Pagrindinis indoeuropiečių religinis mitas pirmąjį lietų sieja su Perkūno pergale prieš amžinąjį priešininką Vėliną. Perkūnui nugalėjus, pratrūko gyvybines žemės galias žadinantis dieviškasis lietus.
Nuo to laiko kai žmonės susitelkę pakartodavo Dievo Perkūno žygdarbį ir nugalėję blogį užtraukdavo pergalės giesmes, kaskart prapliupdavo dieviškas lietus. Jis plaudavo kruvinus kalavijus, balindavo drobules, vertė ežerais dubaklonius, o kemsynus neįžengiamomis balomis. Kol tapome baltais.
Kai baltų dalis susivienijo ir sutelkę jėgas atsispyrė priešų antpuoliams sustabdydami genčių išsisklaidymą ir baltiškų žemių tirpimą – lijo septynias dienas ir septynias savaites.
Nuo Aukštaitijos kalvų į ūkanotus klonius liejosi skaidrios vandenų srovės ir pats Dievas šią dangaus srautų atgaivintą žemę praminė – Lietuva, o sulydytus baltus – lietuviais.
Kaip tik tuo metu, liepos pradžioje Danguje pateka į gražų dangaus ženklą susisaisčiusios septynios Sietyno žvaigždės, primenančios baltų genčių sutarimą gyventi broliškai susiejus savo kelius į bendrą likimą – Lietuvą.
Ir kai liepos 6 atšvenčiame Lietuvos valstybės dieną – Sietyno žvaigždės išsivaduoja iš Saulės spindulių ir priešaušrio žaroje sušvinta savo spindėjimu pranešdamos apie lietuviško lietų sezono pradžią.
Tvirtą baltų genčių lietuviškos santarvės priesaiką gyventi bendroje Lietuvoje sau ir Pasauliui mes primename susitelkdami Lietuvos širdyje Dainų šventei.
Kai iš visų pasviečių susirinkę lietuviai pradeda dainuoti ir šokti būtinai prisišaukia lietų. Ar gali būti kitaip?
Daug lietuvių vienoje vietoje – Lietuva. O Lietuva – lietaus žemė. Kad ir kaip nepermaldaujamai kalbininkai mūsų šalies vardą sietų su mažyčio Lietavos upelio vardu, tačiau pats tas upelis seniai būtų išdžiuvęs jei ne lietus…
Teisus sociologijos klasikas, religijotyrininkas Emilis Durkheimas sakydamas, kad bendruomenė suvokia save ir išsaugo savimonę, susiburdama ir susitelkdama. Kai veikiame išvien, tuomet aukštesnis bendruomeninis „aš“ išlaisvina mumyse jėgas, kurių esame nepajėgus atverti savyje kiekvienas pavieniui.
Ir šios jėgos prisijungia prie tų, kurias eikvojame plušėdami dėl duonos kasdieninės.
Tuomet mumyse atbunda snaudžiančios dieviškos galios, įkvepiančios kilti į gyvenimo kalną, nugalėti kliūtis ir siekti toli ir aukštai spindinčio vilties žiburio…
Yra vienas seniai išbandytas lietaus sukėlimo būdas – Dainų šventė.
Ir kai šventas lietus, dangaus srovėmis nuplauna visus netikrumus ir išbaido abuojumus – lieka tik nuoširdžiai pasišventusieji, kuriems lašai ant nosių ir smakrų tik laikini nepatogumai, prieš netruksiančią ateiti tikrą šventumo palaimą.
Dainomis užkalbėtas vanduo – išskaistina ir išbalina mūsų sielas atnaujindamas mūsų baltišką kilmę, atgaivina lietuvišką bendrumą.
Šokis ir daina – mūsų protėvių tikėjimo pagrindas. Iš lūpų į lūpas kaip legenda perduodamas pasakojimas apie etninės japonų religijos Šinto šventiką, kuris į klausimą „kaip šintoizme galvojama apie Dievą?“ atsako: „O mes šokame“.
Šokdami ir dainuodami perkūnišku sūkuriu mes ardome pilkos kasdienybės gniaužtus, draskydami velniavų tinklus gražiname sau Lietuvą.
Ir kai mums tai pavyksta – mūsų pergalę kaip andai – aplaisto Dievai.
