V. Juozapaitis. Supertaifūnas, pažeidęs smegenis

Didžiausios per pastarąjį šimtmetį stichinės katastrofos, nusinešusios dešimtį, o gal ir daugiau tūkstančių žmonių gyvybių akivaizdoje Lietuvoje vykstantis slaptų pažymų išslaptinimo išaiškinimo trileris atrodo taip neįtikėtinai apgailėtinai, kad iš bejėgiškumo belieka tik  sušukti: žmonės, atsikvošėkit!

Esu tikras, kad šiandien tokia mintis nepalieka bent jau tų, kurie, dar nepraradę žmogiškųjų savybių, meldžiasi už nekaltai žuvusias sielas ir reiškia užuojautą artimuosius praradusiems Filipinų gyventojams ir šalies svečiams, patekusiems į gamtos stichijos paspęstus pragaro spąstus. Nepaisant ES inicijuojamos humanitarinės pagalbos, deja, už kelių tūkstančių kilometrų esantiems bėdžiams pagelbėti galime tik mintimis ir nuoširdžia malda.

Kas gi bendra tarp tolimąją ir mums visiškai svetimą šalį naikinusio supertaifūno Hayian ir šių dienų lietuviškojo „supertrilerio“, kurio tikslo šiandien niekas negali įvardinti, o ir jo rezultatas, toli gražu, neprognozuojamas? Ogi tai, kad abu šie reiškiniai per labai trumpą laiką kėsinasi sužlugdyti taikių ir gera norinčių žmonių pastangas ir prigimtinę teisę į ramų ir orų gyvenimą. Tik vienu atveju tai nutiko, nepriklausomai nuo žmogaus valios, o kitu – tai buvo žmogaus tiesioginės tyčios pasekmė.

Ir visiškai nebesvarbu kam ir kodėl ta situacija (turiu galvoje lietuviškąją) buvo, yra ar bus naudinga. Svarbiausia, kad  eilinį kartą buvo sukiršinta visuomenė, eilinį kartą mestas šešėlis ant teisėsaugos, kuriai ir taip sunkiai sekasi pateisinti vieną  pagrindinių  priedermių – atstovauti valstybei ir būti jos simboliu, o laisvajai žiniasklaidai suduotas smūgis prilygo taifūno griaunamajai jėgai, kurios padaryti nuostoliai gali priminti, toli gražu neatitinkančio savo pavadinimo, Ramiojo vandenyno tolimąsias, uragano nusiaubtas salas.

Žinoma, tie nuostoliai kol kas nėra materialūs ir mums, ačiū Dievui, netenka skaičiuoti sugriautų namų ir išdraskytų kelių bei vamzdynų. Tačiau, ramių ir taikių žmonių, gyvenančių kasdienį gyvenimą, kantriai kenčiančių nepriteklių ir dusinamų „susiveržtų diržų“ sindromo sąmonėje vyksta pokyčiai, kurių nepajėgs atstatyti ne tik politikai, deja šiandien nepajėgiantys suvaldyti aiškios valdžių pasidalijimo principu grįstos valstybės sąrangos krizės, bet ir žmogaus psichikos specialistai, kurių paslaugų pastaruoju metu prireikia vis didesniam ratui Lietuvos gyventojų.

Beviltiško nesaugumo jausmas ir grįžtančio pavojaus nuojauta – toks jausmas lydi stichinės nelaimės ištiktus filipiniečius, kurie, norėdami pakilti, privalės susitelkti ir vieningai dirbti savo ir savo šalies labui. Tačiau, ar nepanašus jausmas apima mūsų tautiečius, kuomet skaitai ir matai  pagrindinių Lietuvos informacinių agentūrų ir nepriklausomų žurnalistų atžvilgiu  vykdomas teisėsaugos institucijų sankcionuotas akcijas, kurios atgaivina dar gyvus prisiminimus apie sovietinės  okupacinės teisėsaugos savivalę ir žodžio laisvės židinių tyčinį naikinimą?

Nekvestionuoju valstybinių ir teisėsaugos institucijų pareigos ginti nacionalinius interesus ir savalaikiai nukenksminti valstybės priešus. Tačiau, tos pačios institucijos privalo paisyti  ir garbės bei orumo sąvokų, be kurių neįsivaizduojamas valstybės autoritetas bei reputacija, taip sunkiai auginami ir taip lengvai prarandami.

