Dzūkija – pačių gražiausių ir melodingiausių dainų kraštas. Dzūkui daina – tai jo širdies plakimas, tai senolių išmintis, išsaugota kartų kartose. Kas negirdėjo dainuojant „Beauštanti aušrelė“, „Sodai sodai, leliumoj“, „Šių naktelį per naktelį“, juk tai dainos iš dainingosios Dzūkijos.
Ne tik šios, bet ir daug kitų nuostabaus grožio dzūkų krašto dainų balandžio 29 d. skambėjo Dzūkijos regiono ikimokyklinėse, priešmokyklinėse, bendrojo ugdymo, meno ir muzikos mokyklų varžytuvėse ,,Dzūkų balsas“, kuris vyko Alytaus muzikos mokykloje.
Šiemet 15-osios varžytuvės skirtos Lietuvių liaudies dainų metams. Džiugu, kad jis sukvietė tokį gausų būrį (virš 170) dainorėlių ir jų mokytojų iš visos Dzūkijos.
Šio renginio globėja – Lietuvos Respublikos Seimo narė Jurgita Šukevičienė.
Seimo narės J. Šukevičienės vardu renginio dalyvius pasveikino jos patarėja Aldona Jakavonienė. Ji perdavė Seimo narės sveikinimus ir įteikė specialiuosius „Dzūkų balso“ prizus – laimėtojo statulėles.
„Dzūkų balsas“ – tai ne tik varžytuvės. Tai mūsų krašto dvasia, skambanti per jaunas širdis. Daina, kuri jungia kartas, stiprina širdis ir ugdo jautrumą. Nuoširdžiai dėkoju mokytojams – už meilę ir kantrybę, kuria auginate mokinių meilę dainai.
Dėkoju tėvams – už tai, kad palaikote savo vaikus ir drąsinate juos būti savimi. Ir, žinoma, patiems mokiniams – už balsus, šypsenas ir jausmą, kurį padovanojote mums visiems.
Linkiu, kad varžytuvėse skambėjusios dainos taptų Jūsų kelio pradžia – į muzikos pasaulį, į savęs pažinimą ir meilę savo kraštui, Tėvynei Lietuvai. Tegul dzūkiška daina gyvena Jūsų širdyse, o jos skambesys lydi visą gyvenimą“, – rašoma parlamentarės J. Šukevičienės sveikinime.
Alytaus muzikos mokyklos direktorė Gabrielė Dambauskaitė pasidžiaugė, jog šios varžytuvės suteikia galimybę tęsti gyvą liaudies dainų atlikimo tradiciją, kad konkurso dalyvių balsuose skamba mūsų krašto dvasia.
Alytaus muzikos mokyklos Koncertų salė mirgėjo tautinių drabužių spalvomis ir raštais. Varžytuvių „Dzūkų balsas“ vedėja, Alytaus muzikos mokyklos mokytoja žinovė Jolanta Sabonienė pakvietė visus: „Dainuokit vaikuciai iš visos širdelės, o mes pasdžiaugsim kap gražiai skamba dzūkiškos dainelės“.
Visi atlikėjai iš širdies dainavo dzūkų krašto dainas. Jos išsiskyrė žanrų įvairove, dainavimo būdu, atlikėjų interpretacijomis, kiekvienas pasirodymas buvo labai skirtingas ir originalus, todėl suteikė konkursui labai daug spalvų ir žavesio.
Dalyvių pasirodymus vertino varžytuvių komisija
Pirmininkė – Lina Balčiūnienė, etnografė, folkloro ansamblių „Stadalėlė“ ir „Žemynėlė“ vadovė; narės – Reda Vokietaitienė, Alytaus „Sakalėlio“ pradinės mokyklos, Alytaus lopšelio-darželio „Šaltinėlis“ muzikos mokytoja žinovė. Taip pat ir Rima Vaickelionytė-Zenevičienė, Alytaus Dzūkijos mokyklos, Alytaus lopšelio-darželio muzikos mokytoja metodininkė.
