Žmogus – gamtos vaikas, jos dalis. Tai aksioma. Ypač šitai pajunti pabėgęs nuo miesto tvankumos ir bruzdesio, pasinėręs į Labanoro miškų gaivą, dirbdamas įvairius neskubius darbelius, kaip vaikas džiaugdamasis gegužės mėnesį prie sodybos terasos aptikęs penkis mažyčius paąžuolius baravykėlius… Kaskart su gilesne nostalgija Pirmadienio mintys sugrįžta į prabėgusį savaitgalį, nors, žinoma, yra svarbesnių dalykų.
***
Na, kad ir Sąjūdžio jubiliejus. Savo internetinės TV laidai „Savaitės pjūvis“ (laidą galima pažiūrėti ir šiame Alko portale) kalbinau du politikos didžiavyrius – žinomą filosofą, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvistą Arvydą Juozaitį bei Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininką, Nepriklausomybės akto signatarą Zigmą Vaišvilą. Abu jie ne tie oratoriai, iš kurių lauktum panegirikos lietuviškojo Liaudies fronto vedliams, anuometiniam ir dabartiniams politikams, bet kuriai valdžiai. Bene geriausiai prisimename A. Juozaičio straipsnį „Istorinė klaida“, kuris 560 tūkst. tiražu buvo išspausdintas 1990 m. kovo 15 d. (iškart po Nepriklausomybės akto paskelbimo) „Lietuvos ryte“ – buvusioje „Komjaunimo tiesoje“. Tai buvo savotiškas Sąjūdžio veikėjo manifestas, simbolinis vidinės konfrontacijos ženklas. Jame filosofas apgailestavo, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis, o ne Algirdas Brazauskas. Tai buvo visus šokiravęs ir lyg šaltu vandeniu nutvilkęs pirmas viešas „trimitas“, pranašaujantis triumfališką komunistų nomenklatūros sugrįžimą (LDDP į valdžią grįžo tik po pustrečių metų), akcentuotas dirbtinis žmonių supriešinimas Lietuvoje ir nepelnytas kompartijos lyderio A. Brazausko menkinimas.
Filosofo kalba nuo M.Mažvydo bibliotekos laiptų su plyta rankoje tarsi kvietė Sąjūdžio vadovybe nusivylusius žmones toliau mušti nomenklatūrą, liuobti Vakarus ir atvykėlius. Šis epizodas įėjo į jo vieną iš kelių dešimčių knygų – šešių dramų rinkinį „Gyvųjų teatras“, išleistą pernai lapkritį.
Ar šiandien A.Juozaitis tapo nuosaikesnis? Sprendžiant iš interviu – vargu. Jis vėl kritikuoja Sąjūdžiu pasinaudojusius valdininkus, įžvelgia į jo veiklą infiltruotų „kagėbistų“ padarytą ir daromą žalą, kritikos strėlių nepamiršta paleisti į R.Paksą, kitus šiuolaikinius veikėjus, europarlamentarus, jo pykčio užsitarnauja tris dienas per savaitę tedirbantis, bet apie 100 tūkst. litų per mėnesį gaunantis kviestinis „Snoro“ banko likvidatorius, kai dažnas žmogus nė 1000 neuždirba…
Vadinasi, su Sąjūdžiu kažkas negerai. Ar kalta vien tik išblėsusi lietuvių euforija? Kažin. Valdžios pritvinkę veikėjai nepastebi eilinių žmonių gyvenimo, jie taškosi pinigais, kitų likimais. „Ar reikia Sąjūdžio – 3?“ – klausiu filosofo. „Nenumeruokim liaudies judėjimo, – perspėja jis. – Reikia geros šluotos, aštraus ražo, kuris išvalytų per 23 metus priterštas lietuviškas Augėjo arklides…“
***
Buvęs „žaliųjų“ lyderis ne ką ramesnis. Z.Vaišvilą taip pat gerai pažinojome ir pažįstame. 1988 m. jo įsteigtas ekologijos klubas „Žemyna“ paragino visos Lietuvos „žaliuosius“ užblokuoti Ignalinos atominės elektrinės III bloko statybą, ir šimtai žmonių (taip pat ir šių eilučių autorius) gyvąja grandine apjuosė šią pragaištingą statybą. Kai politiko klausiu, ar ne jo organizacija inspiravo Sąjūdžio veiklą, jis kukliai pastebi, kad taip sakyti negalima, nes Sąjūdis – visos tautos, ne tik „žaliųjų“ judėjimas prieš sistemą.
