Šaltuoju metų laiku padaugėja sergančiųjų vėjaraupiais. Susirgimų padidėjimas registruojamas nuo lapkričio mėnesio, o aukšti sergamumo rodikliai išlieka gruodžio, sausio, vasario ir kovo mėnesiais Dažniausiai susirgimai plinta vaikų, lankančių švietimo įstaigas, tarpe. Vėjaraupių atvejų registruojama ir suaugusiųjų asmenų tarpe.
Vėjaraupius sukelia Varicella Zoster virusai, priklausantys Herpes viridae šeimai. Užsikrečiama nuo sergančiojo vėjaraupiais. Jis gali apkrėsti aplinkinius 2 dienas prieš išbėrimą, visą bėrimo laikotarpį ir 5 dienas po jo. Virusai plinta oro-lašeliniu keliu (kosint, čiaudint, kalbant), tiesioginio kontakto metu per odą, liečiant bėrimus. Susidarius šašams, nuo ligonio jau neužsikrečiama. Vėjaraupių infekcija plinta oru kelių metrų nuotoliu, pavyzdžiui, kai vienas asmuo nusičiaudėja, o kitas įkvepia. Virusų patenka per kvėpavimo takus arba akių gleivines, nukeliauja į limfmazgius, o iš čia išplinta po visą organizmą. Inkubacinis ligos periodas iki pirmųjų ligos požymių pasireiškimo trunka 11–21 dieną. Dažniausiai vėjaraupiais serga 2–8 metų vaikai.
Liga pasireiškia karščiavimu, bendru silpnumu, galvos skausmu, apetito stoka, miego sutrikimu ir pagrindiniu simptomu, būdingu šiai ligai – pūsleliniu odos ir gleivinių bėrimu. Bėrimui būdinga tai, kad iš pradžių atsiranda dėmelė, iš jos – pripildyta skaidraus skysčio pūslelė, šiai subliuškus, po 3–5 dienų susiformuoja šašelis. Beria bangomis kas 12 dienų, todėl viename plote galima būti ir dėmelių, ir pūslelių, ir šašelių. Toks bėrimas atsiranda ant veido, plaukuotos galvos dalies, liemens, rankų, kojų. Ant delnų, padų spuogų paprastai nebūna. Neretai išberia gleivinę – burnos, lytinių organų. Čia pūslelės greitai trūksta ir susidaro kraujuojančių opelių, kurias labai skauda. Išbertas vietas labai stipriai niežti, vaikas kasosi, net draskosi. Beria 3–4 ir net iki 7 dienų. Po šašelio dar apie 3 mėnesius gali likti dėmelė, kuri vėliau išnyksta. Kadangi vaikas labai kasosi ir dažnai nusidrasko iki žaizdelių, į kurias patenka nešvarumų, neretai spuogeliai supūliuoja, o išgijus jų vietose lieka randelių. Specifinio gydymo nėra.
Valstybė nefinansuoja skiepijimų vėjaraupių vakcina, todėl tėvai ar globėjai turi padengti šios vakcinos kaštus. Skiepijimai vėjaraupių vakcina rekomenduojami vaikams nuo vienerių metų. Jei mažylis nepaskiepijamas, tą padaryti galima prieš pradedant lankyti vaikų darželį. Vakcina dažniausiai nesukelia šalutinių reakcijų. Tačiau kartais pasitaiko, kad parausta dūrio vieta, pakyla temperatūra, atsiranda sloga arba per 3 savaites po skiepų gali atsirasti keletas bėrimų elementų. Vakcina nuo vėjaraupių saugo 20 metų.
Rekomenduojama skiepyti visus ankščiau nesirgusius vaikus, vyresnius nei 12 mėnesių (ypač lankančius darželius bei mokyklas ar sergančius lėtinėmis ligomis, imunodeficitais). Dažniausiai vėjaraupių vakciną rekomenduojama skiepyti kartu su tymų-epideminio parotito-raudonukės (MMR) vakcina. Vaikams iki 12 m. amžiaus skiriama viena vakcinos dozė, vyresniems nei 12 m. ir suaugusiems asmenims rekomenduojamos dvi vakcinos dozės (antroji skiriama praėjus 6 savaitėms po pirmosios); suaugusius, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais, bei kitus, turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką (darželio personalas, moterys, planuojančios nėštumą, tėvai, ruošiantys leisti vaiką į darželį, medicinos darbuotojai); asmenis, kurių imuninė sistema nusilpusi (sergantieji ŽIV/AIDS, lėtinėmis plaučių, kraujo ligomis, piktybiniais augliais, vartojantieji steroidinius hormonus, imuninę sistemą slopinančius vaistus).
