L.Kazlavickas. Kokį rojų žada naujoji Užimtumo didinimo programa?

Nuvylė. Tik taip galiu išreikšti savo reakciją, susipažinęs su taip ilgai laukta Užimtumo didinimo 2014-2020 programa. Nuo pavasario brandintas, daugelio ministrų ir Premjero nuolat reklamuotas bei kaip esminis žingsnis kovoje su nedarbu pristatomas dokumentas pasirodė esąs ne kas kita, kaip ministerijų jau ne pirmus metus atliekamų darbų sąvadas vos su keliais naujais uždaviniais einamųjų problemų gaisrams gesinti. Peršasi mintis, kad šio dokumento rengimas buvo ir yra tiesiog viešųjų ryšių akcija ar šiokia tokia imitacija (tokiomis pastarosios Vyriausybės Socialinių reikalų ir darbo ministerija jau spėjo pasižymėti ir kitose srityse).

Ateinančius šešerius metus Lietuvos užimtumo politiką formuosiantis dokumentas visų pirma turėjo atsakyti į klausimus, su kokiais konkurenciniais iššūkiais Lietuva susiduria, kokius sektorius esame pasiryžę plėtoti, kokios kokybės darbo vietų norime ir tik tada nukreipti turimus resursus atitinkamiems uždaviniams bei priemonėms. Ir čia neišvengiamai svarbiausiu prioritetu turėtų būti kryptingos pastangos pasitelkti mūsų išsilavinusį jaunimą kurti kitokią – pažangią Lietuvą.

Jaunimo nedarbo klausimas yra svarbus visai Europai. Apie tai kalba žiniasklaida, organizuojami pasitarimai, konferencijos, seminarai, susitikimai, diskusijos, neatsilieka ir Lietuvos politikai. Apie Lietuvos jaunimo nedarbą daug kalbama, diskutuojama, demonstuojamas rūpestis, ieškoma greitų bei lengvų sprendimų visiems: ir jaunimui, ir valdžiai.

Kalbant apie jaunimo įsitraukimą į darbo rinką dažniausiai pabrėžiama, kad šiandienos jaunimo rengimas neatitinka Lietuvos darbo rinkos poreikių. Bet pažiūrėkime iš kitos pusės: ar pati darbo rinka yra pasirengusi priimti aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamas kompetencijas jau įgijusį šiandienos jaunimą? Ar tinkamai vertiname darbo rinkos situaciją? Ar taip dažnai linksniuojamos jaunimo nedarbo mažinimo priemonės nėra tik neatsakingas problemos atidėjimas bei realaus sprendimo imitavimas? Ir ar skambi programa, į kurią žadama investuoti milijardą litų, neliks prabangiu pasirinkimu permesti „tiksinčią bombą“ keliais metais į priekį. Būtent taip gali atsitikti, kai imituojant tam tikrą veikimą neieškoma sprendimų, kurie veiktų ir išties įtakotų pokyčius. Kad ir lėčiau, nei norėtųsi. Būtent taip kažkada pasielgė stabiliausiai ekonominį sunkmetį išgyvenusios valstybės. Kalbu apie Vokietiją ir Skandinavijos valstybes, kurios beveik nesusiduria su užimtumo ir nedarbo problemomis, nes prieš eilę metų, supratusios priežasties ir pasekmės ryšio svarbą šią problemą išsprendė realiais postūmiais, paskatinusiais verslo ir švietimo sistemų bendradarbiavimą, mokymo metodikų kaitą ir pan. Šių dviejų sektorių balansas yra neišvengiamas, ir jei jis yra – aiškūs pavyzdžiai rodo, kad gaisrų gesinti netenka. Tačiau grįžkime į Lietuvą: jei norime, kad mūsų išsilavinęs jaunimas neemigruotų, nemintų darbo biržos slenksčių, pirmiausiai turime ieškoti ne trumpalaikių sprendimų, kurie, kaip paaiškės ilgainiui, yra labai brangūs, nes nieko nekeičia, o pasirinkti aiškią valstybės kryptį kurti daugiau darbo vietų ir plėtoti tuos sektorius, kuriuose ir galėtų savo vietą atrasti tas išsilavinęs jaunimas.

Deja, šiandien yra kiek atvirkščiai: per pastarąjį dešimtmetį aukštąjį išsilavinimą įgijo (o darbą – nebūtinai gavo) daugiau nei 200 tūkst. Lietuvos gyventojų. Į šį skaičių patenka ir kolegijų absolventai. Prieš dešimt metų visoje Lietuvoje buvo tik 34 kolegijų studentai. Šiandien – 12 tūkstančių. Universitetuose studijuojančių skaičius išaugo 73%. Tad kaip ir turime kuo didžiuotis – esame viena pirmaujančių ES valstybių pagal aukštąjį išsilavinimą įgijusių jaunuolių skaičių.

