Adventas, Kūčios, Kalėdos ir šventvakarių metas tai ištisas papročių ir juos lydinčių išgyvenimų spiečius. Prie kūčių stalo prisimenami praėję metai, žvelgiama į ateinančius metus. Prisimenami protėviai, o šventvakariai žadina mintis ir jausmus.
Šio laikotarpio tradicijas dar gerai prisimena mūsų tėvai ir senesni žmonės. Žiemos saulėgrįža laikoma pačiu lietuviškiausiu šventiniu laikotarpiu.
Bet tenka pripažinti, jog apie kūčias ir kalėdas šiandien daugiau domimasi ir žinoma tik koks šiose šventėse gaminamas maistas, kuo vaišinsimės susirinkę prie šventinio stalo.
O susirinkusiems giminėms ir svečiams pradžiuginti parenkama muzika vis dažniau apsiriboja amerikietiškais „Jingle Bell“.
Iš tiesų, tradicinės mūsų kalėdinės giesmės ir dainos beveik pamirštos, nors jos turi svarbią šventinę reikšmę. Advento metas skirtas apmąstymams ir mūsų senųjų tradicinių giesmių giedojimui arba klausymui. Kalendorinių apeigų dainų I tome (2007) paskelbtos 400 dainos.
Šį rinkinį galima priskirti prie lietuviškų šventųjų knygų. Dainynas atveria mūsų tautos pasaulėjautos dvasią, atveria archetipų lobyną, saugantį tautos tapatybę.
Apie mūsų senąją pasaulėžiūrą kartais sakoma, jog tai – gamtos religija. Tuo abejojantiems galima pasiūlyti atsiversti kalėdinių dainų tomą.
Jau vien dainų pradžios daug pasako: „Dai, gražus paukštis sakalas“, „Oi gaigale, gaigale sierasis“, „Oi tu bitaite, lelimoj“, „Oi tu voveraite, leliumoj“, „Tai gražus paukštis genelis“…vIr taip gali versti visą dainyną, kuriame išskaičiuojami visi girios ir laukų gyventojai.
Bet šis gyvosios gamtos apgiedojimas tėra simboliai atskleidžiantys žmogaus pasaulį. Šalia gaigalo dainoje pasirodo brolelis, vietoj bitaitės – mergelė ir taip toliau. Taip pat reikšmingi dainų veikėjai – obelėlė ir mergelė.
Klausiama „Ko tu stovi, da nežydzi, kalėda, kalėda?“, o toliau apdainuojama mergelė: „Tu mergele, tu jaunoji, ko tu sėdzi, da neteki?“ Šiose giesmėse tokiais simboliais nusakomas žmogaus pasaulis, kuriame yra svarbi santuoka, užtikrinanti pačių žmonių bendruomenės ir gamtos tęstinumą ir vaisingumą.
Šios dainos yra ir meilės dainos. Meilė apima daug didesnę žmogaus pasaulio erdvę, tai matome kalėdinių papročių įvairovėje. Atrodo tarsi visa gamta įsijungtų į stebuklingą vyksmą. Kūčių apeigose dalyvauja ir artimųjų vėlės. Žmogus jautėsi dalimi pasaulio, kuriame gyvybė ir gerovė tiesiogiai priklausiusi nuo protėvių palankumo.
Kūčių paslaptyje dalyvauja visi, kas gyvas. Vaismedžiai būdavo apkabinami ir apvyniojami šiaudų grįžtėmis, juos dar ir papurtydavo, tarsi pažadindami.
Gyvuliai pašeriami kūčių valgiais, o ypač šventine kūčia, žinant, kad kūčių naktį gyvuliai kalba. Kūčių vakarą bitės irgi kalba. Avilį reikia pakilnoti ir pastuksenti.
Šiuo metu vyksta tikra magiška sėja. Advente merginos burtaudamos sėdavo apie save kanapes arba aguonas. Pati kūčia gaminama iš įvairių javų grūdų, simbolizuojančių nesibaigiantį gyvenimą.
Kūčioje visa šeima būdavo apibarstoma grūdais. Sakomi linkėjimai skiriami ateinantiems metams, jie tarsi sėjami grūdai sudygsta ateityje.
Čia norisi pacituoti senovės kinų išminčių Konfucijų, ypač vertinusį tradicines apeigas ir muziką: „Dainos lavina žmogų, aštrina jo žvilgsnį, stiprina santarvę, išsklaido liūdesį ir nepasitenkinimą. Stebina tų dainų dorumas ir švarumas. Dainos moko ir to, kas arti – pareigos tėvams – ir to, kas toli – pareigos valdovui. Jos suartina mus su paukščiais, žvėrimis, žole ir medžiais“.
Ir dar: „Dainos taurina žmogų, čia nėra pikto, sugadinto mąstymo. Apeigos yra jo ramstis. Muzika tobulina.“
Taip, kaip senovės išminčių skelbtos tiesos, mūsų protėvių tradicijos yra nepavaldžios nei laikui, nei istorijai. Papročiai ir dainos išlaiko amžinumo vertybes. Liaudies dainos nepraranda prasmės būtent todėl, kad jos reikalingos, artimos bei suprantamos ir mūsų laikų žmogui.
