar tebėra.) Bet pabandyk apie tai pareikšti: kaip? tu nenori tobulėti? ? „Čekšt“ per tą tavo teisę atlyginimų „žirklutėmis“. Kitą kartą nepraleisi metodinių susirinkimų, posėdžių po tris valandas, dar gal ir kokį pasiūlymą pateiksi! Nesvarbu, kad tavo darbo laikas seniai pasibaigęs. Pliusų juk reikia? Asmeninis gyvenimas palauks.

Per visą laisvos Lietuvos laikotarpį išmokome tobulai imituoti: demokratiją, rūpestį vaikais, darbuotojais, savivaldą, dialogą, kvalifikacijos kėlimą, saviugdą… . Juokinga tik tiems, kurie stebi iš šono. O dirbantiems darželiuose nejuokinga. 14-os pedagogų  kolektyve apstu darbo grupių. Kiekvienam popieriui parengti įsakymu sudaroma darbo grupė. Projektų rengimo grupė… Įvaizdžio kūrimo grupė…. Renginių organizavimo grupė….ir t.t. Tuoj bus kiemo  valymo komanda su koordinatoriumi priešakyje… Dar vienas komandinio darbo imitatorius-burbuliatorius. Sukuriamas burbulas, kad dirba komanda. Vienas padaro darbą, o trys pasirašo. . Ir gauna pliusą saviugdos ir savišvietos lentelėje. Atgaivintas socialistinio lenktyniavimo reliktas. Štai prie ko priveda „žirklių“ politika. Kodėl gi nepadėjus pliuso už aplankytą koncertą, parodą ar jogos treniruotę? Argi tai ne saviugda?

Man visi tokie  imitavimai kelia didžiulį vidinį pasipriešinimą, tiesiog sprogdina iš vidaus. Kada mes prie viso to pripratome?

Kol kas geriau gyvena nekūrybiški. Ramūs. Nemotyvuoti. Nes jiems nekrauna. Jų neapkrauna. Jie neapsikrauna. O alga nuo kūrybiškumo, deja, nepriklauso. O kiti motyvai (savęs tobulinimas, patirties kaupimas, naujo išmokimas, savirealizacija) gali motyvuoti arba idealistus, arba tuos, kuriems beviltiškai ankšta. Nes niekas nepatikės, kad kiti motyvai motyvuoja. Greičiau jau  pasakys lietuviškai: „nesąmonė čia viskas“ ir „o kam to reikia“?

O tas nuolatinis vertimas ieškoti savo silpnųjų pusių  ir neva jų „taisymas“, „tobulinimas“! Juk tai tiesiog menkavertiškumo skiepijimas. Ar ne naudingiau skatinti stipriųjų pusių plėtojimą, o ne eikvoti energiją tam, kas nesiseka? Gal tada pedagogai greičiau pajustų pasitenkinimą darbu? Darykime tai, kas mus „veža“, tada nereikės kankinamai ilgai laukti savaitgalio. Anot R.Sotvarienės, „išmokime ne slopinti, o išlaisvinti asmenybės savitumą. Ir darykime tai dvidešimt keturias valandas per parą“.

Manot, po to, ką parašiau, nesulauksiu priekaištų už įvaizdžio gadinimą? Kvietimų pokalbiui ant kilimėlio? Jei nesulauksiu, vadinasi – neskaito, nesidomi… Ponios, interneto nebesuredaguosi ir necenzūruosi… Čia ne protokolas, o tinklaraštis.

Pasiklausykite charizmatiškojo sero Keno Robinsonono (subtitruota lietuviškai). Ech, kad taip man jo humoro jausmą…

***

Seras Kenas Robinsonas: Pradėkime mokymosi revoliuciją! (2010)

Jei anglų kalbos nemokate – ne bėda. Vaizdo langelio apatinėje dalyje susiraskite užrašą „View subtitles“. Paspauskite jį ir atsidariusiame lange susiraskite „Lithuanian“. Kai tai padarysite, vaizdo medžiagos langelyje atsiras lietuviški subtitrai.

Kenas Robinsonas: Mokyklos žudo kūrybiškumą! (2006)

Keno Robinsono nuotaikinga ir nepaprastai įtaigi kalba apie švietimo sistemą, kuri turėtų puoselėti (o ne smukdyti) kūrybiškumą.

Jei anglų kalbos nemokate – ne bėda. Vaizdo langelio apatinėje dalyje susiraskite užrašą „View subtitles“. Paspauskite jį ir atsidariusiame lange susiraskite „Lithuanian“. Kai tai padarysite, vaizdo medžiagos langelyje atsiras lietuviški subtitrai.