Krymas ir lietuviai

Krymas – tai, pirmiausiai, Simferopolis su skitų Neapolio griuvėsiais, įspūdingais kunigaikščio M.Voroncovo rūmais, savimi besididžiuojanti Jalta, greta esantis 1812 metais įsteigtas Nikitskyj botanikos sodas, gausus egzotiška augmenija, Masandra ir Livadijos rūmai, primenantys Stalino, Ruzvelto ir Čerčilio derybas 1945 – aisiais, Foroso miestelis, kur pučo metu „kalėjo“ M.Gorbačiovas su svita, Sevastopolis su begale istorijos ir architektūros paminklų, Alušta, Feodosija,  na ir pati Juodoji jūra, garsėjanti tuo, kad joje aptinkami beveik visi Mendelejevo lentelėje esantys elementai…

Interviu su Krymo autonominės respublikos M.K. Čiurlionio lietuvių kultūros draugijos steigėja Marija Valentina Raulusevičiūte – Loginova

Krymas – tai, pirmiausiai, Simferopolis su skitų Neapolio griuvėsiais, įspūdingais kunigaikščio M.Voroncovo rūmais, savimi besididžiuojanti Jalta, greta esantis 1812 metais įsteigtas Nikitskyj botanikos sodas, gausus egzotiška augmenija, Masandra ir Livadijos rūmai, primenantys Stalino, Ruzvelto ir Čerčilio derybas 1945 – aisiais, Foroso miestelis, kur pučo metu „kalėjo“ M.Gorbačiovas su svita, Sevastopolis su begale istorijos ir architektūros paminklų, Alušta, Feodosija,  na ir pati Juodoji jūra, garsėjanti tuo, kad joje aptinkami beveik visi Mendelejevo lentelėje esantys elementai…

Ir panirote į visuomeninį darbą. Kaip kilo mintis ieškoti lietuvių. Kas padėjo tai daryti?

Pamenu, kad 1998 metais kartu su savo vyru Andriumi keliuose Krymo laikraščiuose išspausdinom maždaug tokio turinio skelbimą: „Lietuviai, atsiliepkit. Susiburkim, kad galėtume bendrauti, savo Lietuvą garsinti čia, tolio nuo jos.“ Ir atsiliepė: ne vienas, ne du, o dešimtys. Dešimtys iš įvairių Krymo regionų (primintina, kad Krymo autonominės respublikos plotas 26 000 kv.  km., gyvena apie 2,5 milijono gyventojų. Respublikos centras-Simferopolis. Respublika turi savo  herbą, vėliavą ir himną, savo konstituciją). Įkūriau 15 lietuviškų organizacijų kuopelių įvairiose Krymo vietose.

Ir atėjo eilė steigti Krymo respublikinę lietuvių draugiją? Ar daug buvo vargo ją steigiant?

Vargas kaip ir visada darant ką nors naujo, šiuo atžvilgiu kreipimasis į įvairias Krymo autonominės respublikos valstybines institucijas. Bet noras būti visiems kartu buvo stiprus. Vėlgi daug padėjo vyras: ne vienadieniai važinėjimai po įvairiose vietose išsimėčiusias Simferopolio institucijas, dokumentų pildymas ir perpildymas, begalės visokių kitokių darbų ir, aišku, lėšos, mūsų šeimos biudžeto lėšos…tačiau savo pasiekėme.

Ir įsteigėte Krymo respublikinę lietuvių kultūros draugiją, kurią pavadinote ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje žinomo muziko, dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu, kodėl būtent šiuo vardu pasivadinote?

Asmeniškai man Čiurlionis labai artimas, aš jį labaisuprantu ir vertinu. Būdama vilniete, aš visas mokyklos laikų pavasario ir rudens atostogas praleisdavau Kaune pas savo pusseseres, ir mes kiekvieną dieną išsipuošusios eidavome į M.K. Čiurlionio dailės galeriją. Nors atmintinai jau pažinome jo paveikslus, girdėjome ekskursijų vadovų pasakojimus, bet kažkokia jėga mus ten traukte traukėir traukė…Gal iš meilės jam, Genijui Kūrėjui.