Ačiū Kriviui Jauniui, tokie tekstai padeda geriau suvokti šventinį laiką ir prasmę. Buvimas kartu švenčių ( šventajam) laike, per dainas, apeigas, papročius, suartina ir vienija visus mus.
… Advente merginos burtaudamos sėdavo apie save kanapes arba aguonas …
Dėkingi už vilties grąžą, darnai, bendrumui.
Sutartinių darnus skambesys, apeiga
apvalo, išgrynina – suteikia sveikatą,
nuo vėžių ir kitų negandų vibruojančiu skydu
visa suturi ir stiprina mus; ir dvasią, ir kūną.
Jie – neatskiriami.
Taip buvę, taip ir liks – kol Žemė GYVA.
Gyvybė ir gyva daina Tavoji
– ir vandenį, ir visa Šventina
naujai, kasmet, kasdien…
matyt lietuviai iš prigimties buvo krikščionys.
neatsiskyrę nuo gamtos, jie neatskurė savo proto ir nuo Dievo.
Tamsta, kažką tais ne į temą nusakėte, mes esam gamtatikiai aprėdyti krikščioniškais aprėdais, bet jeigu aprėdas per bažnytinį krikštą nekokybiškai būna padarytas, tai jis suplyšta ir tada gamtatikis žmogus tampa laisvas sąmoningai laisvas nesuvaržytas nuostatinių dogmų kurias sukūrė ne Dievas ar Dievai ar kitos kokios tai dvasinės ar stichinės būtybės, o tik vienintelė gyvūnų rūšis kuri laiko save išskirtine iš kitų gyvūnų rūšių t.y. žmogus nors jis yr pats didžiausias parazitas, čia kalbu apie tuos kurie kenkia mūsų planetai, o tokių yr dauguma, aš irgi kolkas esu parazitas, bet neužilgo keisis mano gyvenimo būdas ir būsiu minimaliai kenkiantis parazitas, būsiu gerietis parazitas, nors ir dabar rūsiuoju atliekas ir visaip stengiuos kuom mažiau kenkti gamtai ir mūsų planetai, bet kol kiekvienas žmogus naudosis griaunamosios civilizacijos kūriniais netinkamai tol bus parazitai. O lietuvis niekada ir nebuvo krikščionimi, nes mūsų tautos žmonės yr maitinami melu, bažnytiniu melu. Ir tas užkratu serga galima sakyti mūsų beveik visa tauta, nedaugelis te yr nubudęs iš šio melo sapno, melo sau, kad viskas yr gerai yr gražu ir taip toliau, o kai nubunda tada pradeda žmogus dirbti tautos ir valstybės labui….
Ar Kūčios ir Kalėdos jau tapo bendriniais žodžiais? Įprasta juos rašyti didžiąja raide.
Kad senovej pagal zemdirbiu paprocius Nauji metai prasidedavo pavasario pradzioj,kaip naujo ciklo zenklas.Ar nebuvo taip ir Lietuvoje ?Kazkaip tas biteliu zadinimas vidurziemy savotiskai atrodo…
tamstai teko tiesą rast
– TIK PAVASARIAIS METAI PRASIDEDA,
PRASIDĖDAVO IR PRASIDĖS
(net “bravūras” mon-achas Brunonas
anais 1009 m. kovą galą gavęs METŲ GALE)
kaip, kas kodėl ir kam
N.M. į Silvesterio gimdienį įmetė –
paslaptis ..gal, lašelių-taurelių padauginę
viensyk mon-achai pripainiojęęę
Kertinė LIETUVYBĖ šio straipsnio minčių žodžiuose. Tačiau labiausiai kreipiamas apmąstymams teiginys, kad gyvosios Gamtos apgiedojimai atskleidžia lietuvių dvasinį pasaulį. Taryt gamtagarbystė ir jos dvasinių centrų šventvietėse apeigos, t.y. Baltų religija, tapusi gyvenimo būdu, kreipiama į pasikartojantį nuolatinį amžiną atsinaujinimą. Tad iš va(e)doje galima teigti, kad Baltų civilizcija ir apmirė, nes nebuvo dvasiškai atnaujinama.
Baltų krivis:
“Adventas, Kūčios, Kalėdos ir šventvakarių metas tai ištisas papročių ir juos lydinčių išgyvenimų spiečius.”
“Advento metas skirtas apmąstymams…”
“Advente merginos burtaudamos sėdavo…”
adveñtas [lot. adventus — atėjimas], pagal katalikų liturginį kalendorių — keturios paskutinės savaitės prieš Kalėdas.
