Pakruojo dvare aptiktas ne kasdienis radinys – kaip spėjama, prieš porą ar trejetą šimtmečių gyvenusio dvaro kumečio kaukolė. Po išsamesnių tyrimų, kultūros paveldo specialistai nuspręs, ar dvare pradėti archeologinius kasinėjimus.
Viename rekonstruojamame svirne tik 5 centimetrų gylyje statybininkai rado žmogaus kaukolę ir jei paaiškės, kad kaukolė išgulėjusi daugiau nei pusšimtį metų, tuomet bus sprendžiama, ar pradėti archeologinius kasinėjimus.
Pakruojo dvarvietė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima 1531m. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius, vėliau dvarą valdė V. Martinavičius, A. Koleckis, S. Juškevičius, didikai Zabielos, grafai Miunsteriai. Grafaitei Aleksandrai Miunsterytei 1786 m. ištekėjus už Vilhelmo fon Ropo, dvaras kaip kraitis tapo Ropų giminės nuosavybe.
Pakruojo dvarą valdė kelios Ropų kartos: Teodoras (1783-1852), Hermanas (1810-1890), Leonas (1860-1940), Julius (1910-1944).
Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Mūrinis dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817-1840 m. iš vietinių medžiagų. Dvaras buvo plečiamas iki 1890 m. Dvaro statybas pradėjo Vilhelmas fon Ropas, vėliau pastatus projektavo ir statė T. Ropas. 1835-1840 m. dvare buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas.
Pagrindinis Pakruojo dvaro ansamblio akcentas – puošnūs dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose. Rūmų vidaus planas anfiladinis. Centre – ovalo salė su jonėnų kolonada. Rūmai buvo dengti čerpėmis, šildomi krosnimis ir židiniais. Jie buvo pilni meno turtų. Tarp jų ypač įdomi ir reta buvo vaizduojamosios dailės – tapybos, grafikos ir skulptūros kolekcija. Kolekcijos pradininku laikomas T. Ropas, apkeliavęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją ir į dvarą parsigabenęs daug italų, olandų, prancūzų dailininkų kūrinių. Kolekcija buvo pildoma, pardavinėjama, keliavo po Ropų dvarus Lietuvoje ir Latvijoje. Iš parduotų kolekcijos darbų žinomi tik keli, kurie pateko į viešas Vokietijos ir Italijos kolekcijas. Po 1940 m. nacionalizacijos 19 kolekcijos paveikslų pateko į Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų, vienas paveikslas ir 2 skulptūros – į Šiaulių „Aušros“ muziejų.
Greta dvaro rūmų buvo nedidelis sandėlis, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį – tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį – du svirnai. Už tvenkinio stovėjo dvaro ūkiniai trobesiai. Nuo centrinių dvaro rūmų, atskirti didžiulio parko, buvo kalvė, smuklė, vėjo malūnas, Pakruojo simboliu tapęs arkinis tiltas – Kruojos užtvanka bei vandens malūnas, sumūrytas iš lauko akmenų ir dolomito.
Dvaro savininkai Ropai valdė apie 6500 dešimtinių žemės. Jau nuo barono Vilhelmo Ropo laikų dvare buvo plėtojamas prekinis ūkis, kuris duodavo daug pajamų. 1866 m. buvo įsteigta dvaro vaistinė, kuri aptarnavo 3956 gyventojus, buvo dvylikos lovų ligoninė. 1897 m. Pakruojyje veikė pavyzdinė kredito draugija, vadovaujama barono L. Ropo, 1909 m. dvare veikė alaus darykla ir garinis malūnas. Po Pirmojo pasaulinio karo Pakruojo dvaras buvo pavyzdinis ūkis, garsėjęs pramonine gyvulininkyste.
Po 1922 m. žemės reformos Ropų ūkis sumažėjo: jiems buvo paliktas dvaro centras ir 300 ha žemės. Dvare buvo atlikta melioracija, toliau plėtojama gyvulininkystė, sodininkystė, bitininkystė. 1940 m. dvarą pagal testamentą paveldėjo J. Ropas. Per karą dvare buvo įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas. 1944 m. J. Ropas su karo pabėgėliais traukėsi į Vakarus ir, matyt, žuvo, nes apie jo likimą nieko nežinoma.
Po karo Pakruojo dvare buvo įkurtas tarybinis ūkis. 1959 m. rūmai buvo remontuojami, juose iki 1979 m. veikė žemės ūkio technikumas, vėliau – žemės ūkio kadrų kvalifikacijos kėlimo mokykla.
Šiuo metu rekonstruotuose Pakruojo dvaro pastatuose teikiamos apgyvendinimo, maitinimo, salių nuomos, renginių organizavimo, aktyvaus poilsio paslaugos, organizuojamos teminės ekskursijos ir pramogos.
Lietuvos žurnalistai (o ypač – Alko) – jėga! Jie sugeba atskirti kumečio kaukolę nuo barono kaukolės! Anys, greičiausiai, ir gyvuosiuose įžiūri, kurie mėlyno kraujo, o kurie paprasto, raudono. Seniai laikas jiem pavesti kasinėjimus – mūsų praeitis pražystų naujomis spalvomis!
„kaip spėjama, prieš porą ar trejetą šimtmečių gyvenusio dvaro kumečio kaukolė“. Įdėmiau skaitom: „kaip spėjama“…
Na, jūs turbūt pavartėt ją rankose ir spėjat, kad kumečio? Gal luomas tais laikais ant kaktos būdavo parašytas?
Aš, aišku, net akyse nematęs, manau, kad ta galvelė tikriausiai bus kokio šunbajorėlio – prasigėrusio šlėktelės, dvare kazoku (apsauginiu) dirbusio ir kolegų pakasto. Gal taboką per Livonijos sieną šmugeliavo ir su muitininkais neatsiskaitė?