Klausytojai išgirdo švelnumo, melodingumo, jausmo gilumo kupinas melodijas, o atlikėjai buvo apdovanoti diplomais. Specialiomis vertinimo komisijos nominacijomis ir renginio globėjos Seimo narės J. Šukevičienės statulėlėmis buvo apdovanoti keturi muzikiniai pasirodymai.
Varžytuvių komisijos sprendimu „Vaikiškiausio dainos atlikimo“ nominaciją ir laimėtojo statulėlę pelnė Marija Ąžuolaitytė (muzikos mokytoja metodininkė Sonata Malanavičienė) iš Alytaus Likiškėlių progimnazijos „Boružėlė“ skyriaus. Ji padainavo dainą „Graži ponia Pelėda“.
Alytaus miesto Senamiesčio pradinės mokyklos ansamblio „Senamiestuko natelės“ (muzikos mokytoja metodininkė Aušra Pajedaitė-Jarmalavičienė) atlikėjai pelnė „Kūrybiškiausios dainos interpretacijos“ nominaciją ir laureato statulėlę už dzūkų krašto dainą „Vaikšto meška po laukelį“.
Lazdijų meno mokyklos Veisiejų skyriaus solistė Gabrielė Kubiliūtė (muzikos mokytoja metodininkė Rasa Sabaliauskienė) pelnė „Autentiškiausio dainos atlikimo“ nominaciją ir laureato statulėlę už dzūkiškos dainos „Oželis“ atlikimą.
Už „Jausmingiausią dainos atlikimą“ nominacija ir statulėlė atiteko Alytaus muzikos mokyklos Mišriam vokaliniam ansambliui (muzikos mokytoja metodininkė Daiva Grabauskienė), padainavusiam dzūkų krašto dainą „Pavasario dzienelį“.
Pabaigoje visi uždainavo bendrą dainą „Šių naktelį“. Te skamba ,,Dzūkų balsas“ – džiuginantis, stiprinantis ir vienijantis mūsų širdis.
O, ar žino šie puikūs žmones, kad Vilniaus miestą 7.275 m. pr. Kr. įkūrė sūduviai dzūkai? Pasiskaityti apie tai galima dokumentinės knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023) 28 – 29 puslapiuose. Pasidžiaukite, dzūkai, kad visuomet dainuojate Vilnių..!..!..!
Dvasia perduodama tarmine kalba, bet ypač jos dainomis, – šaunu.
Tai kad Vilnius įkurtas senųjų lietuvių genties žemėje. vle.lt/straipsnis/baltai/#gallery1-4
Tarp kitų senųjų lietuvių tarmių buvo ir dzūkai, kurių tarmės pakraštyje buvo vieta tapusi Vilniumi. Beje, gal dėl to dzūkai pirmiausiai sako, kad yra lietuvis, o tik papildomai priduria dar, kad yra ir dzūkas.
Skaičiau, kad dzūkai yra kilę iš lietuvių ir jotvingių. O Vilnius įsikūręs lietuvių rytų aukštaičių vilniškių patarmės teritorijoje.vle.lt/straipsnis/rytu-aukstaiciu-patarme/
Man regis, kad daugiau negu VLE apie dzūkų kilmę ir Vilniaus įkūrimą jų žemėje pasako tai, kad dzūkų vardas yra kilęs iš liet, tarm, ‘žiogras’ – vilkas, illirų ‘zakra’ – vilkas bei kad Gedimino susapnuotas vilkų staugimą, kuriuo pagal vyriausiojo žynio Lizdeikos išaiškinimą pranešta dievo valia įkurti Vilniaus vietovėje, kurioje jis nakvojęs tai susapnavo, Vilniaus miestą, kurio garsas pasklis po visą pasaulį. Taip ir įvyko sausio 13 d. Vilniaus garsas pasklido po visą pasaulį. Šie faktai rodo pakankamą dzūkų ir Vilniaus vietovės giminystę susijusią su vilko totemu, kad laikytume Vilnių lietuvių įkurtą dzūkų – vilkų žemėje.
VLE remiasi kalbotyros mokslininkų darbais,o kokių mokslininku darbais remiatės jūs? Gal galite nurodyti konkretų mokslinį šaltinį ?