Dabar Z.Vaišvila kandus kaip niekada anksčiau. Ypač jis kritikuoja šalies Prezidentę už jos tariamai nuslepiamus biografijos momentus. Dar jai tik pretenduojant į šalies vadoves portale Bernardinai.lt paskelbiau straipsnį „Ar tautą grybą pjaus?“, kuriame atskleidžiau 1988 m. kandidatės parašytos ir Visuomenės mokslų akademijoje prie SSKP CK apgintos disertacijos temą – apie Lietuvos SSR asmeninio pagalbinio ūkio plėtrą socialistinės nuosavybės efektyvesnio panaudojimo sąlygomis. Viename žurnalistų susitikime dalyvavusi kandidatė netiesiogiai pabarė už šį straipsnį, nors jai patariau išdėstyti būsimiems rinkėjams visą tiesą apie savo praeitį, nieko neslėpti, nes tik taip ji gali būti „švari“ valstybės vadovė.
Z.Vaišvila jau daugybe savo publikacijų ir pasisakymų atskleidė, kad Prezidentė nepaisė patarimo. Interviu laidai „Savaitės pjūvis“ politikas dar kartą perspėjo, kad melo kojos trumpos…
***
Žinoma, demokratinėje šalyje kiekvienas gali turėti ir reikšti savo nuomonę, o ir aš ne su visais A.Juozaičio ar Z.Vaišvilos vertinimais bei veiksmais sutinku. Tačiau negalima nepastebėti, kad „opozicija opozicijoje“ arba „opozicija viskam“ – ne šiaip sau „mandri“ posakiai. Jie tarsi valdžios elito profilaktika, dezinfekcija, išvalanti nuo galimų bakterijų ir nomenklatūrinių užkratų. Štai kodėl tokių žmonių reikėjo ne tik Sąjūdžio aušroje, bet ir dabar.
O dabar – gal net labiau.
bandyta daryti gerus interviu. Bet nepasigilinta dar giliau. Ir tada atsiranda tekste žodžiai: “…o ir aš ne su visais A.Juozaičio ar Z.Vaišvilos vertinimais bei veiksmais sutinku…” . Dažniau ir plačiau apie viską pasikalbėkit su jais, o ne 5 minutes vidury gatvės, ir viskas taps aiškiau. Suprasit, kas ištikrųjų teisus, o kas-ne, ir kur yra vienokia ar kitokia tiesa. Ir klausytojams-žiūrovams- skaitytojams galėsit pateikt išsamesnę informaciją apie šiuos iškiliausius Sąjūdžio Žmones.
bet suprantu ir autorių – daryti ilgus pašnekesius, kokių pigių pilna TV, neverta, reikia viens du ir atsakyti į pateiktą klausimą, o tęsti gumą – tegul jaunimėlis vandens pilstymu užsiima. Peržiūrėjau ir laidą ir man nekliuvo trumpumas, o kad autorius turi savo nuomonę – pagirtina, aš irgi ne su viskuo šių vyrų sutinku (pvz.su Juozaičio plyta rankoje…).