Šitą straipsnį visai neseniai skaičiau “Delfi”-yje. Ten kažkas iš neapsisprendusių pagonių komentatorių pavadino straipsnį poetišku – atseit suprask, kad nieko daug rimto. Bet gi, esa ir daug mokslininkų, kurie tyrinėja Žemės, Vandens galias…
Lietuva kiaurai pagoniška, tame slypi šventumas – GYVENIMO PRASMĖS stiprybė.
Be reikalo romantizuojama Lietuvos vardo kilmės sąsaja su lietumi. Daukantas, aptaręs įvairias nuomones, tokį pramaną atmetė.
O kas tas Daukantas tau buvo ?
Daukantas man yra tas, kuris pasakė: „Vakale, umžių aš pabengsiu, ale mokslas liks nebengts”.
Be to, romantiška – „Sietyno žvaigždės išsivaduoja iš Saulės spindulių ir priešaušrio žaroje sušvinta savo spindėjimu“, bet (patikslinu) – praneša apie – Lietuvą, kuri Liepos 6-ąją švenčia Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną. Tądien vasarvidis pasiekia apogėjų. Nedera pamiršti, jog tai seniausia mūsų šventė.
Prie to kas rašinyje pasakyta apie lietuvių dainų galias telieka pridurti, kad, matyt, kaimynai vokietukai bežiopsodami, kaip lietuviai dainuodami ir šokdami prisišaukia tokį stebukladarį lietų, iš nuotabos ėmė tas lietuvių dainas vadinti vokiškai “das Lied”, t.y. giminingu lietaus vardui vadinti lietuvių žodžiu. Mat, jie be abejonės girdėjo lietuvius iš džiaugsmo šaukiant “lietus” pradėjus šauktam lietui lyti.
Ilgainiui tas “Lied” dėl prūsiškojo liežiuvio įtakos suduslėjo į “Liet”. Taip per vokiečių nuostabą lietaus vardas tapo šalies vardu – Lietuva. Tokį istorinį vyksmą buvus patvirtintų ir išlikę Dainavos pavadinimai…
ar Dainu sventes dalyviai atliko sventa pareiga ?ar prabalsavo is anksto,kad galetu ramia sazine dalyvauti sventeje?
Joną Vaiškūną į Romuvos krivius!
Gal per jaunas. Trūksta žilų plaukų, barzdos.
Aišku, visokie plaukai – gal tik “paradinė” pusė, juk svarbiau pagoniška siela…
Vaiškūnas, ne Vaiškūnas ar dar kitas asmuo, bet Romuvai Krivio verkiant reikia. Nes vyksta neaišku kas. Kuriamas naujadaras – Romuvų sąjunga su seniūnės vadovaujančia pareigybe,- tada ką Seimas patvirtins tradicine religine bendruomene? Ar jau Teisingumo ministerijoje įregistruotą ir pripažinimo sąlygas per 25 metus įvykdžiusią Romuvą, ar pasakys – na va su naujadaru sąjunga laukite dar 25 metus. O paskelbimo tradicine religine bendruomene priešininkai, fanatizuoti krikščionys, jau kalba kad terminą reikia pratęsti iki 50 metų, tai gal čia žaidimas š tuos pačius vatus? Šiemet Lietuvoje turėjo vykti WCER renginys (kongresas), ar kas ką nors daro,- mirė Krivis, mirė…. Per Rasas buvau pajūryje, tai vietiniai galvoja kažką sava, atskira nuo Romuvos įregistruoti. Krivio reikia bendruomenės labui jau dabar!
Suklydau pora raidelių pirštu baksnodamas, atsprš.
Mielieji, būkit malonūs, išrinkite, bet tokį, kuris atsakytų į klausimus.
Pvz., paklausiu, kur slepiasi Vėlė žmogui gyvam esant, t.y. jame pačiame, kad žado neprarastų, kaip ankstesnis. Kažkada Kauno Žinijoje (pirkau bilietą!) romuviai pristatinėjo savo ‘religiją’. Uždaviau kelis klausimus ir būsimas krivis prarado žadą. Taip ir išsikraustė į Dausas man skolingas – neprapuls, ten susitiksime.
Gal tai labai platu, ir tiesiog neatsakytina keliais suspaustais sakinukais.
Na, gal Krivis jautė Tavo pašaipiškumą Romuviams.
Galų gale TYLA – tai irgi erdvė, ne tuštuma.
Na, o tos skolos – labai menkos.
