L.V.Medelis. Noamas Chomskis: Tarp farso ir tragedijos

Noamas Chomskis (Noam Chomsky) nepaprastai aštraus, paradoksalaus, ironiško  proto filosofas, lingvistas, anarchistas, be viso šito – dar ir politikos procesų analitikas, – visa tai telpa apibendrinime: kapitalizmo kritikas, ir be, jokios abejonės, – žydas ne tautybės, o veikiau teigiamos charakteristikos prasme. Tokį pristatymą būtų galima baigti, tačiau knieti (provincialiai) paminėti, kad Chomskio šaknų būta ir Lietuvoje: tėvas Viljamas pabėgo iš Rusijos 1913 m., vengdamas tarnybos carinėje kariuomenėje, o jo motina buvo išvežta iš Lietuvos dar kūdikis.

Čia pateikiamas N. Chomskio straipsnio (When Travesty Borders on Tragedy, „The New York Times“), atpasakojimas, tikiuosi, įkrės kiek sveiko proto į mūsų žiniasklaidos mums plaunamas smegenis – Chomskio pozicija labai skiriasi nuo to propagandinio maisto, kuriuo esame maitinami. (Vertė ir parengė L. V. Medelis)

Labai sunku atsisakyti savo požiūrio į pasaulį ir pažvelgti į jį iš kitų pozicijų, kurios skiriasi nuo mums peršamų kasdien. Šiuo metu Iranui rimtai gresia karas. Įsivaizduokite, kad situacija vystosi visiškai kitaip. Tačiau kai kada naudinga pabandyti tai padaryti. Panagrinėkime keletą pavyzdžių.

Iranas kariauja nedidelį, mirtiną ir naikinantį karą prieš Izraelį, dalyvaujant didelėms valstybėms. Šalių lyderiai pareiškia, kad derybos įstrigo aklavietėje. Izraelis atsisako pasirašyti Sutartį dėl branduolinio ginklo neplatinimo ir suteikti inspektoriams galimybę patekti į branduolinius objektus, kaip šitai dabar daro Iranas. Izraelis toliau ignoruoja ryžtingą tarptautinės bendruomenės kvietimą paversti regioną zona be branduolinio ginklo. Visą tą laiką Iranas naudojasi supergalingo globėjo parama.

Vėliau Irano lyderiai praneša apie savo ketinimus smogti Izraeliui, o žinomi Irano karo analitikai tvirtina, kad užpuolimas gali būti įvykdytas iki JAV prezidento rinkimų.

Iranas gali panaudoti savo galingas oro pajėgas bei naujus Vokietijos atsiųstus povandeninius laivus su branduolinėmis galvutėmis plaukiojančius prie Izraelio krantų. Iranas mano, jog nepriklausomai nuo grafiko, jo įtakingas globėjas prisijungs arba net vadovaus užpuolimui. JAV gynybos ministras Leonas Paneta (Leon Panetta) pabrėžia, kad nors ir nepritariama tokiam užpuolimui, Iranas, kaip suvereni valstybė, vis viena veiks savo interesų labui.

Visa tai atrodo neįmanoma, tačiau dabar susiklostė kaip tik tokia situacija, tiesiog veikiantieji asmenys susikeitė vietomis: sukeiskime valstybių (Irano ir Izraelio) pavadinimus vietomis ir pamatysime tikrą realų paveikslą.

Lygiai kaip jo globėjas, Izraelis naudoja prievartą savo interesams tenkinti. Jis reikalauja išsaugoti jam okupuotas teritorijas, kurios buvo aneksuotos įžūliai ignoruojant tarptautinę teisę ir JTO Saugumo tarybos rezoliucijas. Jis ne kartą vykdė žiaurias operacijas prieš Libaną ir Gazos sektorių, be jokios priežasties nužudydamas dešimtis tūkstančių žmonių.

Prieš 30 metų Izraelis sunaikino Irako branduolinį reaktorių. Dauguma ekspertų prieš kurį laiką gyrė šį žingsnį, pamiršdami, jog egzistuoja įtikinamų įrodymų – be kita ko pateikti ir amerikiečių žvalgybos – jog tas bombardavimas nesustabdė Sadamo Huseino branduolinės programos, o, priešingai, ją inicijavo.

Iranas taip pat imdavosi agresyvių priemonių, bet per pastaruosius kelis šimtus metų tai įvyko tik kartą, kai amerikiečių palaikomas šacho režimas užėmė salas Persijos įlankoje.

Valdant šachui, Iranas realizuodamas savo branduolinę programą buvo palaikomas oficialaus Vašingtono. Irano vyriausybė buvo žiauri ir represyvi, kaip ir visi Vašingtono sąjungininkai regione. Svarbiausias sąjungininkas – Saudo Arabija yra kraštutinė islamo fundamentalistų režimo forma, skirianti milžiniškas lėšas vahabitų mokymo plėtimui kitose šalyse. Persijos įlankos diktatoriai – taip pat JAV mėgstami sąjungininkai – žiauriai numalšino savo tautų siekius prisijungti prie arabų pavasario.

