Ruošiantis Užsienio reikalų ministro ir Ministro Pirmininko vizitui į Lenkiją, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) šiandien, vasario 6 dieną, surengė piketą prie Užsienio reikalų ministerijos protestuodama prieš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir radikaliųjų Lenkijos diplomatų pastangas spausti Lietuvą darant LR Konstitucijos, Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus.
LLKS linkėdama Užsienio reikalų ministrui ir Premjerui sėkmingos kelionės, tuo pačiu perspėjo vizito metu nedaryti akivaizdžiai neapgalvotų nuolaidų, keliančių pavojų Lietuvos teritoriniam vientisumui, nusistovėjusiam valstybinės kalbos statusui.
Piketuoti susirinko apie 10 žmonių, daugiausia vyresnio amžiaus. Jie laikė Lietuvos vėliavą, plakatus „Gatvių pavadinimai tik valstybine kalba“, „Ministre, derybose su Lenkija likite ištikimas Konstitucijai ir duotai priesaikai“, „Lietuvių tautinės mažumos tragiška padėtis Lenkijoje – pirmaeilis Vyriausybės reikalas“.
Piketui vadovavo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos valdybos pirmininkas Jonas Burokas.
Dėl Lietuvos suverenumo, lietuvių kalbos gynimo, akivaizdu, jau yra maža kreiptis į valdžią piketais, turėjome jau pakankamai praktikos įsitikinti, kad tai jokio efekto – balsas tyruose. Tam, kad būtų nutrauktas, Lenkijai spaudžiant, valdžios pradedamas vykdyti lenkinimasis mūsų pačių rankomis, reikalinga pasitelkti Tautos balsą.
Gerai žinome, kad viskas prasideda nuo mažų dalykų. Šiuo atveju tai konkrečiai patvirtina 1994 metų sutarties su Lenkija faktas. Joje sutarta, kad bus laikomasi lenkų pavardžių balsinio skambesio, t.y. dėl to, kad lenkų pavardės balsu būtų sakomos be lietuvių kalbai būdingų galūnių, kas, akivaizdu, reiškia, kad jos balsu būtų sakomos ne tik be galūnių, bet ir nelinksniuotos. Žodžiu, sutartyje susitarta dėl raiškos balsu, o ne raidėmis.
Matome, kad galūnių ir linksniavimo balsinėje kalbos raiškoje atsiskymu minėta sutartimi jau yra padarytos valstybinės kalbos reikalavimų nuolaidos. Tas, akivaizdu, ardo pačios kalbos sistemą. Tad net ir toks susitarimas prieštarauja valstybinės kalbos įstatymo nustatytoms imperatyvioms nuostatoms, nes gramatika, kaip ir alfabetas, yra kalbos kaip tokios, taigi ir valstybinės lietuvių kalbos sudėtinės dalys.
Gi dėl lenkų pavardžių rašytinės išraiškos minėtoje sutartyje apskritai nėra susitarta, kalbos įstatyme tai taip pat nėra reglamentuota. Tokiu atveju Lietuva minėta sutartimi nėra įsipareigojusi Lietuvoje naudoti lenkų kalbos rašmenis, teisių valdžiai tai daryti nesuteikia ir valstybinės kalbos įstatymas. Taigi, jokio minėtos sutarties nevykdymo iš Lietuvos pusės nėra, tačiau Lenkija, Lietuvai padarius nuolaidą dėl pavardžių balsinės išraiškos, dabar reikalauja jų ir apskritai pavadinimų rašymo lenkų raidėmis. Taigi, čia Lenkijos kelias eiti nuo mažų prie didesnių dalykų yra akivaizdu…
Šią teisinę ir praktinę padėtį turime įsisąmoninti visi ir ginti ją privalome visu Tautos balsu. Apskritai visa istorinė Lietuvos kaiminystės su Lenkija patirtis sako, kad su Lenkija turime laikytis paprastos, šaltos kaiminystės santykų, būtent, tą mums bylojo ir Oskaras Milašius savo istoriniuose apmąstymuose.
A.Bėrzinis: Kas neigia latvių kalbą, kaip vienintelę valstybinę kalbą, tas neigia ir Latviją
teisingi zodziai. Plakatai su atitinkamu valstybiu zodziais turetu kabeti ant kiekvienos reklamos lentos Lietuvoje, Latvijoje, Ukrainoje- kaip istrauka is Konstitucijos.