Kembly, siela, dvasia ir vėlė yra skirtingos sąvokos. Siela yra žmogaus gyvybė, dvasia – mūsų sąmonės aukščiausia forma, o vėlė – atsiskyrusi nuo fizinio kūno dalis, tai tai kas suvelta. Tai mūsų ydos, blogi įpročiai ir tt. Todėl mirusiojo vėlė klajoja nerasdama vietos, blaškosi, baladojasi į buvusius namus ir tt.
Nors būtum parašiusi ‘mano manymu’…
Netiesą parašei, mano manymu
Kembly, įvardindama reikšmes, aš remiuosi perskaityta dvasine literatūra. Tai nėra mano išsigalvojimas, todėl negaliu rašyti, jog tai mano manymas.
O pats ar turi kokių minčių, žinių, kad paaiškintum vėlės sąvoką? Ar tik kaip visada nori tik prieštarauti…?
Dabar ir man aišku kodėl per Vėlines deda lėkštutę mirusiųjų Vėlėms – pasiilgo mirusiųjų ,,ydų, blogų įpročių ir tt.”
Kai parašei, kad ,,Siela yra žmogaus gyvybė”, man priminė Dalės katalikišką aiškinimą – ,,Dievas yra begalybė”. Viskas labai suprantama, jei nesuvokia katalikai Dievo lygiai taip pat kaip begalybės, reiškia Dievas=begalybė!
Mano žinios kiek kitokios, tad galiu tik daryti prielaidą kokios asmens sąrangos dalys galėjo būti įvardintos minėtais žodžiais. Minčių yra, bet reikia ieškoti būdo kaip skleisti. Jei įdomu, gali skaityti ‘atsiliepimus’ po Vaiškūno straipsniu ,,Kur dingo kario dvasia?”.
Esu aplankęs keletą pajūristų apeigų. Po jų jie ten mėgdavo šiek tiek pabaliavoti – lyg atšvęsti, pasidžiaugti prisikėlimu. Džiaugdavosi ir kiekvienu, kuris atvykdavo palaikyti jų viltį.
Patiko pastraipa:
,,Šokis ir daina – mūsų protėvių tikėjimo pagrindas. Iš lūpų į lūpas kaip legenda perduodamas pasakojimas apie etninės japonų religijos Šinto šventiką, kuris į klausimą „kaip šintoizme galvojama apie Dievą?“ atsako: „O mes šokame“.
Tikiuosi ‘alko’ prižiūrėtojai, savo PATVIRTINIMU, palaimins klausimą:
Kas tavo protėviai, Jonai?
Vadinasi, viskas gerai, jei patiko.
Vadinasi, viskas gerai, jei tau patiko pastraipa.
Lietuviai tikriausiai sakytų: “O mes dainuojame”
http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Razauskas_Dainius/Razauskas_LK_2013_3.pdf
Klausimas visiems pagal Vaiškūno straipsnio štrauką:
,,Tvirtą baltų genčių lietuviškos santarvės priesaiką gyventi bendroje Lietuvoje sau ir Pasauliui mes primename susitelkdami Lietuvos širdyje Dainų šventei.”
Protėviai gyveno Gentyse, kurios, dėl išorės priešų, buvo priverstos susivienyti. Kodėl susivienijus dingo Gentys?
Galbūt šiandieninių Genčių šiandieninės šaknys – Žemaitija, Aukštaitija, Suvalkija …
nes susivienijo atsakymas
issirinkit vada ir bus kam pasakyt kas esate gerasirdziai mazaprociai
Jei suaugai, baik švepluoti.
pauksti cia kompjuteris, apie juos ismanai
Abėcėlė čia lietuviška, tu ją išmanai?
Lietuvos Dainų Šventė pagal Lietuvos vardą išdavusios eL-eR-T madą – LDŠ . Kad būtų aiškiau ”europiečiui” – LDSCH-song. Nedaug ir trūksta iki tokios nesąmonės.
O kas link REFERENDUMO, tai viskas buvo numatyta…..sutapatinta su Dainų Šventės laikotarpiu.
Dainų diena Kaune parodė, jog tautinius rūbus pakeitė juodi, o dalyvių vėliavėlės su Valstybės Lietuvos trispalve išniekinta kitoje pusėje nuspalvinus lenkų vėliavos spalvomis Kauno jautį.
Jokių dievų nėra, tik Dievas, kurį pažino Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė ir pranašai, kurį mes pažįstame per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir atpažįstame Jėzuje Kristuje! Tie „dievai“ tėra tik demonai kuriuos garbinantieji pas juos ir nugarmės; „di gentium sunt demonia“ taip yra pasakyta Šventajame rašte.