Kuo remiuosi nurodžiau, tai specialistams žinomi moksliniai faktai. VLE, kiek žinau, pateikia praeito amžiaus pirmosios pusės žinias.
Nenurodėte nei vieno mokslininko ( anot jūsų – specialisto) pavardės, nei vieno mokslinio šaltinio. Gal tai tiesiog jūsų fantazijos?
Nurodyti mokslininkus čia nėra reikalinga. Rašinys ne VLE leidiniui skirtas. Mokslininkų, tyrusių lietuvių, baltų kalbos ir istorijos klausimus, yra begalės. Vieni vienur, kiti kitur šį tą iškapsto… Domintis lietuvių, Lietuvos istorijos klausimais plačiau – negalima nematyti, kad tai, kas išdėstyta, yra pakankamai argumentuota.
Turiu nuliūdinti, bet vilkas indoeuropietiška senovės ilyrų kalba- ulka (jos palikuone albanų kaba -uik), o ne zakra. Dzūkus su ilyrais sieja nebent bendra indoeuropietiška kilmė ( wlkwos-vilkas).
Beje, nenuliūstu. Niekas negriūva. Tai kaip tik lietuvius suartina su illyrais, nes tokiu atveju tiek vieni, tiek kiti turi du vardus vilkui vadinti. Ilyrų ‘zakra’ paimtas iš mokslinės publikacijos, beje, – ir su romėnais. Dar galiu pridurti, kad Vilkpėdė Vilniuje yra netoli Vingio parko, kuris senovėje buvo vadinamas Zakretu, be to, kitoje Neries pusėje turime Vilniaus dalį Žvėrynu vadinamą. Yra ar ne 19 a. užrašytų žmonių pasakojimų apie palaptingus vilko pasirodymus Vingio parke. Kita nurodžiau tai nekartoju. Yra ir daugiau argumentų, tačiau komentare ne vieta plėtotis. Taigi, panašu, kad lietuvius su ilyrais sieja artimesė negu indoeuropietiška kilmė.
Iš VLE straipsnio “Vingio parkas”:”Dabartinio parko vieta iki 20 a. vidurio buvo vadinama Zakretu (lenkiškai zakręt – vingis)”-vle.lt/straipsnis/vingio-parkas/
Taigi, zakręt ( vingis) yra lenkiškas, o ne ilyriškas žodis.
Taigi tai, kad Vingio parko vieta buvo vadinama Zakretu parašyta ir VLE. Matyt, enciklopedijos redakcijai nebuvo žinoma, kad lietuvių kalboje yra tarm. žodis “žiogras”, reiškiantis vilkas, yra ir vietų pavadinimai Žagarė, Žagariai. Tad redakcija be jokio prasminio pagrindo jį palaikė lenkišku žodžiu “zakręnt”, reiškiančiu vingis. Taip, manytina, yra suklastotas lenkiškumo naudai svarbus ne tik Vilniaus, bet ir Lietuvos istorijai faktas, kadangi jis rodo ryšius su senovės ilyrais, kurių mitopoetinis žodis “zakra” taip pat reiškia vilkas. Be to, su jais giminuotinas ir žodis dzūkai. Todėl Vilniaus savivaldybės pareiga šią klastotę ištaisyti, pakeičiant parko pavadinime žodį Vingio į Zakreto.
Manyčiau, nuopelnas dėl „Zakrento” tapsmo „Zakretu” tenka tuteišiems vilniukams. Prie kitos kalbos pratusioms ausims buvo sudėtinga tą skirtumą išgirsti, o burnoms – per sudėtinga tiksliai taip ištarti. – Taigi, neverta dėl tokios smulkmenos laiką gaišti. Juk būtent „Zakrent” kasdienybėje nedažnai ir tik retam tekdavo išgirsti. Na, o enciklopedijos straipsnio autoriai, matyt, patys su tuo nesusidūrė, o ir aprašyto to fakto niekur nerado.
