A.Petraitytė. Baltiškojoje Vokietijos akademijoje pabuvojus

Atraktyvumas nėra tolygu lengvumui. Būtų įžūlu man, bet kurių ekstremalumų besibaidančiai, net ir užsiminti apie paradoksaliuosius alpinistų malonumus… Galiu pasiryžti tik lengvo diskomforto malonumui, išsiruošdama, tarkim, paros kelionei su persėdimais, žinodama, kad naktis autobuse bus bemiegė – dėl dviejų trijų dienų seminaro kažkur Vokietijos pakrašty, kaimely, kai net ir jo nesijaus, civilizacijos židinėlis bus tarsi įmestas gamtos glėbin, įsispraudęs į miškelį, prisiglaudęs prie ežerėlio…

Ne pirmi metai tyrinėdama vokiškosios Academia Baltica (būstinė Liubeke) programą, pirmiausiai ieškau Sankelmarko akademijoje, Danijos pasienyje, lapkritį vykstančio seminaro: tradiciškai jis skiriamas arba Baltijos šalims^* – jų dabarties situacijai ar istorinėms problemoms, arba Rytprūsiams, dar labiau mane intriguojantiems. „Rytprūsiai be legendų“ vadinosi pernykštis seminaras, į kurį kviesti –­­ ir kaip pranešėjai, ir kaip klausytojai –­­ daugiausia Lenkijos atstovai (žinia, Pomeranija ir Mozūrija vertos dėmesio), taip pat kaliningradiečiai ir (mažėjančia reikšme) lietuviai.

Šįsyk lapkričio 26–28 d. vykęs renginys „Tarp Narvos ir Nemirsetos: Estijos, Latvijos, Lietuvos landšaftas, žmonės ir istorija“, žinoma, sušaukė trijų Baltijos šalių atstovus (greta gausaus klausytojų būrio iš Vokietijos, be kurių dalyvavimo – dalyvio mokesčio – renginiai, matyt, negalėtų įvykti). Seminarui vadovavo, regis, šiose pareigose debiutuojantis Helgė Helbergas (Helge Hellberg), susijęs bent jau su dviem Baltijos šalimis: studijavęs ne tik Vokietijoje, bet ir Suomijoje bei Estijoje, porą metų Europos istoriją dėstęs Latvijos universitete; mano simpatijas p. Helbergas pelnė poetiniais „inkliuzais“, pavyzdžiui, sveikinimo kalbą pradėjęs H. Heine’s: „Tai nutiko liūdnąjį lapkričio mėnesį“ („Im traurigen Monat November war’s, / Die Tage wurden trüber, / Der Wind riß von den Bäumen das Laub, / Da reist ich nach Deutschland hinüber“ ir t. t.)… Ne tik sveikinimo žodį tarė, bet ir visą seminaro laiką su mumis kartu buvo ir dr. Christianas Pletzingas, kuriam pastaraisiais metais patikėta vadovauti net trims institucijoms, besiglaudžiančioms po vienu stogu čia, Šlėzvigo-Holšteino žemėj, buvusiose  Danijos valdose – Academia Baltica (besiorientuojanti į kaimynystės su Baltijos šalimis problemas, istorinę patirtį, perspektyvas), Sankelmarko akademijai (šiemet kaip tik švenčiančiai 60-metį ir įkurtai pirmiausia bendrystei su Danija puoselėti)  ir Europos akademijai (regis, naujesniam dariniui, besirūpinančiam mažumų šalies pakraščiuose temomis).

Gal organizatoriams to nė neplanuojant, pagrindinis dėmesys šias beveik tris dienas (du apgaubiantys pusdieniai ir pranešimų pilnas – nuo ryto iki vakaro –­ antradienis) nukrypo į emigracijos problemas. Tuo labiau, kad pranešimų temas papildė ir neretas pačių pranešėjų kilmės ir gyvenamosios šalies nesutapimas. Štai Latvijai skirtasis „blokas“: apie vokiškąją šios šalies liuteronų bažnyčią kalbėjo keletą metų čia kunigavęs dr. Martinas Grahlis, vėl gyvenantis Vokietijoje; Latvijos jaunimo studijas užsienyje aptarė Karina Jansonė (Karine Jansone) iš Londono (nors prieš pranešimą ekrane „įžiebusi“ šūkį „Paskutinis latvis oro uoste išjungia šviesą“, bet kalbėjusi ne taip jau pesimistiškai, tradicinei – „amžinajai“ –­ migracijai priešpastačiusi globalistinę, kuriai būdingas dinamiškumas, aktyvus ryšys su artimaisiais gimtojoje šalyje, perspektyva tiek grįžti „namo“, tiek keliauti dar į trečią ar ketvirtą šalį); na, ir galiausiai tuo „paskutiniu latviu, išjungsiančiu šviesą“ prisistatęs dr. Janis Kerusas (Jānis Keruss) iš Rygos, savo pranešimą „Nuo imigracijos prie emigracijos.

