Šiemet kovo pradžioje Haridvaro mieste. Indijoje įvyko Tarptautinio kultūrų tyrimo centro (International Center for Cultural Studies, USA) surengta IV mokslinė konferencija ir senąsias kultūrų tradicijas puoselėjančių bendruomenių vadovų suvažiavimas. Pirmoji ICCS konferencija įvyko 2003 m. Mumbajuje. Haridvaras – šventas Indijos miestas Himalajų priekalnėse, į kurį apsiprausti ir nuplauti nuodėmes šventuose Gangos vandenyse iš visos Indijos suvažiuoja milijonai hinduistų piligrimų.
Konferencijos bendraorganizatoriumi buvo ir Haridvaro dvasinės kultūros universitetas (Devi Sanskrti Vishwavidyalaya Haridwara), kurio patalpose ir universitetiniame miestelyje vyko konferencijos paskaitos ir ceremonijos. Tai unikalus Indijos universitetas, kuris buvo įsteigtas XX a. pradžioje, kaip alternatyva imperialistinei vakarietiškai aukštojo mokslo sistemai ir pagrįstas tautine Indijos dvasinių mokyklų edukacijos sistema gurukulam. Šiuo metu tai vienas iš reikšmingiausių Indijos universitetų, kuriame perduodama senoji dvasinė tradicija. Yra mokoma sanskrito kalbos, hinduizmo ir vedų kosmologijos, ajurvedos medicinos, taip pat vykdomi moksliniai Vedų žinijos (kosmologijos, totalinės psichologijos, yagjopatijos, jogos terapeutinių aspektų) tyrimai,, ginamos disertacijos. Universiteto tikslas Vedų žiniją integruoti su šiuolaikinio mokslo pasiekiamais ir aktualijomis.Todėl yra dėstoma ir Indijos kultūros istorija, kompiuterių mokslai, žurnalistika, turizmo vadyba, kaimo plėtros vadyba ir kt. šiuolaikinės disciplinos.
Šių metų konferencijos tema: „Darnos visatoje puoselėjimas“ (Nourishing the Balance in the Universe). Joje įvairių šalių mokslininkai skaitė pranešimus apie savo kraštų dvasinės kultūros tradicijas ir jų puoselėjimo modernybėje problemas. Man itin įdomūs pasirodė pranešimai, kuriuose gvildenama įvairių tradicinių kosmologijų, vediškos Indijos kultūros ištakų ir ryšių su Europos kultūra klausimai. Aš perskaičiau pranešimą apie indų ir lietuvių paprotinės dailės tradicijų paraleles.
Drauge vyko ir tarptautinė senųjų tradicijų bendruomenių vadovų sueiga, kurios rengėjų buvo ir Europos Etninių religijų kongresas (ECER). Jo prezidentu šiuo metu yra , filosofas Jonas Trinkūnas.
Į suvažiavimą atvyko apie 300 delegatų, atstovaujančių 30 pasaulio šalių ir 50 įvairių pasaulio tradicijų ir kultūrų. Drauge su Gvatemalos majais, JAV ir Kanados indėnais, Naujosios Zelandijos maoriais, Pietų Afrikos, Ghanos, Indijos Arunačial Pradešo adi ir idu mišmiais, Myanmaro ir Tibeto budistais, Nepalo ir Bali hinduistais, Vietnamo čamais, Japonijos džapiais, Jungtinės karalystės druidais, taip pat kirgizų, vengrų, lenkų, latvių tradicijų atstovais, renginyje dalyvavo ir Lietuvos Romuvos atstovai. Suvažiavimo dalyviai diskutavo, kaip išsaugoti savo protėvių dvasinį ir kultūrinį palikimą, gyvai pristatė savo tradicijas.
ICCS atstovas Saumitras Gokhale (Saumitra Gokhale) pabrėžė, kad nėra jokios prasmės keisti kitų kultūrų religiją arba vienai kultūrai vyrauti virš kitų kultūrų ar religijų. Priešingai, žmonija trokšta nuoširdžios tarpusavio pagarbos ir vienybės. Kaip pagrindinį renginio siekį jis įvardino visuotinos brolybės puoselėjimą ir nykstančių vietinių kultūrų bei tradicijų globą bei išsaugojimą ateities kartoms.