Tai didžiulės svarbos reikalas lietuvių ir Lietuvos kilmės ir žemės, kurioje jie tapo savimi, reikalas. Vilko figūravimas ne tik dzūkų, bet ir visų lietuvių mitopotinėje sąmonėje yra akivaizdus. Šitai veda ne tik į pavadinimo dzūkai, bet ir pačio lietuvių, Lietuvos vardo kilmės atskleidimą.Tam patvirinti yra begalė faktų. Su Zakreto pavadinimo į Vingis negali būti susitaikstyta. Tai būtų išdavystė savęs, Jogailos pradėto lietuvybės sukišimo lenkystėn tęsimas šiandien. Yra būtina kreiptis į VLE redkolegiją, kad šitai būtų ištaisyta.
Toks įspūdis, kad Skutas su Vilna galimai siūlo Vingio parką vėl pavadinti lenkišku vardu Zakręt? Tai gal ir Vilkpėdę vėl reikėtų pervadinti Vilča Lapa ( gal Vilties lapas? :)) , atgaivinti Poguliankos pavadinimą ( gal nuo liet. žodžio pogulis, pagulėti :)? ), Naujininkus- Novy Sviat, Didlaukį- Vielkapole ( gal nuo vilkas puola?) ? Remiuosi Vilnos “filologiniu metodu”:) Kas gali paneigti, kad,neduok Dieve, priėmus “Tautinių mažumų” įstatymo pataisas, siūlomas Tomaševskio partijos atstovų Seime ( su šios partijos atstovais vienoje frakcijoje berods yra ir Seimo nariai Ignas Vėgėlė bei RImas Jankūnas), šie siūlymai dėl pavadinimų galimai taps įteisinti ?
Iš to, kad Jums susidaro įspūdis, jog siūloma Vingio parką vėl pavadinti lenkišku Zakręnt vardu, matosi, jog Saulės Vilnos “filologinio metodo” galite būti nesupratęs arba sąmoningai iškraipote esmę to, kas yra iš tikrųjų, atseit “filologiškai”, sakoma, t.y. kad dabartinis Vingio parkas buvo lietuviškai vadinamas Zakretu ir kad tai yra žodis ne iš lenkiško zakręnt, o juo lietuviškai senoviškai apie Vilnių, Ukmergę, kitur Lietuvoje dar ir dabar yra pavadinamas vilkas.
Na, dėl tų “lenkiškų” baimių, dėl to tupėkim smetoniškai – susitraukę, tai prisimenu kaip močiutė mažiems sakydavo – vaikeliai, neikite į mišką – ten vilkas…
Siunčiu jums nuorodą į mokslininkų J.Urbanavičienės ir V.Kardelio mokslinį darbą ” Rytų aukštaičių vilniškių ilgųjų balsių priegaidžių audicinis tyrimas” ( 2006 m.) Darbe minimos Dieveniškės, Gervėčių apylinkės dabartinėje Gudijoje, kur senoji karta dar kalbėjo šia tarme. Matyt,vietovėse į šiaurės rytus, rytus ir pietryčius nuo Vilniaus jau kalbama bendrine lietuvių kalba arba šią lietuvių kalbos tarmę yra išstūmę slavų kalbos. Esu matęs žemėlapį su vilniškių tarmės salele aplink Šumską ( buv. Laukininkus), bet dabar neberandu. etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2006~1367154334239/J.04~2006~1367154334239.pdf
Ačiū už nuorodą. Be abejonės dialektologiniai tyrimai yra svarbūs kalbos mokslui, bet dėl istorinių priežasčių vykusios genčių maišalynės šių tyrimų duomenys mažai ką gali pasakyti apie kalbinę padėtį Vilniaus apylinkės jo radimosi laikais. Tokiu atveju apie Vilniaus įkūrimą ir jo įkūrėjus sprendžiama, tai grindžiant kitų mokslų (žodžių, pavadinimų etimologijos, istorijos šaltinių ir pan.) duomenimis. Tą vėlesniais amžiais aplink Vilnių vykusį gyventojų etninį (tarminį) keitimąsi gerai rodytų tai, kad Laukininkai tapo Šumsku vadinami, nors tarp jų etimologiškai galima įžvelgti prasmės giminystę, kokia yra tarp žodžių: laukas – žemė. Prie to dar pridurtina, kad žemė paprastai laukais daugiau vadinama, pvz., Dzūkijoje, Užnemunės dalyje. Tad tas Laukininkų pavadinimo tapimas Šumsku, taip pat bylotų apie Vilniaus radimąsi dzūkų genties žemėje. Tai pakankamai moksliškai pagrįsta tiesa. Patinka ar nepatinka ji – kitas klausimas.