Latvija antroje 20 amžiaus pusėje“ šiandienėmis problemomis tik reziumavęs, dėmesį sutelkęs į sovietmečio laikus, gausų Latvijos gyventojų papildymą rusakalbiais talkininkais iš plačiosios tėvynės.

O štai Estijai skirtoji triada: pranešime „Žmonės be landšafto“ estus DP („dipukų“) stovyklose pristatė dr. Kaja Kumer-Haukanom (Kaja Kumer-Haukanõmm), „namų šeimininkė“, anot jos pačios, iš Berno; pranešimą „Emigracija ir imigracija Estijoje, remiantis vokiečiakalbės parapijos pavyzdžiu“ perskaitė Mathias Burghardtas (Matthias Burghardt), iš tiesų galėjęs kalbėti ne tik apie išvykstančius (dažniausiai minėti studijuojantys užsienio universitetuose), bet ir atvykstančius – jis pats, vedęs estę, įsikūrė Taline, yra vokiškosios liuteronų bažnyčios kunigas; tradicinį mokslinį (bent jau statistiniais duomenimis grįstą) pranešimą asmeninės istorijos pasipasakojimu pakeitė Pilė Zieplis (Pille Ziplies) iš Kylio – vokiškajai auditorijai išties buvo įdomu ir nauja išgirsti apie sovietiniais laikais įsiplieskusią estės merginos, globojusios jaunimo delegaciją iš Vokietijos, ir šios delegacijos nario meilę, apie tarptautinį telefoninį pokalbį už 60 rublių (kai mėnesio atlyginimas – vos virš šimto), apie KGB dėmesį jaunajai estei, kai jai pasipiršo jaunuolis iš kapitalistinės šalies, galiausiai užsibaigusį duotu neilgu terminu išsidanginti iš komunizman žengiančios Estijos…

Lietuviškosios triados sudaryti nepavyks. Prie pranešėjos iš Vilniaus Kristinos Sprindžiūnaitės dar galima gretinti rostokietį, Greifsvalde baltistikos ir istorijos studijas baigusį Stefaną Strieglerį, per landšafto, kaip protinio ir emocinio konstrukto, prizmę žvelgusį į tolimus Lietuvos laikus (išgirdome tradiciškai būtinas datas ir vardus – 1009-ieji, Mindaugas, Gediminas ir pan. bei pamatėme, regis, retų senųjų žemėlapių projekcijas). Dar vienas likęs nepaminėtu kalbėtojas  – Uvė Rada (Uwe Rada) iš Berlyno, galima sakyti, padarė bendrą apžvalgą apie landšafto reikšmę: jis perskaitė ištraukas iš savo 2010-aisiais išėjusios knygos „Die Memel“ („Nemunas“), grįstos „žurnalistiniu tyrimu“ – kelione būtent per Nemuno jungiamas šalis, asmeninius įspūdžius papildant faktografija iš kitų šaltinių.

Buvo proga kartu su K. Sprindžiūnaite –  Tomo Mano (Thomas Mann) festivalių Nidoje vertėja – prisiminti praėjusių metų įspūdžius, kai šiame festivalyje Rada taip pat pristatė  savo knygą, paskaitydamas fragmentėlį apie Klaipėdą – mudviejų skeptiški prisiminimai sutapo (bent man tuomet įstrigo pagiriamieji žodžiai Klaipėdos suklestėjimui pokaryje). Šįkart žurnalistinės autoriaus meistrystės neigti neteko, skaitytosios ištraukos (apie lenkų roko legendą Cz. Niemeną, gimusį Senųjų Vasiliškių kaime netoli Naugarduko, Baltarusijoje, ir panemuniečius rašytojus –­ pradedant J. Bobrovskiu ir baigiant, regis, Eliza Ožeškova) prieštaravimų nesukėlė.

O manoji reakcija į Sprindžiūnaitės pranešimą „Mažai šaliai atsiveria didžioji darbo rinka:  netektys ir atradimai“ susiformulavo taip: profesionaliai parengta. Išties germanistė vertėja solidžiai pasitelkė statistinius duomenis, logiškai vystė minties giją, dėstė pakankamai emocionaliai, kad užvaldytų auditorijos dėmesį (paveiki, matyt, buvo ir iliustracija, nors tai būta prieškario laikų plakato, skelbiančio „Padėkite mums ir svetimose šalyse būti lietuviais“ – šis rūpestis aktualus ir šiandien).