Tačiau pažiūrėkime, kokie Lietuvos ekonomijos sektoriai vystėsi pastaruoju metu? Mes statėm, pardavinėjom ir nuomojom nekilnojamą turtą, taisėm mašinas ir ūkinius padargus, atidarinėjom naujus viešbučius ir restoranus. Taip buvo ypatingai iki krizės. Šiuose sektoriuose buvo sukurta daugiau nei 200 tūkst. darbo vietų. Ir nors krizės metu pastarieji kartu su apdirbamosios gamybos sektoriumi susilaukė ir didžiausio ekonominio smūgio, tačiau tai sektoriai, kuriuose mūsuose kuriasi naujos darbo vietos.

Per pastarąjį dešimtmetį atsirado ir keli tūkstančiai darbo vietų, kuriančių aukštą pridėtinę vertę. Tačiau ir be gilios aukščiau minėtų sektorių analizės, aišku, kad iš esmės Lietuvoje kūrėsi žemos pridėtinės vertės ir žemų atlyginimų bei ne aukščiausių kompetencijų reikalaujančios darbo vietos.

Tad darbo skelbimai „ieškoma pardavėja su aukštuoju išsilavinimu“ tėra tik atsakas į darbo rinkos ir švietimo sektoriaus disbalanso realybę. Tuo pačiu turime pripažinti ir tai, kad iki praėjusios konservatorių vyriausybės, ankstesnėms valdžioms trūko konkretaus matymo bei realių pastangų kurti būtent aukštos pridėtinės vertės darbo vietas. Valstybė turėjo daug strategijų, tačiau kas iš to, jei nėra realių pastangų ir rezultatų. Jų trūko tada, trūksta ir dabar.

Tad matant šias ūkio raidos tendencijas neturėtų stebinti ir mūsų jaunimo, įgijusio aukštąjį išsilavinimą emigracijos skaičiai. Esu įsitikinęs, kad viešieji darbai, įvairios paskaitos, kursai, praktikos ir panašios Vyriausybės svarstomos priemonės nėra tie ilgalaikės perspektyvos receptai, padėsiantys išspręsti kompetentingo jaunimo nedarbo ar emigracijos problemas. Tokie sprendimai galėtų būti pasitelkiami nebent sprendžiant nekompetentingo bei dažniausiai dar ir nemotyvuoto jaunimo užimtumui didinti. Tačiau į jaunimo užimtumo problemą būtina pažvelgti plačiau.

Paskaičiuota, kad Lietuvai norint pasiekti ES šalių perkamosios galios vidurkį, mūsų šalies bendras vidaus produktas turėtų augti „bent“ 4 procentais daugiau nei ES šalių vidurkis. Ir tik tada po 18 metų nuolatinio ( „bent“ 4%) augimo, mūsų perkamoji galia pavytų ES vidurkį.

Manau, kad šie skaičiai mažų mažiausiai turėtų versti susimąstyti, o turint politinės valios – turėtų tapti iššūkiu ieškoti sprendimų, kaip skatinti mūsų ekonomikos konkurencingumą kuriant aukštą pridėtinę vertę generuojančias darbo vietas.

Ar įmanoma užtikrinti nuolatinį augimą su šiuo metu esama verslo sektoriaus struktūra? Gyvename mes taip, kad  apie 16% dirba apdirbamojoje pramonėje, apie 18 % didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, 9% žemės ūkyje, po 7% statybose bei transporto sektoriuose ir daugiau nei 22 % švietimo, viešojo valdymo bei sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sektoriuose kartu sudėjus. Tikriausiai ne, nes tai ne tie sektoriai, ne tie darbai, kurie „iškels mūsų ekonomiką ant sparnų“.

Turime investuoti į esamų sektorių modernizavimą, didinti eksporto konkurencingumą, pradėti veikti naujuose baruose – štai kur plotai pasireikšti Vyriausybės kūrybiškumui ir išsilavinusiam jaunimui.

Turime dėti ypatingas pastangas medžiodami investicijas bei pritraukdami mūsų šalyje kurtis aukštos pridėtinės vertės įmones. Turime jau šiandien turėti atsakymą, kokioms darbo vietoms kurtis sudarysime sąlygas panaudodami ES 2014-2020 m. finansinės perspektyvos lėšas.

Lietuvos kūrimo iššūkis nėra iššūkis tik politikams, bet ir iššūkis mūsų verslui, akademinei bendruomenei bei tam pačiam jaunimui. Iššūkis keistis.

Norisi tikėti, kad jaunimas taip pat nesitenkins tik lengva išeitimi už minimalų atlyginimą su priedu vokelyje ar darbo vieta, kuri skatinama išmokos darbaviui, o supras, kad jų turimos žinios, užsidegimas, idėjos, drąsa yra tai, kas šiandien gali keisti pirmiausiai jų pačių gyvenimo kokybę, o taip pat ir padėtį visoje valstybėje. Todėl kol valstybė trypčioja, kviečiu nebijoti rodyti iniciatyvą, pasinaudoti turimomis žiniomis bei galimybėmis ir patiems kurti savo svajonių darbo vietas.

O pabaigai, nuoširdžiai norėtųsi, kad šiandien akis badantis jaunimo nedarbas taptų postūmiu atsimerkti bei nustoti imituoti problemų sprendimą. Taptų paskata kurti sėkmės, o ne nuolatinių pažadų Lietuvą.