Vakar buvo Šv.Liucijos vardo diena. Mano šventasis vardas. Šviesos šventė tamsoje, (Liux – šviesa). Labiausiai švenčiama ši šviesos šventė Švedijoje liuteronų, nes paskelbta Skandinavijos šalių globėja. Išrenkama “karsčiausia” mergina Liucija, kuriai ant galvos uždedamas degančių žvakių vainikas su spanguolių lapais. Paskui ją giesmes giedančioj procesijoj eina baltai aprengtos “pamergės” su žvakėms, o jom iš paskos skrybėlėti vaikinai su žvaigždėmis. Šventė perimta iš katalikų. Nors sutampa su pagonių švente. Dienos jau nebetrumpėja. Nuo gruodžio 13 prasideda advento pasninkas ir dvasinis apsivalymas laukiant kristaus šviesos užgimimo. Senovės Lietuvoje šią dieną taip pat būdavo šventos ugnies pagerbimo apeigos su vaidilučių giedamomis sutartinėmis pašventinant ugnį einant ratu aplink ją… . . Dainas apie Liuciją moka visi švedai. Ši Liucijos procesija pagerbia ir Nobelio lauriatus,kaip šviesos nešėjus.
Vakar Švedijos ambasada suorganizavo šią šventę Šv.Jonų bažnyčioje.
Siaubinga toji šventosios istorija. , gyvenusi III a. Sirakūzuose, labai gražiom akim ir labai pamaldi. Motina pažadėjo ją turtingam pagoniui, kuris ją įsimylėjo dėl jos akių. Paskui motina susirgo, Liucija ją maldomis išgydė pasižadėdama Kristui ir todėl nutraukusi sužadėtuves … Ta čiau kai mer gi na su ža dė tuves nu trau kė, jos su ža dė ti nis ne pa no ro nu si leis ti ir vi so mis prie mo nė mis sie kė ją su si grą žin ti, bet ga liau siai, ma ty da mas, jog vi si jo mėgi ni mai per niek, įda vė ją kaip krikš čio nę Romėnų pro kon su lui. Mer gi na bu vo su im ta ir tei sia ma. No rė da mas per ga lė ti jos pa si prie ši ni mą pro kon su las pa gra si no užda ry ti ją į vieš na mį. O mer gi na, pa ro dy da ma ge rą krikš čio niš ko jo mo ky mo iš ma ny mą, jam at sa kė: „Ga li taip pa da ry ti, ta čiau kū nas ne bus su terš tas, jei gu su tuo ne su tin ka sie la. Jei gu tu lei si ma ne iš nie kin ti prieš ma no va lią, ma no skais tu mas pel nys dvi gu bą ka rū ną.“ Ati duo ta kęs ti žiau riau sius kan ki ni mus, ji pati pasiūlė išlupti jos akis ir nusiųsti ant padėklo jos sužadėtiniui. Kai teismas nutarė ją sudeginti, Asilas, ant kurio ji buvo pasodinta, nepajudėjo iš vietos. Tada jai buvo perpjauta gerklė ir tik po to sudeginta, mi rė iš ti ki ma Kris tui. Liu ci jai mel džia si akių li go mis ser gan tys žmo nės.
Tikriausiai ponia ar panele supainiojote alkas.lt su bernardinais.lt… Bet jei nesupainiojote, tai baisesnio rasistinio ir genocidą propaguočiančio veikalo kaip bibliją, žmonija dar nėra sukūrusi. Mozę pats tikriausias žydų mafijos vadas. Pirma sukūrstė žydus apvogti kaimynus egiptiečius, vėliau išžudė savo šventikus, kai tie nepatikėjo, jog padegta šiūkšlių krūva ant Sinajaus kalno – Dievo apsireiškimas. 40 metų vedžiojo žydus po dykumą, kurios plotas Vilniaus apskrities didžio, palaukė kol užaugo nuzombinta karta. Žudė vietinius (pagonys) žmones neišskiriant vaikų, moterų, senelių… Kristus rėmėsi senuoju testamentu, todėl jo mokymas tolygus Hitlerio “Mein Kampf”. Mes juo negalime tikėti, o visa jūsų, atsiprašau “slebezavonė”, vargšo Mikės Pukuotuko sapnas…
Bet jau Tamsta ir perpykęs. Ką Tau blogo padarė Katalikų bažnyčia, ko susierzinai dėl gražaus pasakojimo apie šv. Liuciją? Nervingi kažkokie jūs, neopagonys, nestabilūs. Man nei šilta, nei šalta, kad Tamsta svaigsti pasakomis, bet atsimink – katalikai nuolat meldžiasi už netikinčiuosius ir klaidatikius, tad dar nežinia, ar ir Pats neįtikėsi…
Tamstele Amelija, katalikų bažnyčia yr okupantinė religija, jeigu išsiplečiant tai jinai žudė ir nedarną slleidė ne tik mūsų tautoje, bet ir visam pasaulyje, mūsų tautą kaip ir kitas tautas diskriminavo ir tebediskriminuoja…
`ar tamstytė ir Vidmantas Rutkausks tai ta Šventoji dvejybė, kuri nuolat gieda vis tą pačią giesmę apie kriksčionybės okupaciją?
Pagrįskit, pateikit argumentų.