Nekalbu apie šou. Bet su Sąjūdžio kūrėjais reikia dar labai labai daug kalbėt, tiksliau- leisti jiems dar labai daug ką pasakyti. Įskaitant ir detalų pasakojimą apie tuo metu organizacijų kūrimą, bendravimą ir ėjimą link Sąjūdžio kūrimo. Nes šioje vietoje šiuo metu intensyviai “dirba” kgbistai, apsimetantys dideliais patriotais ir radikaliai bandantys pakeisti istoją. Negalima toliau to daleisti ir klaidinti žmones ypač jaunus, kurie patys dar negyveno Sąjūdžio laikais. Jų akyse ( o jaunimas neatskiria kas yra ka) kgbistai ir Lietuvos priešai labai sėkmingai Šventus Sąjūdžio Žmones “paverčia” į kraupiausius baubus ir Lietuvos priešus. Užtat BŪTINA, kad Sąjūdžio pirmeiviai kalbėtų kuo daugiau ir būtų išgirsta Tiesa bei pasimatytų tikrieji Sąjūdžio Žmonių veidai, jų siekiai, jų veikla… Ir čia pirmenybę teikčiau gerb. Vaišvilai, Medalinskui, Skučui, Songailai, Lapieniui ir kt…
labai tiksliai įvardijote – “leisti jiems dar labai daug ką pasakyti”. labai svarbu, nes nebegirdime vieni kitų – vadovaujamės tik savo išankstinėmis nuostatomis, nuogirdomis, spėliojimais, kitų skleidžiamų melu. todėl nereikėtų bijoti užduoti jiems tiesius klausimus – tiesūs žmonės tiesiai atsako. bet visur būtina pagarba, be jokio įžeidimo, net jei atsakymas ne visada toks, kokio tikėjomės. manau, kad noro iš tiesų suprasti kitą trūkumas yra nemaža mūsų visuomenėje akivaizdžios problemos dalis.
Geriau Iškauskas būtų papaskojęs pats apie tai, kas tuo metu dėjosi Lietuvos radijo ir televizijos komitete, juk televizijos ir radijo, kurie tuo metu Lietuvoje buvo vieninteliai, jų ėjimas su Sąjūdžiu nebuvo koks nors savaiminis, o TV ir radijas neginčijamai buvo pagrindinis veiksnys, nulėmęs žmonių apsisprendimą būti Sąjūdžiu pusėje ir greitą tikslo – Nepriklausomybės paskelbimą. Žmonių psichologija tais sovietiniais laikais buvo tokia: su kuo buvo LRT- su tuo ėjo ir žmonės. Taigi… gal Iškauskas piktas dėl ko, gal Sąjūdis sugriovė jo sovietinę karjerą LRT komitete gal…
Galiu atsakyti už Iškauską, nes tuo metu dirbau ten, tiesa, daugiau administraciniu darbuotoju. Sąjūdis kaip tik sudarė sąlygas daugeliui žurnalistų iškilti, išreikšti savo mintis, o RTV irgi buvo sudaryta dvi sąjūdžio grupės – radijo ir Tv. Radijui, kiek pamenu vadovavo Benas Rupeika, paskui ėmęs kritikuoti visus ir viską. Savo komentaruose per RTV Iškauskas reikšdavo tvirtas tautines mintis, ir žmonės jam plodavo…Užtai atėję LLDPistai kartu su Preidyte jį išvarė ir Konarskynės… Va taip. Tai jeigu nežinot, tai žmogaus nederkit. Geriau pasižiūrėti į save, p. Vilna (o gal Wilno nashe???)
šaunu, kad parašėte faktus, grįstus savo patirtimi, tik niekaip nesuprantu, kam tie paskutiniai įžeidinėjimai? ar be jų jūsų nuomonė nebūtų tokia svari? žinote, kartais rankos nusvyra matant tokias “diskusijas”. ir kam tai? kam naudinga? kas laimi? ogi tik tie, kurie “dirba” skaldyk ir valdyk principu – jūs čia pjaukitės, o mes savo (t.y. jūsų) reikalus tvarkysime savaip. žmonės, negi negalime rasti savyje nors kiek pakantumo ir pagarbos kitam žmogui? žmogui, tiesiog turinčiam kitokią nuomonę, turinčiam klausimų? negi viduje likęs tik pyktis ir įtarumas? manau, kas geros valios žmonės esame tikrai daugiau nei tik pagieža ir nepagarba. tikrai esame, tai tokie ir būkime:)
Jokie čia – įžeidinėjimai, o maralionio tipo priekaištai, kurių manau šiuo atveju Iškauskas yra vertas. Pasirinkdamas klausinėtus nuklausinėtus asmenis tuo, akivaizdu, parodė net tik nerimtą pažiūrą į Tautai šventą Sąjūdį, bet ir lengvabūdiškumą auditorijos atžvilgiu.