Tik man, gal iš vilnietiškojo patriotizmo, vis regisi, kad organizatoriams tiesiog pritrūksta informacijos apie Lietuvos sostinės mokslinėse įstaigose daugiamečius prasmingus tyrimus atliekančius veikėjus, tad ryšiai mezgami daugiausia su Nida (per Nidą) ir Klaipėda – Academia Baltica vadovas yra Tomo Mano kultūros centro kuratoriumo narys… Mielam, dar jaunam vadovui dr. Pletzingui ne tik tiesmukai išsakiau šias savo abejones, bet mėginau ir įpiršti kai kurias galimų pranešėjų kandidatūras (pirmiausia iš rytprūsietiškos-mažlietuviškos tematikos, „lobistiš­kai“ aiškindama, kad leidžiami Rėzos raštai, kad pasirodė T. Lep­nerio „Prūsų lietuvis“ ir pan.).

Istorinės temos man įdomesnės, apie šiandienes emigracijos problemas galiu ir iš laikraščių sužinoti – pasidalijau įspūdžiais su šiemete kompanijone, pirmąkart Sankelmarkan atvykusia VDU profesore Sigita Barniškiene. Bet tai nei apgailestavimai, nei priekaištai: mažiau domėtis pranešimais nereiškia, kad mažiau norisi čia būti. Prie malonaus kelionės diskomforto jau atvykus Sankelmarkan prisišlieja lepinimasis komfortu: įsikuri jaukiame kambarėlyje, lendi, kada užsigeidęs po dušu, per pusryčius akys raibsta nuo „švediško stalo“ įvairovės, per dieną,  greta pietų ir vakarienės, esi porąkart kviečiamas kavutės pertraukėlei… Šiuos „primityviuosius“ džiaugsmus papildo padengtos kelionės išlaidos, išskaičiuojant tik minimalų pragyvenimo mokestį… O dar tolesniems keliauninkams visad suteikiama galimybė atvykti viena diena anksčiau arba išvykti viena diena vėliau – priklausomai nuo transporto, artimiausią didmiestį Hamburgą (arba Kylį, į kurį galima atplaukti keltu iš Klaipėdos) ne kasdien sujungiantį su Baltijos sesėmis. Žinia, galėjau pradėt gamtos grožės džiaugsmais, tik nuodėminga mano siela kavai su pyragaičiu ne menkesnį rangą suteikia. Bet pasivaikščioti Sankelmarko akademiją supančiame miške, palei prigludusį Sankelmarko ežerą taip pat miela – nepaisant lapkritiškai pažliugusios žemės. Dar jei turi ūpo įsijausti į istorinę šio krašto aurą, daniškus ir fryziškus (fryzai – senoji germanų gentis, dar, regis, ir savo kalbą išlaikiusi) fluidus…

Tik intensyvi seminaro darbotvarkė didesniems nukrypimams galimybių nesuteikia, telieka džiaugtis, kad esi anksčiau atvykęs… Seminaras prasidėjo pirmadienį popiet, tai mudvi su p. Sigita, kiekviena savo keliais atkakusios jau sekmadienį vakarop, laisvą priešpietę nutarėm paekskursuoti Flensburge – jei žinai tikslų kas valandą kursuojančio autobuso grafiką į šį prie Baltijos jūros (Flensburgo fiordų) prigludusį miestą patenki per keliolika minučių. Būtų rūpėję susirasti tas (iš kelerių) kapines, kuriose kadaise atgulė Martynas Jankus, kaip ne vienas didysis kovotojas už lietuvybę Prūsų (Mažojoje) Lietuvoje, likimui ironiškai šyptelėjus, po karo sumaišties prieglobstį radęs Vokietijoje (dabar palaikai perlaidoti Bitėnų kapinaitėse). Bet laiko vis dėlto turėjome striukai, teko pasitenkinti pasivaikščiojimu senamiestyje, jau pradedančiame puoštis Kalėdoms, grožėtis siauromis gatvelėmis (susiintriguoti vienoje jų gausiai kabančiomis virš laidų batų poromis) ir dailiais vienas prie kito prigludusiais keliaaukščiais namukais, užsukti į vieną kitą bažnyčią, apžiūrėti istorinius-muziejinius laivus, prišvartuotus senajame uoste.
Prie „nematerialaus komforto“, kaskart ištinkančio Academia Baltica seminare, reikia priskirti ir draugiškumo atmosferą, netikėtus susitikimus ir kai kada bent krašteliu atsiveriančius sudėtingus  likimus. Visad nutinka, kad tarp klausytojų vokiečių gali sutikti rytprūsietį, netgi gimusį Memelande… Štai, pavyzdžiui, šio seminaro klausytoja iš mažo Vokietijos miestelio juodkrantiškė p. Irena netgi gavo vardą su lietuviška galūne…

