Baltijos šalių kryžiaus žygiai Viduramžių pagonių kaimuose sukėlė svarbius ekologinius bei kultūrinius pokyčius. Nauji archeologiniai tyrimai rodo, kad šie žygiai lėmė plataus masto miškų kirtimus, kai kurių rūšių išnykimą ir netgi sunaikino pagonių įprotį valgyti šunis, skelbia naujienų tarnyba MSNBC.
Kryžiuočiai (arba Teutonų ordinas) nuo XII iki XVI a. kovojo su pagonimis, kuriems priklausė žemės šiuo metu esančios Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Švedijos ir Rusijos teritorijose. Archeologų ir antropologų komanda, kuriai vadovauja Stanfordo universiteto (JAV) tyrėjas Krishas Seetahas analizuoja, kokie pokyčiai įvyko minėtuoju periodu. O tiksliau kokį poveikį kryžiuočiai padarė tose žemėse egzistavusiai gyvūnijai ir augalijai.
Tyrimo rezultatai rodo, jog Kryžiuočių ordino užkariavimų sėkmę iš dalies lėmė arkliai, kurie buvo daug didesni nei pagonių. Tyrėjai taip pat lygina skirtingų kultūrų maisto ruošimo būdus. Jie analizuoja darbo įrankius bei įpjovimo žymes aptiktas ant gyvūnų kaulų. Pagonys maistui gyvūnus apdorodavo visiškai kitokiu būdu nei kryžiuočiai.
Preliminarūs tyrimai atskleidžia, jog Baltijos šalių pagonių gentys valgė laukinius šunis, tačiau tai nustojo daryti karų su ordinu metu. Taip jie stengėsi atkartoti grobikų įpročius. Kryžiuočių pragmatinis požiūris į gamtą ir priklausomybė nuo gyvūnų tikėtina sukėlė kai kurių rūšių išnykimą. Pavyzdžiui, taurų, šiandieninių galvijų protėvio, kuris greitai išnyko po kryžiuočių invazijos.
Teutonų ordinas taip pat masiškai statėsi pilis, kurių statybai buvo reikalingi dideli plotai, todėl tai lėmė ir gausų miškų kirtimą. Aplink pilis neretai greitai išaugdavo ir miestai, kurie ekologiniu požiūriu buvo daug žalingesni nei kuklios pagonių gyvenvietės.
Remiantis Stanfordo universiteto tyrimu, per keletą šimtmečių kryžiuočių riteriai atnešė reikšmingų ekologinių ir kultūrinių permainų, kurios Baltijos šalių pagonių gentis įtraukė į krikščioniškąją Europą.
Šiuo metu tyrėjų komanda kuria išsamią duomenų bazę, kurioje siekia sukaupti visus istorinius, archeologinius ir ekologinius to Kryžiaus žygių Baltijos šalyse duomenis. Projektą tikimasi užbaigti 2014 m.
Daugiau informacijos apie projektą ČIA.
Už miškų masinį kirtimą turėtų atlyginti Vokietija ir Vatikanas….
Aš tik vieno nesuprantu, kaip tokie “nevykėliai” lietuviai galėjo du šimtus metų kautis su galingiausia Vakarų Europos armija kryžiuočiais IR GALŲ GALE JUOS NUGALĖTI. man ŠITO “MOKSLININKO’ MINTYS PRIMENA LENKŲ FILMĄ kryžiuočiai, KUR PARODOMI VISIŠKAI LAUKINIAI LIETUVIAI, NA JEI MES BUVOME TOKIE ABORIGENAI, TAI PASAKYKITE MIELI PONAI KAIP ŠITIE LAUKINIAI GALĖJO DAUŽYTI KRYŽIUOČIŲ ARMIJA, IMTI JŲ PILIS, JUK SU MEDINE KUOKA DAUG NEPASIŠVAISTYSI PRIEŠ ŠARVAIS GINKLUOTĄ KARĮ. NEJAU ČIA RAŠANTYS KOMENTARUS komentatoriai TIKI TAIS “MOKSLININKO” paistalais. Tarp kitko Lietuva tuo pačiu metu sugebėjo kautis dviem frontais, Su mongolų totorių orda ir jų vasalu Maskvos kunigaikštyste ir vakaruose su “krikščioniškąją Europa. Ar jums neatrodo keista, kad nuogi žmonės lakstantis po miškus ir ryjantis laukinius šunis, dar sugebėjo apdaužyti ausis ir Vakarų Europos riteriams. Gerai kažkada yra pasakęs Česlovas Gedgaudas, Kad ir šiais laikais kryžiuočiai dar nėra išmirę. Juk ne veltui šy Brunonas buvo užmuštas, jį užmušė ne už tai kad jis norėjo plėsti krikščionybę tarp pagonių, o todėl kad įžeidė mūsų Dievus ir Šventą Giraitę.