шум;
szum (= ūžesys – gal miško, gal, krioklio, malūno, traukinio ir t.t..);
šumas ( = triukšmas, šėlimas ir kt.; žr.: – lkz.lt/?zodis=šumas&id=25120430000)
Šumskas veikiausiai yra iš Žumskas (plg. pavard. Žumbakis, Žamba, Žemskus ir t.t.). Tas duoda pagrindo pavadinimą Šumskas vesti iš žodžio “žemė”, tarm. “žamė”. Juolab, kad netoliese jo yra kaimų Žemlių, Žemaitėlių pavadinimais.
Gal vietoje savo fantazijų perskaitykite straipsnį Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje:
“Nuo 16 a. žinomas Laukininkų kaimas nuo 1618 priklausė Šumskiams. 1696 M. Šumskis pastatydino medinę bažnyčią, kaimą pavadino Šumsku.”vle.lt/straipsnis/sumskas/
Matosi matosi, kad etimologijos mokslai Jums “fantazijos”.
Laukininkai tapo Šumsku po to, kai šitą kaimą nusipirko dvarininkas Šumskis ir pavadino savo vardu. Beje , Švenčionių rajone esantis Balingradas anksčiau buvo vadinamas Bageliškėmis,o savo vardą gavo nuo dvarininko Balinskio pavardės ( ši tikriausiai kilusi nuo žodžio bala- balinis) Šumske turėtų būti pastatytas paveldo ženklas su Laukininkų pavadinimu, o Balingrade- su Bageliškių pavadinimu. Dar geriau būtų grąžinti šioms vietovėms istorinius lietuviškus vardus.
Ar šiuos faktus patvirtina istoriniai šaltiniai? Gal malonėtumte juos nurodyti, kad galima būtų pamatyti.
Kaip sakoma,vargeli tu mano….VLE straipsnis “Šumskas” : Istorija
Nuo 16 a. žinomas Laukininkų kaimas nuo 1618 priklausė Šumskiams. 1696 M. Šumskis pastatydino medinę bažnyčią, kaimą pavadino Šumsku”. vle.lt/straipsnis/sumskas/ O gal tamsta nurodysi kitus šaltinius, patvirtinančius tamstos fantazijas?
Asmuo Šumskio pavarde LVE nėra žinomas. Laukininkų kaimas žinomas nuo 16 amžiaus, tačiau Šumskiams jis priklausė tik nuo 1618 m. Kam kaimas priklausė iki tol – nėra aišku. Taigi kas tie Šumskai kaip asmenys, kaip kaimas tapo jų nuosavybe, gal jie slavėjant pasivadino Šumskais, o vėliau kaimą (miestelį) pervadino savo vardu, LVE žinių nėra. Antai, 1696 M. Šumskis pastatydino medinę bažnyčią, kaimą pavadino Šumsku, tačiau apie jį kaip asmenį – nė žodžio. Taigi dėl jo asmens ir pavardės informacijos nepakanka.
Manau, nereikia pasakoti anekdotų.Atsiverskite VLE straipsnį apie Šumską- Laukininkų kaimo savininkas Šumskis pavadino Laukininkus Šumsku 1696 metais. Matyt, savo garbei.
– šitaip žymėtos (skirtos) tokia pavarde besivadinusios giminės (ar šeimos) gyventa (gal ir vis dar gyvenama) vietovė. Ir dabar dar matome (buvusių) kaimų ar vienkiemių, pavadintų mums žinomomis pavardėmis.