Ką Lietuvai davė gyvenimas 20 metų nuolaidžiaujant, tiesos nesakant į akis, meluojant sau ir kitiems, nesiskaitant su žmonėmis, dirbant atmestinai, tiginiaujant, šiandien matome visose srityse. Tai ir būtų atsakymas į visus jūsų sudėtus klaustukus. Neteisingas gyvenimas kitų atžvilgiu susilaukia atpildo, kaip sakoma kantrybė baigiasi. Toks laikas šiuo metu yra atėjęs.
Aš rašiau be jokios pagiežos, nepagarbos ar įtarumo, o iš susirūpinimo, laikydamasis griežtumo ir atsakingumo principo, be kurio, manau, tolesnis gyvenimas Lietuvai yra pražūtingas.
Lietuviui yra būdingas griežtumas ir teisingas, o jūsų Jau visai nebelikę. Taigi rašiau siekdamas, kad šiuos principus susigrąžintume kiekvienas į savo gyvenimą, ir visų pirma, kad juos taikytume valdžios asmenų, valstybės tarnautojų, suprantama, ir žiniasklaidos atžvilgiu.
šiaip savo pastebėjimą taikiau “tampaxui”, bet tinka mums visiems:) gero vakaro.
Šeip jau nesu piktas pagyvenęs asmuo, bet užkniso visokių a la Wilno užmetami įtarimai mano bendraamžiams, kurie žinau dorai krovėsi savo populiarumą januitinėje LRT, bet atsirado tokių, kurie arba jiems pavydi iki šiol, areba patys buvo “biesdariai”. Tada ir išlenda tas pavydas, primenant išgalvotus “karjeros darymus” ir dergimus. Tad nepykstu ant tokių, kurie siūlo ilgus pokalbius, nes gal nesusigaudo mass media, o aš jos kiek uostęs. Taigi, Iškausko praeitis ir dabartis, kiek pažystu, yra dora, atvira ir tautiška. Viskas, diskusijas baigiau.
2013 m. birželio 5 d., trečiadienio,
SPAUDOS KONFERENCIJOS SEIME
10.30 val.
įvyks Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ir Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija „Kodėl norima keisti Atgimimo istoriją?“
2013 m. birželio 3 d. Seimo iškilmingame minėjime Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Landsbergis šios organizacijos istoriniame pavadinime įžvelgė „socialistinio realizmo vertą mistifikaciją“. Zigmas Vaišvila pabandys atsakyti į klausimus, kodėl norima užmiršti ir pakeisti Lietuvos Atgimimo istoriją – tiek Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pavadinimą, tiek tikrąjį Aukščiausiosios Tarybos pavadinimą.
Minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio gimimo 25-ąsias metines viešojoje erdvėje vėl prisiminta Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių Arvydo Juozaičio ir Vytauto Landsbergio istorinė polemika. Z. Vaišvilos nuomone, ši polemika svarbi ir šių dienų Lietuvos politikoje. Tačiau plačiajai visuomenei nežinomos šių dviejų istorinių asmenybių nutylimos svarbios aplinkybės, dėl to ir atsiranda bereikalingos spekuliacijos, kaitinančios visuomenės aistras ir šiandien.
Beje, priekaištai Iškauskui visai ne politinio, o grynai žurnalistinio pobūdžio. Bet matosi, kad ne “tampax’ui” tai suprasti…