Tad, kur gi šuo pakastas? Kodėl mums taip nesiseka paneigti „barzdoto“ aforizmo „norėjosi kaip geriau, o išėjo kaip visuomet“ sindromo? O gal, vis dėlto, nesinori „kaip geriau“ ir tyčia darome „kaip visada“? Nes drumstame vandenyje paprasčiau pagauti žuvį?

Tuomet atrodome patys sau svarbesni ir turime progos lygioje vietoje tuščiai pilti purvą vieniems ant kitų, kai tuo metu žmonės, kuriems buvo įsipareigota besąlygiškai tarnauti, laukia nesulaukia labai paprastų ir konkrečių darbų bei sprendimų, nuo kurių pagerėtų jų tikrai nelengvas gyvenimas. Sprendimų ir darbų, o ne trypčiojimo vietoje ir desperatiškų bandymų pakelti savo asmeninį autoritetą,  niekinant kitus asmenis.

O gal visa tai vyksta dėl paprasčiausios nekompetencijos arba negebėjimo tai pripažinti? O kuomet kompetencijos stoką mėginama kompensuoti įžūlumu ir brutalia jėga – taikaus ir optimistinio rezultato tikėtis, švelniai tariant, nerealu.

Tad, kur gi išeitis? Nieko nauja nepasakysiu, tik priminsiu, kad mano paminėtų įžūlumo, dar liaudyje „naglumu“ vadinamos ir brutalios jėgos sąvokų absoliuti priešingybė yra kultūros sąvoka, kurios, deja, šiandien realybėje kratomasi visomis įmanomomis priemonėmis ir būdais, tyčia susiaurinant šio žodžio prasmę iki dainų su alumi ir šokiais.

Štai čia ir grįžta bumerangu kitados sutaupytos ir tebetaupomos lėšos bendrąjam lavinimui, kultūros edukacijai bei  teisiniam visuomenės švietimui. Maža to, šiandien netgi randasi politinių veikėjų, kurie   viešai drįsta pareikšti, kad politikoje jautriems žmonėms, o ypač postringaujantiems apie kultūrą, ne vieta.

Suprask, kad tik drąsus ir nieko nebijantis chamas gali valdyti Lietuvos nepriklausomą valstybę. Dar geriau, kai tokių chamų susiburia daugiau – tuomet, vieni kitus padrąsindami, jie pradeda traiškyti kitaip galvojančius, nes tie, būdami jautrūs ir ‚atsiprašant, kultūringi, nedrįsta atsakyti tuo pačiu, vis tikėdamiesi, kad gėris nugalės… Nesulaukę „gėrio pergalės“, jie pasitraukia į tylą, praleisdami į priekį patyčias ir psichologinį smurtą, kurie palengva, bet užtikrintai stumia Lietuvą į dvasinę bedugnę.

Tad,  toks metodiškas, reguliarus ir ciniškas „jėgos“ kulto propagavimas bei  manipuliavimas mūsų sąmone tam tikra prasme yra ne mažiau pavojingas nei šiomis dienomis tūkstančius gyvybių nusinešęs uraganas. Skirtumas tik tas, kad stichinės nelaimės atveju tai vyksta staiga, o mūsų protai ir sielos yra veikiami pamažu, lyg tas, mirtiną žaidimą sugalvojęs niekdaris, mėgautųsi, stebėdamas mūsų virsmą iš mąstančio žmogaus į žmogiškumo jausmą ir savybes  prarandančią būtybę.

Taip, Filipinai nuo mūsų toli. Ir čia nesigirdi nei skausmo aimanos, nei nevilties klyksmas. Bet ar tikrai mes nesame pajėgūs suvokti tolimos šalies gyventojų ištikusios tragedijos mąsto ir tiesioginio poveikio mūsų, Lietuvoje gyvenančių ir šiandien tik barniais ir patyčiomis užsiėmusių tėvynainių sąmonei? Juk nei viena valstybė nesame apsaugoti nuo tokios, ar panašios  tragedijos galimybės.

O ar mes esame pasiruošę nelaimės akivaizdoje ištiesti vienas kitam pagalbos  ranką ir pasirūpinti kita, šalia esančia  gyvybe?  O gal ir tuomet klausime vienas kito partinės priklausomybės ir reikalausime išduoti informacijos apie artėjantį supertaifūną šaltinį?

Tad, ar ne laikas atsikvošėti? Kol nevėlu.