Neprisijungimo judėjimas – o tai didžiuma pasaulio šalių – rengiasi konferencijai Teherane. Ši grupė ryžtingai palaikė Irano teisę į urano sodrinimą, o kai kurie jos nariai, pavyzdžiui, Indija kietos JAV sankcijų programos Iranui laikosi tik iš dalies ir labai nenoriai.

Neprisjungusių šalių delegatai, be abejonės, pripažins grėsmę (konferencija jau įvyko, ir N.Chomskio prognozės iš esmės išsipildė – vert.), kuri raudonu siūlu pažymėta visose diskusijose Vakaruose ir kurią buvęs JAV Strateginio vadovavimo vadovas generolas Li Batleris (Lee Butler) nedviprasmiškai išaiškino taip: „Tai nepaprastai pavojinga, kai prieštaravimų židinyje, kokie yra Artimieji rytai“ viena nacija įsigyja branduolinį ginklą, nes tai „verčia likusias padaryti tą patį“.

Batleris kalba ne apie Iraną, o apie Izraelį, kuris daugelio ekspertų nuomone ir arabų pasaulyje, ir Europoje kelia didžiulę grėsmę taikai.

Antra pagal dydį grėsme laikomos JAV, tuo tarpu Irano, nors daugelis jo nemėgsta, bijoma daug mažiau. Dauguma apklaustų ekspertų mano, jog regionas būtų daug saugesnis, jei pas Iraną atsirastų branduolinis ginklas, kuriuo jis galėtų subalansuoti grėsmę.

Kodėl gi Vakaruose Iranas oficialiai laikomas  grėsme taikai? Svarbiausią priežastį jau pripažino Amerikos kariškiai ir žvalgyba: Iranas pajėgus atlaikyti JAV ir Izraelio karinį spaudimą.

Be to, Iraną derėtų nubausti už jo „atvirą ir sėkmingą nepaklusnumą“. Prieš pusę šimtmečio JAV tuo pačiu kaltino Kubą, ir tai tebėra amerikiečių užsipuolimų prieš Kubą variklis, nepaisant tarptautinės bendruomenės smerkimo.

Iš kitų pozicijų galima pažvelgti ir į kitas istorijas, aprašomas pirmuose pasaulinių leidinių puslapiuose. Tarkim, Džulijanas Asanžas paviešino kažkuriuos Rusijos dokumentus su informacija, kurią Maskva pageidautų nuslėpti nuo visuomenės, ir kad visu kitu situacija vystytųsi taip, kaip ji vystosi dabar.

Švedija toliau reikalautų Asanžo ekstradicijos, tačiau priimdama siūlymą apklausti jį Londone. Ji pareikštų, kad jeigu Asanžas grįš į Švediją (su kuo jis sutiktų), jo neperduos Rusijai, kur galimybės pasiekti teisingumo ganėtinai menkos.

Dėl tokios principingos pozicijos Švedija užsitarnautų pasaulio bendruomenės pagarbą. Asanžas būtų pagirtas, kad visuomenei padarė milžinišką paslaugą, tačiau tai nesukliudytų į kaltinimus jam žvelgti visiškai rimtai, kaip to reikalauja panašios bylos.

Svarbiausia naujiena dabar – artėjantys rinkimai JAV. Amerikos Aukščiausiojo teismo teisėjas Luisas Brendeisas (Louis Brandeis) labai tiksliai apibūdino dabartinę situaciją: „Mūsų šalyje galime turėti demokratiją arba galime turėti turtus, sukoncentruotus nedaugelio žmonių rankose, tačiau negalime vienu metu turėti ir viena ir kita“.

Jei atsižvelgtume į šį požiūrį, tai reporteriai, nušviečiantys rinkiminę kampaniją, turėtų sukaupti savo dėmesį į pinigų poveikį politikai. Tai neseniai buvo detaliai išanalizuota Martino Gailenio (Martin Gilens) tyrime „Turtas ir įtaka: ekonominė nelygybė ir politinė valdžia Amerikoje“ (Affluence and Influence: Economic Inequality and Political Power in America).

Jis pastebėjo, kad didžioji dauguma „bejėgė paveikti valstybės politiką“, jeigu jų poreikiai nesutampa su pasiturinčių žmonių, kurie beveik visada pasiekia tai, ko nori, interesais.

Todėl  nenuostabu, kad neseniai paskelbtame Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos reitinge pagal socialinio teisingumo kriterijus JAV, nepaisant savo neįtikėtinų privalumų,  užėmė 27 vietą iš 31.

Argi šis racionalus požiūris į realybę rinkiminės kampanijos metu pasikeičia taip, kad tampa panašus į komediją?

Beliko skolintis idėjas iš tikrai puikaus rašytojo Džonatano Svifto. Guliverio kelionėse Lagados išminčiai visas savo prekes nešiojosi maišuose ant nugaros ir visada galėjo jas iškeisti į kitas prekes, nenaudodami aukso kaip tarpininko. Tokiu atveju ekonomika ir demokratija iš tiesų pradės klestėti, ir svarbiausia – nelygybė labai sumažės, tapdama gera dovana teisėjo Brendeiso dvasiai.