O tau dar neaišku kronikas pasiskaityk ir suprasi, kai yr su varomi žemaičių didikų vaikai į kluonus ir kaip įkaitai laikomi, o tėvai katlikų bažnyčios verčiami turėjo krikštytis, tai vaikai prašė tėvų nesikrikštyti ir vieni kitus iškorė, taip kaip ir pilėnai ne tik tie pilėnai garsieji, bet aplamai visi pilėnai kurie nepasidavė gyvi į vergovę katalikams, o geriau žuvo nuo savo gentainio rankos negu nuo priešo ir beje opinia matau nežinot savo tautos istorijos tai didelė spraga jūsų gyvenimo nežinojime, o matyt geriau žinot žydų istoriją negu savo tautos istoriją, tai pasikeiskit pavardę ir varykit į tą žydų “išrinktųjų žemę tik prieš tai pasikeiskit pavardę, nes kitaip jūsų ten nepripažins, nes būsit svetima ar svetimas, Vytautas ir Jogaila irgi nieko gero nenuveikė tautos labui, nes jų dėka ir buvo žudomi kurie nepakluso krikštytis, visa senoji Kernavė buvo su visa įgula ir civiliais išžudyti Vytauto ir Jogailos, Mindaugas susiviliojo gražiom pasakom apie katalikybę ir nusprendė krikštytis jis nusisuko nuo savo tautos šaknų, bet kai suprato jau buvo per vėlu jį ir jo sūnus nužudė kiti du kunigaikščiai ir taip prasidėjo pirminis tautos sklimas iki Gedimino laikų, o antrasis skilimas nuo Vytauto ir Jogailos laikų, ne bažnyčia pirmiausiai žalčiui nukirto galvą tai yra vyriausiuosius didikus atskyrė nuo bajorijos ir valstiečių ūkininkų, paskui pradėjo bajoriją skaldyti ir tada ta dvasia liko gyva tik mūsų valstiečiuose, bet negana to ir valstiečius bandė visaip veikti, bet nevisus paveikė iki šių dienų mūsų tautos šaknys yr gyvos dėka tų kurie sugebėjo iki šių dienų išgyventė ir puoselėti, beje šiuo metu vis daugiau žmonių nusemeta krikščionių drapanas jau ir kitose valstybėse žmonės grįžta prie prie savo tautos šaknų, nes mato, kad katalikų bažnyčia yr savanaudžių netikėlių veltėdžių gauja kuriuos reikia veltui išlaikyti, o jie skiedžia žmonėms gražias pasakaites apie pomirtinį gyvenimą, tik ateik pas mus ir mus išlaikyti kitaip tariant parsiduokit į vergovę. Yr net gi palyginimui nuotrauka kažkur internete mačiau kai popiežius sėdi aprėdytas prabangiom drapanom ir sėdi aukso soste puoštame brangakmeniais ir jam nieko netrūksta išskyrus savos sielos kurią pardavė katalikų velniui, nes mūsiškis lietuviškas velinias arba poklis neturi jokio ryšio ar panašumo ir būdo su katalikiškuoju velnius, mūsiškis velnias ar ba velinas geriems žmonėms padeda, o goduolius ir netikėlius pražudo, truputį nukrypau, o šalia šio prabangaus popiežiaus atvaizdo parodytas vargšas afrikos berniukas kuris alkanas, suodinas ir gal neturi pastogės kur gyventi. Tai kam ta katalikams prabanga ir turtai, jeigu tais turtais nesidalina su vargetom gi Kristus yr psakęs dalikintės su tais kurie nieko neturi, bet katalikai nesidalina, jie tik gražias pasakaites regzti tesugeba ir už tai gražias babkes gauna, o tokia taktika verbuoja žmones kaip aveles gardan. Beje Vilkaviškio rajone žinau kad kai kurie kunigai netgi stavkes per mišias yr nustatę kad turi kiekvienas paaukoti po 100lt, o per vienos bendradarbės motinos užsakytas mišias dar ir išrėžė kalbą, kad ” ei žmogeliai neikit į parduotuves mažiau bambalių pirkite ir maisto, opinugus geriau bažnyčiai suaukokite. tai pradžiai tiek tamsuolia ar tamsuoli.
Ar man taip sutapo ar kaip, bet kiek kartų teko matyti mūsų žiniasklaidoje reportažus apie šią šventę, tai visada skambėjo italų l.d. “Santa Liučija”.
interesting pot
Translation, Rita, regards:)
nežinau kodėl šitaip išskaidė skiemenimis mano “slebezavonę”.
ir nežinau ir kas Kęstučiui taip kelia pyktį? Mozė todėl ir nebuvo įsileistas į Pažadėtąją žemę. O šventikus išžudė, nukirsdamas jiems galvas Elijas. Tas faktas, kad žydai klausė Jėzaus ar Jonas Krikštytojas yra Elijas liudija, kad žydai greičiausiai tikėjo reinkarnacija. Nes Jėzus irgi negelbėjo Jono, kai Erodas kirto jam galvą. Visai būtų įdomu iš tykybos experto Kęstučio sužinoti, ar senovės lietuviai tikėjo reinkarnacija?
Plačiausiai apie žmogaus vėles medžiuose esa rašęs G.Beresnevičius knygoje “Dausos”.