AČIŪ
Pievos surašytos čia,”palankios” paklodės tempiamos į vieną lovą ir tiek..
Pradeda pjauti rugius nuo vidurio lauko,pusę jų pamiršę 🙂
Paskaičius nuorodą,matosi jog pan M. Plumpowski, kaip tikras katalikas -lenkas gali jėzuitiškai mėgautis tuo, ką Lietuvai ir kitiems baltams padarė švenčiausios mergelės Marijos Vokiečių (Teutonų) ordinas. Tepaspringsta visi katalikai tose mūsų kraujo jūrose!
Iš kitos pusės tai vertinga žinia pagilinanti supratimą apie katalikų nusikaltimus. Jie, su Marijos vardu lūpose, ne tik žmones žudė, jie naikino mūsų aplinką,- augmeniją ir gyvūniją. Tai nusikaltimas Motinėlei Gamtai!
Nepasiduodanti pagoniška dalis vis dar slypi Lietuvių DNR.
Laisvė Lietuvai nuo krikščionybės jungo !
O kokie šunes skanesni labradorų ar taksų veislės. Parašyk, Vilmantai ,kokį receptuką, su kokiais pagardais skaniau ar su Santa Maria ar tik druskytės ir lauro lapelio užteks.Ėch plotkelių ir šunų žiaumotojai sugriausit Lietuvą savo baikom.
XIII a. prūsiškoji žemė grumdamasi su atėjūnais neretai nustebindavo juos nežinomais dalykais. Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje yra aprašyta ilga vienos pilies apgula ir vienas nuostabus įvykis, kad aukštame Nemuno krante, ties Paskalviais lankų pakraštyje per 2 km į pietryčius nuo dabartinės Ragainės (senoji Raganytė) prie Skalvos upelio (dabar Dubki) Skalvkalnyje buvo pilis. Joje skalviai apgulti priešų ilgai gynėsi. Kada šie pavargę nuo įstangų ir patyrę didelių išlaidų, paklausė apsiaustųjų, kuo jie bemintą, šie atsakė – žuvimis.
Kronikininkas aprašo, kad viduryje pilies jie turėjo 20 žingsnių ilgio ir beveik tokio pat pločio žuvų tvenkinį. Jame buvo tiek žuvies, kad jos pakako visiems apsiaustiesiems maitintis. Šitai sužinoję priešai labai nusiminė ir nutraukė apgulą.
– Štai koks nuostabus dalykas!, – užrašė kronikininkas.
Raganytės burtai. Dar nuostabesni dalykai atsitiko tada, kai po ilgų grumtynių, kryžiuočiai užkariavo Prūsiją. Garsiuose Skalvkalnio pilies tvenkiniuose žuvų nebeliko. Kronikininkas vėl stebisi, jog vietoj žuvų varlės. Galbūt Raganytės burtai globojo tvenkinius. Kol pilyje buvo skalviai jie turėjo žuvies, kai yra krikščionys, tame tvenkinyje jau nebėra tiek vandens, kad jo pakaktų žuvims. Kodėl šitaip yra niekas nežino, kronikininkas kalba, jog tai težino vienas dievas, kurio sprendimai nesuprantami, o keliai nesuvokiami.
Istorinėje baltų žemėje tvenkininė žuvininkystė žinoma nuo seniausių laikų. Ir nėra ko šunis karti ant baltų protėvių. Tie Stanfordo universiteto tyrimai politizuoti ir neišmanėliški.
Tai logiška. Juk plėšikų gaujos „tikėjimą platino” kuo ciniškiausiai paniekinę Dekalogo pamokymus – netrokšk svetimo gero, nežudyk ir t.t..
Apaštalams buvo liepta VAIKŠČIOTI iš gyvenvietės į gyvenvietę ir AIŠKINTI Kristaus mokymą, o ne ant žirgų užsėdus surengti skerdynes, skandinti kitatikių žemes kraujo upėse! Kryžiaus žygiai tebuvo ciniškas prisidengimas pagonių atvertimu, nors tikslas buvo užgrobti svetimas žemes, prisiplėšti. Ir tas nusikaltimas Kryžiaus žygio vardu buvo ligi šių dienų tęsiamas – ir pr. a. Vilniaus krašte nutautinant parapijas, ir šiame vėl bandant tą patį.