Tai, ką sakote, – paskutiniais amžiais buvęs vietų pavadinimų principas. Senovėje buvo atvirkščiai – žmonių vadinamasi buvo vietovės, iš kurios kilęs, kurioje žemė priklausė vardu, pridedant -aitis, -vietis(-ytis),-viečius(-vičius), -onas, -ėnas, -ūnas ir t.t. priesagas.
Prie Šumsko yra pilkapis ir kaimas Sirutiškių vardu. Tai pavadinimai senųjų laikų. Tad neatmestina galimybė Šumsko vardo atsiradimą sieti su senuoju tos vietos Sirutų vardu, pridedant vietų pavadinimams naudotą determinantą ‘-msk ar ‘sk-‘. Tokiu atveju pradinis Sirmskas šnekamojoje kalboje ir keičiantis vietovėje gyventojų tarmiškumui galėjo virsti Šumsku.
Teisingai. Turiu galvoje tokius atvejus, kaip, pvz., šis: prie Vilniaus buvo net du kaimai, vadinti Pavilioniais. Tokių – daugybė.
Paieškokite istorinių šaltinių, pavyzdžiui, atsiverčiate “”Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich” XII tomą ir randate: “Szumsk 1) pierwotnie Polany, m(iastecz)ko, pow(iat). wilenski.Poprzednio tu byl kosciol katol(icki) p. wez. sw. Michala, wzniesiony w.1696 r.przez Michala z Dzierzgowa Szumskiego,podwojewodę i podstolego wilenskiego “(atsiprašau už rašybą be diakritinių ženklų). Polany- vertinys iš lietuviško pavadinimo Laukininkai.
Akivaizdu, kad šiame šaltinio tekste vietos, priklausančios Šumsko vietovei, lenkiškai užrašytas pavadinimas Dzierzgova yra lietuviškas žodis „Žirguva“, kuris be abejonės lygintinas su žodžiu žirgas. Šis šaltinio faktas byloja senovėje prie Šumsko buvus vietą, kurioje galėjo būti auginami ir raitinio jojimo apmokami žirgai. Kaip visiems žinoma, žirgams vardai buvo duodami pagal jų plauko spalvą. Žirgai turintys balto plauko, baltas „žvaigždes“ ant kaktos, buvo vadinami laukiais, kiek kitokio plauko – širmiais ar šyviais, šėmiais. Čia gal tiktų priduti, kad rusų lošadj – arklys žodis gali būti kidintinas iš liet. arklio vardo Laukis. Kadangi žmogaus, lietuvio dvasinis ryšys su žirgais buvo brolybiškas, tokiu atveju jų augintojai prižiūrėtojai be abjonės galėjo būti vadinti laukininkai arba žirgininkais. Taip kaimas, kuriame žirgininkai gyveno, tapo Laukininkais pavadintas. Vėliau ėmus auginti širmus, šyvus, šėmus žirgus, jų prižiūrėtojai galėjo gauti širmskų, šyvskų, šėmskų ar šumskų, o kaimai – juos atitinkančius pavadinimus. Šiuo atveju vietoje Laukių žirgų ėmus auginti Šėmius – žmonės laukininkai tapo šėmskai – šumskai, o tas kaimas, kuriame gyveno, tapo Šumsko pavadinimu vadinamas. Čia žirgine žodžio reikšme pridera ir prie Šumsko esančio kaimelio ir pilkapio Sirutiškių pavadinimas, kuris pradžioje galėjęs būti Sirgotiškių, t.y. giminiuotinas su lenkiškai užrašytu Dzierzgova pavadinimu arba savo reikšme galėjusiu būti tapačiu žodžiu – ‚Sirjotiškės‘.
Tokiu atveju akivaizdu,jog Šumsko pavadinimas radosi ne iš pavardės. Iš pateiksto teksto matyti, kad su asmens Michalo (Mykolo ) vardu susijusi tik 1696 m. jo pastatyta šv. Mykolo bažnyčia, kuris, beje, tekste nurodyta, kaip kilęs iš Dzierzgavos (Žirguvos), taigi lietuviškai galėjęs turėti Sirguto(Žirguto) vardą, kurio palikimas yra Sirutiškių pavadinimas.