Lietuvių tautosakoje nesyk teigiama, kad po mirties žmogaus vėlė apsigyvena Medyje. Girgždant medžiui sakoma, kad tai skundžiasi kenčianti mirusiojo vėlė. Paprastai aiškinama, jog tai sielos, prašančios už jas pasimelsti. Tačiau toks vaizdinys yra gana vėlyvas. Daug archaiškesnis pomirtinio žmogaus virtimo medžiu vaizdinys. Atskiras, jau ne reinkarnacijos, bet metamorfozės vaizdinys – gyvųjų virtimas medžiais (tai kartais atsispindi tautosakoje, pvz., “Eglė žalčių karalienė”). Lietuviai gyveno kartu su Medžiais tikėjime, jog Medis gali jausti, mirti, gimti, kentėti, kalbėti, liūdėti ir džiaugtis kaip ir žmogus.
–
O paslaptingiausia tai, kad, žmonėms mirus, jų vėlės pereinančios į augančius ant jų kapo medžius.
Tačiau tai buvo suprantama kaip laikinas vėlės likimas. Vėlei nereikia žemėje klajoti amžinai: “kai atpakūtavoja savo metų skaičių, tai ir baigiasi jos žemės kelionė”. “Metų skaičius” paprastai taikomas ne kažkokiam metų skaičiui į Žemėn nutrenktoms sieloms, o visų pirma – nelaiku mirusiems. Mirę anksčiau laiko vis dėlto turi įgauti kūną, jie pereina, tarkime, į medžius ir paukščius. Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams – iš vyriškų, ne taip, kaip dabar siaubingai nukrikščionėję Baltai likimo baisiuose ženkluose – kinietiškame JUODAME granite.
kad medžiai turi agalinę sielą kalbėjo dar Aristotelis savo knygoj “Siela”. Jis sakę, kad augalai turi augalinę sielą ir mineralų sielą, gyvūnai mineralų, augalinę, gyvūno, o žmogus mineralų, augalinę, gyvūno ir žmogaus, kuris stovi viduryje tarp gyvūnijos pasaulio ir aukštesnio dvasinio pasaulio. Gydyti todėl reikia atitinkamai atsižvelgiant kuri sielos dalis sutrikusi…
Tibeto Mirusiųjų knyga kalba kad taip kaip vyksta davasinis progresas, gali vykti ir regresas. Neteisingai gyvenusi /tikėjusi siela palikusi kūną neturi ramybės, pilna baimės puola inkarnuotis ir papuola į dar sunkesnį būvį nei buvo prieš tai. O jei ir tada nepasimoko, gali inkarnuotis ir į artimiausią žmogui gyvūną – katę, šunį kiaulę..:) Beje, kiaulės organai pagal dnr artimiausi žmogui, žinokit:) Todėl neva ir reikalingi tam tikri mirusiųjų laidojimo ritualai, šventų knygų skaitymas, giedojimas, mišios, žvakių deginimas ir t.t. tam, kad nuraminti nepasiruošusią mirčiai sielą..
Tokie vat įdomūs tie tautų papročiai. Senai skaičiau. Būtų įdomu dar kartą paskaityti.
Labai norėčiau paskaityti ir Lietuvių liaudies pasakas. Jose irgi galima rasti užkoduotų senovės pažiūrų. Tik kur jų gauti?
Už-koduotas senovės pažiūras prieš keletą metų esu netikėtai aptikęs Karmėlavos kapinėse. Jose esa vienas labai įdomus kapelis maždaug tame eilėje eiliniame 2×3 plote. Atkaklaus smalsumo pastangomis sužinojau, kad tai mažo vaiko, matyt tėvai kurį lietuviškai mylėjo, kapas. Kapas be jokių įrėminimų ir lentelių su užrašais, vien lengvos Žemelės pojūtyje smėlis, ant kurio iš šventų lietuviškų Akmenėlių padarytame nedideliame rate auga aiškiai prižiūrimas Medelis.
Taip taryt sujungiama praeitis su dabartimi.
Tingiu kartotis kokias “gerasias naujienas” skleidžia krikščionys cituodami biblija, o krikščionys tikėjo reinkarnacija iki 358 metų…
Na ir tikra tamsuolė esate panagrinėkite tautosaką, o nenorėkite gauti atsakymus iškarto, nes jeigu gausite atsakymus iškarto vistiek jų nesuprasite, trumpai tarian taip tikėjo ne tik renkarnacija bet ir vėlės apsigyvenimu medyje ar kitame kokiame tai gyvūne, bei atgimimu kitame gyvenime, ir protėviai niekada nesakydavo kad papuls pragaran ar peklon nes tokių dalykų nebuvo buvo tik dausos ir iškeliavimas pas protėvius anapilin ir t.t.
Biblija, Kęstuti yra labiau dvasinė knyga, nei istorinė. Dvasiniai dalykai nematuojami laiku. Tai kas vyko – vyksta. Pvz., kaltindami vienas kitą kaskart iš naujo kalame Jėzų prie kryžiaus. Nuoširdžiai tikintieji Kristumi, nebeturi kaltės, todėl nebeturi poreikio savo kaltes projektuot į kitą kaltinimais.
Beje, Biblija Ninlijai nelygi.