Įkūrus draugiją, nebuvo jokių abejonių dėl jos pavadinimo – tik Krymo respublikinė M.K. Čiurlionio lietuvių kultūros draugija. Krymo respublikinė, nes jungia visą Krymo autonominės Respublikos regioną, Čiurlionio, nes tai ypač pabrėžia draugijos veiklos tikslą – Lietuvos kultūros puoselėjimas ir propagavimas. O kas Čiurlionis, jei ne kultūros sąvokos įsikūnijimas – jo pavardėje ir gyvenime skamba kultūra: muzika, tapyba, proza, poezija, lietuvybės skleidimas, visuomeninė veikla.

Ir prasidėjo veikla. Ką pirmiausia nusprendėte daryti, kai susipažinote su į draugiją susibūrusiais ir galbūt nelabai gerai žinančiais, ką reikės veikti ?

Pradėjau nuo švietimo: juk tai yra pagrindų pagrindas. Tuoj pat, 1999 m., pastebėjusi, kad lietuvių palikuonys nemoka nei kalbėti, nei rašyti lietuviškai, įkūriau Sekmadieninę lituanistinę mokyklą Simferopolio mieste, pati mokiau mokinius – ir mažus, ir didelius – lietuvių kalbos, mokiau rašyti, skaityti, pasakoti, deklamuoti. Priminiau lietuviškas dainas, išmokome giedoti Lietuvos valstybės himną. Dabar malonu prisiminti, kad mano mokiniai skubėdavo į pamokėles nėkieno neraginami…Sekmadienine mokykla veikia ir dabar, tiesa, pakitusios jos mokymo formos: ji turi daugiau konsultacinį pobūdį. Dalinamės vadovėliais, iš Lietuvos gaunamomis knygelėmis vaikams, įvairiomis informacijomis, kompaktinėmis plokštelėmis ir kt.

Kita veiklos kryptis – laikraštis. Žiūriu į Jūsų redaguotą ir dešimt metų leistą paskutinį laikraščio numerį, skirtą visos Ukrainos lietuviams, ir jo moto: „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę, kame nuo amžių tėvai gyveno./Čia tavo kūnas sau maistą semia, čia grynai dvasiai tiek sveiko peno“. Ir  kyla klausimas, kodėl parinkote jam „TILTO“ vardą? Tiesa, tame pačiame numeryje į mano klausimą atsako buvęs Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Gabrielius Žemkalnis štai taip: „…tiltai statomi, kai jų labai reikia. Šio tilto tikrai reikėjo ir reikės ateityje“, o jūs ką pasakytumėt?

Dėl laikraščio pavadinimo – „TILTAS“, tai jį susapnavau, iš vakaro nusprendusi, kad ryt apie tai pagalvosiu. Kaip galėjau tikslingiau pavadinti, jei ne „TILTAS“: jį tiesi šalies viduje tarp draugijos narių namų, skleidi tarp šalių, pasaulio lietuvių bendruomenių, tarp žmonių ir jų širdžių! 2000 metais pradėjau leisti laikraštį. Tai buvo vienintelis lietuviškas laikraštis Ukrainoje, kurio tikslas – metraštis, informacijos šaltinis apie lietuviškų organizacijų – Draugijų, esančių Ukrainos teritorijoje ir įsiliejusių į Ukrainos lietuvių Bendruomenę, veiklą. Per 10 metų išleidau 111 numerių.

Kokias temas gvildenote laikraštyje, kuris leidžiamas dviem kalbomis? Ir kodėl laikraštis dvikalbis?

„Tilto“ skaitytojus supažindinome su Lietuvos kultūra ir jos naujienomis, istorija, geografija, papročiais, lietuviškais valgiais ir jų gaminimu, su Ukrainos lietuvių bendruomenės veikla, renginiais, festivaliais, naujienomis iš Ukrainos lietuvių draugijų. Mūsų laikraštį skaitė ne tik lietuviai, bet ir čia gyvenantys kitakalbiai, kurie gerai moka rusų kalbą. Norėjome jiems parodyti vieną iš prie Baltijos jūros prigludusių kraštų.

