Salantų regioniniame parke prasideda Imbarės piliakalnio, vieno ankstyviausių ir gražiausių Vakarų Lietuvos piliakalnių, tvarkymo ir pritaikymo lankymui darbai.
Imbarės piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame į Salanto ir Pilsupio upių santaką, yra vienas didžiausių šiaurės vakarų Lietuvos piliakalnių. Priešistoriniais laikais ant jo stovėjusi Imbarės pilis, kuri XIII a. buvo svarbus kuršių Cėklio žemės centras. Tačiau Imbarės archeologinį kompleksą sudaro ne tik piliakalnis su priešpiliu, bet ir kiti kompaktiškai išsidėstę archeologinę, istorinę ir mitologinę vertę turintys kultūros paveldo objektai – gyvenvietė, kulto vietos, akmuo nulygintu paviršiumi, kapinynas, senosios kapinės ir dvarvietė. Šio Imbarės piliakalnio tvarkymo projekto metu, iki kitų metų rudens numatoma sutvarkyti dalį archeologinio komplekso, apie 4,5 ha teritorijos.
Pasak Salantų regioninio parko direkcijos vyr. specialistės Astos Bagočienės, siekiant Imbarės piliakalnį pritaikyti lankymui, būtina išryškinti piliakalnio gynybinius įtvirtinimus, jo siluetą, kuo plačiau atverti lankytojams nuo piliakalnio atsiveriančią Salanto upės panoramą ir apylinkių kraštovaizdį. Tuo tikslu Imbarės piliakalnio teritorijoje bus iškirsti medžiai ir kiti menkaverčiai krūmai.
Numatoma įrengti akmenimis grįstą ir terasuotą takus bei takus su atsijų danga, kuriais vaikščiodami lankytojai galės apžvelgti Imbarės piliakalnį ir jo apylinkes. Taip pat bus įrengtas tiltelis, laiptai, užtvara, lauko tualetas. Palei takus bus pastatytos informacinės ir nukreipiančiosios rodyklės, informaciniai stendai, suolai. Ant piliakalnio numatoma įrengti tris atokvėpio aikšteles.
Archeologiniai tyrimai parodė, kad piliakalnį gyvenimui ir gynimuisi žmonės pasirinko dar I tūkstantmetyje prieš Kristų, kur įkūrė įtvirtintą gyvenvietę. Šalia jos I tūkst. po Kr. išaugo įtvirtintas priešpilis, o aplinkui piliakalnį – papilio gyvenvietė, šventyklos ir kapinynas. Pasak istorikų, X-XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių pilis. Žemutiniame papilyje aptikta gatvių sistema leidžia manyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais Imbarė jau turėjo protomiesto bruožų.
Rašytiniuose šaltiniuose Imbarės vardas pirmą kartą paminėtas 1253 metais. Viena iš daugelio legendų pasakoja, kad vietovė pavadinta pilies valdovo dukters Imbarės vardu. Spėjama, kad pilis apleista 1260–1263 m. kuršių sukilimo metu. XVI–XVII a. ant piliakalnio stovėjo dvaras, kuris vėliau persikėlė ant netoliese stūksančios Dvarlaukio kalvos.
Darbai bus finansuojami ES struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis, įgyvendinant Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas (II etapas)“.
Minėto projekto metu šiais metais jau sutvarkytas ir pritaikytas lankymui dar vienas Salantų regioninio parko kultūros paveldo objektas – Kartenos piliakalnio archeologinis kompleksas. O visai neseniai prasidėjo ir Salantų dvaro parko tvarkymo darbai.
Lietuvių tautinio atgimimo metu, laisvojoje prieškario Lietuvoje ir netgi LTSR laikais LIETUVOS ŠVIESUOLIAI apie piliakalnius visada masinio informavimo priemonėse rašydavo per tautinio pasididžiavimo prizmę.
Dabar gi eurobabkių vergai rašo “kad piliakalnį gyvenimui ir gynimuisi žmonės pasirinko dar I tūkstantmetyje”. anksčiau rašydavo, kad lietuvių protėviai, o dabar tiesiog “žmonės”. Pradėjau pastebėti, kad pristatant Lietuvos archeologijos ir istorijos objektus informacijos priemonėse ir netgi jų pačių stenduose “stebuklingai” nepaminima jų priklausomybė lietuvių protėviams, o vėlesnių – Lietuvos valstybei. Žiūrime eurokosmopolitiniame kontekste? Čia kritika ne Alkui, o tokias žinutes tvirtinantiems kultūros funkcionieriams, kurie puikiai jaučia nuo ko priklauso jų karjera.
Kokia priklausomybė lietuvių protėviams prieš tris tūkstančius metų? Tais laikais kuršių kultūra kaip atskira dar nebuvo susiformavusi, ką jau kalbėt apie kažkokius “lietuvių protėvius”. Skaudu, kad lietuvos archeologija iš lėto brenda iš romanticizmo prietarų ir tampa pasaulinio lygio mokslu? Gal nereikia nusileist iki lenko – rusiškų marazmų lygio, kur variagai – “cikri rūsai” o pilsudskis – Boleslovo narsiojo reinkarnacija? Na bet aišku, “pederastai, jevrosajūzas, žydai, vagys, funkcionieriai, Lietuvą pardavė, kur mergaitė”… Lengva neišmanant apie ką kalbi nusileist iki konspiracinių teorijų lygio.
Šis piliakalnis pats iš saves yra garbę ir pasididžiavimą skatinantis paminklas (labai džiugu, kad jis bus tvarkomas, kaip sutvarkys, ar profesionaliai ar pramogų parko lygiu, kitas klausimas), jam nereikia ir pripiešinėt pasakaičių apie tai, kaip ant jo Vytautas gyveno.
„Skaudu, kad lietuvos archeologija iš lėto brenda iš romanticizmo prietarų ir tampa pasaulinio lygio mokslu?“ Na, bet pavaro jaunimas! 😀 Gerai Bumblauskas darbuojasi, nieko neprikiši :-(.
Bumblauskas yra istorikas dirbantis lenkijos kliedėtojams (jie analogiški tamstoms, tik žvelgia pro savo iškrypusią prizmę), ir bent man, mažas autoritetas.
Beje, Lukai, taip, protėviai medžius kirstų, nes ant piliakalnių jų naudojimo laikais medžiai neaugdavo.
Įdomu ar protėviai kirstų medžius ir taikytųsi prie vakarietiškų patogumų standartų lankymui.
Vydūnas apie griovimą ir statymą:
http://www.reocities.com/vydunopuslapis/griovimas_ir_statymas.htm