Liuterio protestantai iš Biblijos pašalino 7 knygas. Man į rankas emigracijoje buvo patekus Biblijos variantas su keturiom papildomom netradicinėm Knygom:Monasėjaus, 3,4 Ezdros ir dar viena, kurios nepamenu. Labai gerai pamenu kokį įspūdį man paliko žodžiai Pradžios knygoje apie tai, kad paragavę uždrausto vaisiaus, Adomas su Ieva nenumirė, bet “užmigo giliu miegu”. Ir toliau jau dėstoma jų šeimos iliuzijų/sapno, kitaip tariant, ego istorija, nes niekur nebekalbama apie prabudimą. Apie prabudimą kalba tik NT ir pranašai. Taigi, paragavę uždrausto vaisiaus nuo blogio pažinimo medžio, Adomas su Ieva susitapatina jau nebe su dvasia – tikraja savo tapatybe, bet su kūnu, pasijunta nuogi ir atsiskyrę nuo Dievo, slepiasi nuo jo… o tai tik ir įrodo, kad jie pasuko klaidų-vargų-išbandymų keliu.
Gal būt Toros garbintojams ar kažkam, kas nesuprato žmogaus prtoto pasidalinimo į iliuzinį ego protą ir Šv. Dvasios valdomą protą, nepatiko šie žodžiai ir jie juos pašalino kaip nereikalingus. Ir kaip tik tuom įvedė didžiulę painiavą. Tiek katalikams, tiek žydams, tiek protestantams nebesuprantama, kodėl Dievo sukurtas tobulas žmogus galėjo šitaip nupulti, suvedžiotas kito Dievo sukurto padaro. Išganymas ir yra prabudimas nuo šio ego sapno. Tik Jėzaus Kristaus atnešta Geroji Naujiena apie Tikrąją mūsų visų tapatybę atskleidžia susipainiojusiam žmogui visą tiesą apie jį: Jis nėra su kūnu susitapatinęs ego, paskendęs nuoidėmėse, bet jo tikroji tapatybė yra Dvasia – Dievo Sūnus, šventas ir nekaltas, toks, kokį Dievas sukūrė pagal savajį paveikslą.
sorry,
Biblija Biblijai nelygi – turėjo būti.
Jau vien skaitydama angliškąjį Naujojo Testamento vertimą dažnai pagaunu visai kitus niuansus O ką jei vertėjai iškraipo mintį dėl to, kad nesupranta, netruri pakankamos tikėjimo patirties arba piktybiškai? Juk nesakys pvzx. žuydai, kad jų Tora tai užmigusio Adomo sapnas/iliuzija, kuriame tik pranašai karts nuo karto prakalba apie MESIJĄ, išgelbėjimą, šviesą ir pagaliau tikrąjį prabudimą. O kiek mūsų krikščionių klaidžioja panašiose tamsybėse?
Kad jau taip domitės, tai pasiskaitykite Ramajana, Bhagavadgita, Tibeto mirusiųjų knygą, Didysis Tibeto joga Milarepa, Lao Dze, pasidomėkite budizmu ir t.t. Palyginkite bibliją su kitų tautų Šventraščiais… Ir man taip buvo, kai labai seniai, kažkur prieš dvidešimt metų nusprendžiau tapti tikru krikščionių… jei save laikote lietuve, tai labai didelis skirtumas tarp lietuvio tikinčio, kad žydai dievo išrinkta tauta ir lietuvio tikinčio, kad lietuviai tauta su didinga praeitim ir ateitim… Prisiminiau, jūsų anksčiau minėta šventoji, tai “mūsų” sovietmečio Marytė Melnikai ar keturi komunarai
Propoganda ir tiek. Biblijoje nėra dvasinių mokymų (palyginkite su kitais šventraščiais), jei ir buvo kada, tai matyt tik iki bibliniais laikais. Ir prašome nesisavinkite svetimų pagoniškų švenčių 
Dar toks patarimas, kai išmoksite skaityti gamtos knygą, kuri neturi nei galo anei pabaigos, tada suprasite kaip reikia ir pagal ką gyventi, nes ten kas yr užrašyta žodžiais tai yra nekintama ir dogmiška, o gamta visada kinta kaip ir visata, suprasit mūsų planetos gamtos ir visatos dėsnius ir nereiks jums jokių dogmatinių religijų…
Keisti jūs, “baltai”, jei yra proga skleisti savo įsitikinimus, sudirgstate. Alko svetainėje veliatės į kažkokius Biblijos aiškinimus, siūlote skaityti Ramajaną, Bhagavadgitą, Tibeto mirusiųjų knygą… Įžeidinėjate svetainės svečius, pvz., “Kristus rėmėsi senuoju testamentu, todėl jo mokymas tolygus Hitlerio “Mein Kampf”. Mes juo negalime tikėti, o visa jūsų, atsiprašau “slebezavonė”, vargšo Mikės Pukuotuko sapnas…” (Kęstutis: 2012 12 14 13:04). Spjaudote svetimžodžius į tuos savo išvedžiojimus. Keisčiausia, kad “vaidilų ratas” neįsikiša. Ko norėti, jei pats “baltų krivis” dėsto apie ADVENTĄ..?