Pastebėjau, kad „Tiltas“ turėjo nuolatines rubrikas: „Lietuvos istorija“ „Vaikų kampelis „Saulutė“, „Naujienos“, „Mados kertelė“, „Valgiai“ ir kt. Ir nustebau, kai pamačiau skiltį „Lietuvių kalbos kultūros skrynia“.

Nieko nuostabaus. Atvažiavusi į Lietuvą ir besikalbėdama su čia gyvenančiais, išgirstu ne vieną kalbos kultūros klaidą. O čia gi Ukraina: ne kasdien žmonės vartoja savo gimtąją kalbą… padėjome jos neužmiršti ir mokėme kalbėti kuo taisyklingiau.

Kas rašė jūsų laikraščiui?

„Tiltas“ – gyvas organizmas, kurio kiekvienas numeris – tai 4 puslapiai „gyvų“ straipsnių ar svarbios informacijos. Esu dėkinga, kad mūsų leidiniui visada rašė: Užsienio Lietuvių bendruomenės nariai, Ukrainos lietuvių draugijų pirmininkai, jų pavaduotojai, aktyvūs visuomenininkai Violeta Jančiuk, Dalia Makarova, Aušrelė Taranenko, Džiulija Fedirkienė, Henrieta Roze, Regina Baltušytė-Falkevič, Valentina Savodčenko, Beatričė Beliavciv, Violeta Banienė ir daugelis kt. Labai svarbius straipsnius ir gražius eilėraščius asmeniškai „Tiltui“ visus jo gyvavimo metus siuntė Aldona Ruseckaitė, rašytoja, poetė, muziejininkė, Maironio lietuviu literatūros muziejaus direktorė.

Būdama Krymo autonominės respublikos M.K. Čiurlionio lietuvių kultūros draugijos pirmininkė, „Tilto“ redaktorė ir leidėja, Ukrainos nacionalinės žurnalistų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, Jūs radote laiko istoriniam tyrimui apie Lietuvius Kryme. Kur apibendrinote tą medžiagą?

Tyrimas tęsėsi septynerius metus. Būta daug bemiegių valandų, naktų… Bet tai jau praeitis. Ją maloniai  prisimename kartu su manimi dirbusia Galina Abraškevičius (Abraškevičiene). Pavyko išleisti 2 knygos „Lietuvių pėdsakas Krymo žemėje“ leidimus. Beje, knyga parašyta lietuvių ir rusų kalbomis, vėlgi tuo pačiu tikslu, kad būtų prieinama platesnei skaitytojų auditorijai, kad daugelis žinotų apie mus, lietuvius, esančius prie Juodosios jūros.

Jūsų pastangų dėka pastatyti lietuvių namai Kryme, t. y. suburti įvairių Krymo kampelių lietuviai. Ar užtenka laiko kūrenti šių namų židinį ir ką norėtumėt pasakyti mūsų skaitytojams atsisveikindama?

Gyvename, dirbame, švenčiame lietuviškas šventes, rengiame Lietuvių kultūros dienas (š.m. birželio mėn. buvo atvykęs dainų ir šokių ansamblis iš Rokų bendruomenes ir koncertavo Aluštoje), dalyvaujame mums ir Lietuvai svarbiuose renginiuose: šį birželį 13 Krymo lietuvių draugijos narių dalyvavo atviroje diskusijoje eurointegracine tema „ITV Krym“ televizijoje tiesioginio eterio programoje „Narodnij verdikt“…

Svarbu, kad mes pažįstame vieni kitus ir jaučiame vienas kito petį, jaučiame, kad atstovaujame Lietuvai, esame naudingi tai šaliai, kuri yra mūsų namai ir auginame lietuviškas atžalas, menančias savo istorines šaknis.

Mieliems skaitytojams sakyčiau: „Liekame mylintys savo Tėvynę ir aukštai iškėlę laikantys garbingą Lietuvos vėliavą“.

Dėkoju už pokalbį.

Su Marija Valentina Raulusevičiūte – Loginova kalbėjosi Alfonsas Kairys