Ar ‚Polany‘ yra Laukininkų vertinys sunku pasakyti, greičiau, kad tai žodžio – ‚ulonai‘ lenkiškas variantas, žinant, kad ulonais vadinta viena iš raitelių rūšių, o, kaip įrodyta, vietos pavadinimo Šumskas kilmė susijusi, būtent, su žirgininkystės- įvairių rūšių raitelystės veikla.
Jotvingių kilmės lietuvių pavardės turi priesagą. ,,eika’’, pavyzdžiui, Domeika. Druskinikų sveikatingumo parką ties Ratnyčėlės upe įkūręs Karolis Dineika
Lizdeika, išeina, jotvingis?
Karolis Dineika gimė Rygoje, bet jo tėvas Vincas Dineika buvo kilęs iš Rinkūnų kaimo netoli Linkuvos, dabartiniame Pakruojo rajone. Šiose apylinkėse buvo kalbama rytų aukštaičių panevėžiškių, arba pagal ankstesnį skirstymą- pontininkų tarme , kurioje kirtis atitraukiamas š žodžio pradžią ( kaip ir latvių kalboje).lietuvių pavardžių žodyno Linkuvos miestelio pavardžių sąraše randame 3 pavardes Dineika, taip pat 3 pavardes Gineikis, 1 pavardę Mišeika,7 pavardes Noreika,3 pavardes Sereika,2 pavardes Reika, 6 pavardes Šileika, 8 pavardes Švereika. Žagarėje, taip pat žiemgalių gyventame plote, randame 8 pavardes Adeikis, 8 pavardes Doveika, 1 pavardę Juodeikis,2 pavardes Kušleika, 1 pavardę Leveika, 3 pavardes Lideikis, 3 pavardes Mažeika, 4 pavardes Noreika, 4 pavardes Rimeika, 1 pavardę Stripeika, 1 pavardę Šileika. Tad “priesaga “eika” greičiau yra žiemgališka, o ne jotvingiška.
Atsiprašau, patikslinu: ” į žodžio pradžią”.
Na, o koks vaizdas skaičiais Lietuvoje būtų dėl tos priesagos “eika” pažiūrėjus pavardes pvz., Vileikis, Lupeika, Rupeika?
Kad komentatoriui „Iš didelio rašto“ susidaręs“klaidingas“ įspūdis, jog, atseit, siūlau „Vingio parką vėl pavadinti lenkišku vardu Zakręt?“, neklaidintų kitų – prie to, ką esu komentaruose čia pasakęs, turiu pridurti. Dabartinis Vingio parkas visų vilniečių, ne tik lietuvių buvo vadinamas žodžiu Zakret, kurį nurodžiau kaip galimai esantį iš dar Lietuvoje vartojamo senoviško liet. žodžio žiogras – vilkas, taip pat jį sugretinau su senovės ilyrų žodžiu zakra, taip pat reiškiantį vilkas. Lietuvių ryšiai su ilyrais, galbūt, stipresni negu su J. Basanavičiaus atrastus ryšius su trakais. Tačiau lietuviškai tvarkant Vilniaus miesto vietų pavadinimus buvo be jokio pagrindo palaikyta, kad Zakret pavadinimas yra iš lenkiško žodžio zakrent – vingis ir deramai neieškojus jam giminystės lietuvių kalboje, išverstas kaip turintis lenkų k. žodžio zakręnt reikšmę – vingis. Taip galimai tapo užtušuota su vilko totemu susijusi istorinė Vilniaus lietuvybė. Akivaizdu, kad dėl išdėstytų aplinkybių pakeitus Vingio vietos į senąjį Zakreto pavadinimą iš esmės nebūtų jokio grįžimo į lenkybę, dėl kurios grėsmių taip „išsigando“ minėtas komentatorius ir įžeidžiamai pasityčiojo „atlenkindamas“ kitų Vilniaus vietų pavadinimus, atseit, remdamasis „Vilnos „filologiu metodu“. Taip žemiausiu lygiu yra viešai pasityčiota iš rimčiausių tautai dalykų – jos istorijos žinojimo.