O taip Kembly, aš ir pats, jei būtų galimybė, pirmąjį savo komentarą būčiau nutrynęs. Bet kai “prišokęs” parašai, tai ir gaunasi “nei velnias, nei gegutė”. Nors rašiau – ką galvojau. Siūliau skaityti tai, ką pats skaičiau ir kas mane sugražino į Lietuvą pas savus… O ką pats pasiūlytum, tokiu atveju paskaityt? Manau, jei užsisklęstume tik savyje, savo tikėjime, tai turėsim krikščionybę Nr.2, tik be žydų ir Kristaus :). Tikrai nesistengiau įžeidinėti, nežinojau, kad skiemenuotė ne autorės sumanymas, o – “taip gavosi”…
“O ką pats pasiūlytum, tokiu atveju paskaityt?”
Kęstuti, čia, Alko svetainėje, savo pažiūrų neskleisiu. Yra(?) Romuvų “vaidilų ratas”, jie apsiskelbė visam pasauliui (įkūrė WCER ir ECER), kad atkūrė “baltų tradiciją”. Daugiau negu keista, kad lietuviams Lietuvoje nieko neaiškina apie tą savo “religiją”. Net ‘alke’ visi rašinėja apie visokias religijas, o romuviai (ar, anot Trinkūno, jau vėl romuviečiai) neskleidžia savo įsitikinimų..?
A koks jam skirtumas- adventas, kalėdos ar kūčios- svarbu, kad krivis žodį tarė, o šimtai jį išgirdo. Gal sumes po 2% už “senąją baltų religiją”.
Li-Bo vėl trolini, kas tie du procentai, kai bažnyčiose iš žmonių reikalauja paaukoti 100 lt stavkę iš kiekvieno atėjusiojo, nes mat pabrango jų prabangių šventyklų išlaikymas ir poreikiai išaugę reikia lėkti kunigams pas mergas pasibirbyti išlaikyti slaptas sukurtas šeimas reikia jiems prabangių automobilių, kunigai kaip ir Kristus turėtų jodinėti ant asilo tai…
A…lyktriks,
religija – opiumas neprotaujantiems.
Ar tu irgi su tokiais?
Po tokių komentarų norisi prisiminti vieno lietuvių filosofo klausimą, kad jei staiga dingtų žmoniją, Dievas būtų ar ne?
Mintis. Ir šio žodžio turiny atsakas. Tavo gyvybę, Tavąją sąmonę, sielą ir visa iki ir po Tavęs:
palaiko apglėbia, NUOLAT APLANKO, ir n i e k u o m e t neapleidžia Dieviškumas.
Kai jau nebus Tavęs, Manęs, Visų, – mūsų minčių, mūsų gyvasties ir dieviškosios bendrumos
amžinybė išliks… Su Dievais. Su DIEVU. ŠIOJ begalinėje amžinybėje, – atgims, kaipo atgimė,
atliks, kaip atlieka; kurs. ges, sprogs, degs (Visatos mastu) gyvens. I š l i k s.
Nes – LAIKAS LAIKO.
Giedriau,
įdomus ir erdvus pamintijimas, kad LAIKAS LAIKO.
Praplečiant tai (apie tai štai čia kalbama ir šiame straipsnyje), žmonės Laiką skirsto ir į laikotarpius, iš kurių kai kurie esa kažkodėl ypatingesni ir rašomi iš didžiosios raidės…….. , o štai (k)Kasdienybės Laikas ir Kasdienis Gamtos gyvenimas taryt nuvertinamas ? Pripažinkim, bet kokia Kasdienybė visvien turbūt juk esa pirmesnė, nes Ji ir brandina besibaigiančių ar besiprasidedančių laikotarpių (Mirimo ar Gimimo) šventumą ?
Drįsčiau pasanprotauti, kad Baltiški žmonės pernelyg tapę šventiniai, mažiau Kasdieniai, todėl dažniau matomi tik per šventes.
Dėlionė (arba kelionė) laiku,
o dar teisingiau – Laike
…užveria-atverdama…atveria-užverdama
žingsnis po žingsnio (pradžia ir pabaiga: kiekviename žingsnyje).
Deja, jau nežinom – priblėsęs visuotinio Laiko matas,
matymas (giluminis) Dausų, –
ar erdvių, ar erčių jų/jose/joms
jau, – tinkamai-abipusiai.
Ertinti, ertėti, senoji erti – ertus
nuo Daukanto, Poškos, Valančiaus, Vaižganto
net jaunėlio Vienuolio žodžių, jau ganėtinai
erdvių vėriniu (pvz. DNR grandys) visuotinei
TAUTOS SĄMONEI nelimpą (pastarųjų kartų sąmonės sprūdis);
Atstatymas, atsikūrimas, – ATGAIVAS VERTUMO
ir NUOVOKOS įmanomas vien tik tikybinės
valios ir galios grąžoje. Pastanga, asmeninis Tavo, Mano, Visų
veikimas tai leis. Tiki?
Taip, tikybinės valios ir galios grąža tikiu. Ta grąža tikiu, kuri ne klastingai išmelsta iš Dievų, o su dideliu Dievų dėkingumu už jų globą mums su Perkūniška jėga padovata.