P. S. Atstumtoji Lietuva?
Po K. Sprindžiūnaitės pranešimo prasidėjus diskusijoms, kažkuris iš klausytojų pasisakė girdėjęs, kad Lietuvoje labai didelis atotrūkis tarp Vilniaus ir mažesniųjų miestų… Pranešėja patvirtino, kad pas mus iš tiesų kalbama apie „dvi Lietuvas“: viena – tai sostinė ir kiti didieji miestai, antroji – provincija. Vėl buvo proga, kad spyglys sąžinėn smigteltų – taip neretai nutinka džiugiai apmąstant, koks turtingas Vilniuje kultūrinis gyvenimas: nors kasvakar lakstyk po renginius, dažnusyk –­ nė piniginės neišsitraukęs… O kas lieka provincijos inteligentui? Kuo jam malšinti dvasios alkį ir troškulį? Atsakymas, regis, vienas – knygomis ir kultūrine spauda (minėti TV, matyt, nebūtų labai padoru).

Kažin kaip dažnai ir kas kelintas mažo miestelio inteligentas varsto knygyno ir bibliotekos duris? Šiam klausimui pagvildenti (žinia, bergždžiai) laiko turėjau Marijampolėje. Suvalkijos sostinė –  juk nei mažas miesteliukas, nei gūdi provincija –­ regis, yra įgijus tarptautinės reikšmės –­ kaip svarbus tarptautinių autobusų maršrutų persikirtimo taškas. Bent jau „Ecolines“ šiame mieste savo keleivius iš vieno autobuso į kitą persodina dažnai: kai keletą pastarųjų metų, norėdama sudalyvauti Academia Baltica seminare, keliaudavau į Hamburgą, tiek nuvykstant, tiek parvykstant tekdavo išlipt Marijampolėje, bent šiek tiek palaukti kito ekolaininio autobuso (tad tenka pripažinti šios firmos puikią ekonominę strategiją – keleiviai „rokiruojami“ ir kituose taškuose:  Varšuvoje, Berlyne ir t. t.).

Šįkart išlipusi Marijampolėje jau pakeliui į Vilnių, visai nesikrimtau, kad teks laukti pusantros valandos – iš anksto mėgavausi įkniubsianti į „Kultūros barus“, savo mėgstamą žurnalą. Prieš išvykstant lapkritinis numeris dar nebuvo pasirodęs, bet dabar, mėnesiui visai baigiantis!.. Negeras įtarimas užgulė širdį sukant ratus apie spaudos kioską, įsikūrusį puikiame strateginiame taške – prie autobusų ir geležinkelio stoties: akis neužkliudė KB viršelio. Bet vis tiek ryžausi kioskininkės teirautis: „Gal turite „Kultūros barus“?“ Atsakymas buvo lakoniškas: „Negaunam“. Sutrikusi keletą minučių gliaudžiau ir iš kiosko vitrinų apžiūros gautąją informaciją, negatyviąją: juk ten nebuvo – nesirūpinant kitais kultūriniais žurnalais – nė „Literatūros ir meno“… Ketvirtadienis, –­ galėjau guostis, – gal seniai išpirktas… Bet ryžausi „žurnalistiniam tyrimui“ ir vėl pasibeldžiau į kioskininkės langelį: „O „Literatūrą ir meną“ ar gaunate? – „Negaunam“… Dar kabinausi į viltį, kad čia tik organizacinė netvarka – tereiktų pasiūlyti!.. „Kažin ar nepirktų?“– provokavau kioskininkę hipotezėms. Jai leistis į spekuliacijas, pasirodo, nebuvo reikalo –­ galėjo pasiremti patyrimu: „Buvo pradėję užsakyt, bet niekas nepirko“… Teliko susigėdus spūdinti šalin. Bet klausimas, kuo gyvena provincijos – ne tik mažų miesteliukų, bet ir solidžių miestų – inteligentas, dar skaudžiau sukirbėjo. Na, tegu visi šviesuoliai – mokytojai lituanistai, visokių kitokių pakraipų humanitarai, iš mokyklos dešimtukininkų išaugę gydytojai, teisininkai ir t. t. – kreiva akimi žiūri į Litmenį, tegul renkasi „Kultūros barus“, „Šiaurės Atėnus“, „Metus“, „Naująjį Židinį“, „Bernardinus“, bet… Žinoma, dar lieka viltis, kad šios redakcijos verste užverstos metinėmis prenumeratomis, suplaukusiomis iš miestelių ir kaimų…

^* Baltijos šalimis čia sąlyginai vadinamos tik Estija, Latvija ir Lietuva.