Mes buvom drąsūs ir galingi, kol garbinom savus Dievus, – yra tokie dainos prasmingi žodžiai .
Egle,
geras klausimas, tik, manau, tikslingiau jį būtų užduoti taip: jei neliktų ta priklausomybe sergančių, ar tada UAB’ai – liaudies sąmonės dulkintojai, turėtų iš ko išgyventi?
Garantuotai ne, nes biznelis užsirauktų.
Esu dar naujokas baltų-aisčių pažinimo platybėse. Kaip vienas iš čia esančių minėjo, aš taip pat prie šių beribių platybių priėjau domėdamasis senąja Egipto, Tibeto istorija, filosofija bei papročiais. Skaičiau tiek istorikų, tiek vadinamų pseudoistorikų veikalus bei komentarus apie mūsų tautos šaknis. Šiuo metu labai intensyviai domiuosi baltų istorija, archeologija, dainomis, pasakomis, religija ir t.t. Įdomu paskaitinėti ir komentarus. Čia pamatai visą įdomumą:) Beje, nieko kritikuoti nesiimu, nes manau, kad aršią kritiką, savo tikimų tiesų gynimą ir beprasmius ginčus galima lyginti su skruzdėlės aiškinimu kitai skruzdėlei apie kompiuterio spalvos įtaką jo spartumui. Rašau šį komentarą ne pamokslaudamas, bet tik todėl, kad siūlau ir kviečiu visus būti SANTARVĖJE. Tik vienybėje, santarvėje, pakantumu, pagarba vieni kitiems galime pasiekti daug daugiau. Švieskimės ir švieskime kitus, dalindamiesi savo žiniomis, pastebėjimais, o ne užgauliojimais ar beprasme kritika. Žvelkime giliau. Juk galime komentarus paversti tikrai prasmingom diskusijom. Paviršutiniški kabinėjimaisi prie sąvokų ar interpretacijų – šių laikų mūsų tautos tragedija. Ačiū Dievui, atsiranda žmonių, kurie bando išraukti mus iš nepilnavertiškumo komplekso liūno. Beje, Jūs visi čia, šioje svetainėje, lankotės irgi nešiaip. Parodote, kad nesate abejingi platesniam pažinimui, o tai reiškia – esame dvasiškai artimi!
P.S. Universitete studijavau katalikų teologiją, bet nesu dvasininkas.
Laimingų Jums visiems ateinančių naujų metų! Nesvarbu pagal kieno kalendorių – svarbu vidinis nusistatymas kažką pakeisti į gerą, o pirmiausia pradėti nuo savęs.
Ops, būkite pasveikinti ieškotojai! Įdėmiai perskaičiau visų Jūsų komentarus ir pasidžiaugiau,kad supratimo ir susiklausymo daugėja. Griežta kritika virsta švelnesne EGO pasireiškimo forma-_pasipuikavimu ,…bet visa tai- tik, “pradžia” didelių pasikeitimų .(Filosofams, pradžią parašiau kabutėse,kad būtų ką pamedituoti).
Čia neimsiu nieko mokyti,bet stengsiuos rašyti vedamas ne protu ,o širdimi. ,,o ir beprasmei kritikai nebus vietos. (kritika ten-kur nesueina esatis ir pažinimas)
Pradėčiau nuo to,kad mūmyse easntis protas,neleidžia esybei jausti būties akimirkos išmintingoje charmonijoje.. Ši būsena apjungia visą kas yra pasakyta,sakoma ir bus pasakyta . Protėviai tai žinojo (vaikai ir dabar tai žino!?).Būtis,tarsi antra prigimtis Juos lydėjo kūniškame gyvenime ir nuolat švietė amžinają ugnimi “dabartyje”.Vienybė-gelminis supratimas.Dabar šiek tiek, proto įžvalų.
.. .Atjauta ir meilė buvo sviestas tepamas ant kasdienės duonos ,kuria dalindavosi su atklydusiu svečiu.Pasiaukojimas tai nesąmoningas gyvenimo stimulas išplaukiantis iš gelminio pažinimo . Rusenančioje Vienybėje-išblėsta tu-aš,gimsta męs-VIENIS,. Dvasia stipri,bet kūnas silpnas.Pamąstymui! Mirties baimės nebuvo,nes ją patiria tik asmeninio ego- tūrėtojas. Taip paaiškina masines savižudybes “mirtino”pavojaus akivaizdoje…
Kas yra asmuo ir kokia jo paskirtis ? Toks klausymas kamuoja išblaškytą Tautą. Ar žmogus vienysis globaliai (po Žydų kuriama naująją žmonijos suvienyjimo doktrina-koncepcija,kaip žinia Mozės užtrukusios turistinės iškylos pagimdyta doktrina save pilnai išgyveno),ar Lietuviai privalo “parodyti pavyzdį” dėl tautos išlikimo? Kryviai atsakykit!
Tiek šiam kartui. Jaučiu ir žinau,kad bundančiai Tautai reikia didesnės dvsinės pagalbos iš Romuvos ( būvimo kartu,Išmintingo žodžio,dainos,atjautos ir pagalbos) . Pagarbiai