Išskirtinis garbės svečias Svamis Dajanand Sarasvatis (Swamis Dayanand Saraswati), Vedantos ir sanskrito instituto Rišikeše (Arsha Vidya Gurukul) įkūrėjas, žymus vedantos autoritetas, pabrėžė, kad smurtas prieš kultūrą yra nukreiptas prieš esminius žmonijos būties pamatus. Jo teigimu, kartą užgimusi, ji turi būti puoselėjama ir saugoma, o mūsų pareiga puoselėti kultūrų įvairovę ir taip turtinti žmoniją. Tik Indijoje net užkariautojai gaudavo prieglobstį. Jis ragino nenaudoti prievartos ir pabrėžė šiuolaikinę būtinybę įvairioms kultūroms pastoviai atnaujinti tarpkultūrinį dialogą, bendrauti ir bendradarbiauti, bet išsaugoti savo savastį ir tarpusavyje džiaugtis tikruoju savo ir kito savitumu.
Konferencijos ir suvažiavimo uždarymo metu, 5 iškiliausiems visuomenės veikėjams, dvasinių-kultūrinių tradicijų įvairovės saugotojams ir jos puoselėtojams Pasaulio senųjų tradicijų ir kultūros paveldo universiteto, JAV (University of World Ancient Traditions and Cultural Heritage – UWATCH, USA) vardu buvo suteikti garbės daktaro laipsniai. Šiuo garbingu titulu buvo įvertintas ir vienas garsiausių Lietuvos etnokultūrinio paveldo puoselėtojų Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Trinkūnas. Jam skirtą garbės daktaro laipsnį patvirtinantį raštą Lietuvos atstovams perdavė Haridvaro Dev Sanskriti universiteto rektoriaus dr. Pranavo Pandjos (Pranav Pandya) , nes J.Trinkūnas dėl pablogėjusios sveikatos iš Indijos turėjo išvykti pirma laiko.
Garbės daktaro laipsniai taip pat buvo suteikti: Kenetui Kameronui Kenedis (Kenneth Cameron Kennedy) (Naujosji Zelandija, maoriai), Stenliui Berliui (Stanley Bearly) (Kanada, indėnai), Elizabet Araujo (Elizabeth Araujo) (Gvatemala, majai) ir Džagdevui Ramui (Jagdev Ram) (Indija, Čitrakutas).
Sveikiname Gerbiamą Joną Trinkūną. Labai džiugu, kad valstybė, šalis kurioje ieškome ir atrandame tikrą dvasingumą įvertino mūsų etnokultūrinio judėjimo Patriarchą.
Prisijungiu prie sveikinimų.
Kiek žinau, čia manęs visi nemėgsta, bet “prisijungiu” taip pat.
—————
Teko skaityti keletą Jono Trinkūno knygų – įdomus žmogus. Jis pats, sakyčiau, turbūt kaip ir jo toji knyga – lietuvių senosios religijos kelias.
🙂 Labai garbinga kompanija. Butent ten ir yra vieta vokiečių sugalvotiems baltams ir jų šamanams. Reikia juk tobulintis ir mokytis kaip ir ką ten ant galvos piešti, į kokias vietas auskarus įsiverti, kokiais lapais dabintis, kaip strakalioti aplink laužą ir t.t. Šamanų, čiukčių ir papuasų mokslo garbės daktaras 🙂
Sakoma , jog visokių yra , visokių ir reikia. Bet aš nesutinku, kad visokių reikia, ypač su tokia esavičiaus diagnoze.
Išlindo kaip Pilypas iš kanapių. Matyt apsirūkęs.
Ir esavičiai turi teisę gyvuoti. Nes be jų nežinotumėme kas yra purvas.
Tokia baisia kaina sužinoti, kas yra purvas? Yra juk ir švelnesnių metodų…:-)
“Lietuvių senosios religijos kelias” veda į Lietuvą, o ne į Romą.
J.Trinkūnas: „nėra nei absoliutaus gėrio, nei absoliutaus blogio…“ https://alkas.lt/2010/10/25/j-trinkunas-tebunie-darna/ T.y. nei purvo, nei tyro vandens, tik balgzana pliurė visur, ar Esavičius, ar Trinkūnas.
Jonui linkim ąžuolo tvirtybės ir išminties.
Dėka tokių žmonių Lietuva išliko ir išliks, gyvavo ir gyvuos, apie ją kalbėjo ir kalbės.
Kaip niekada džiaugiuosi, jog ir aš lietuvis.
Labai džiugu, kad mes vis dar egzistuojame ir , kad sąsajomis su mūsų senovės kultūra, indukai taip pat džiaugiasi, kaip ir mes, sanskrite atpažindami lietuviško žodžio prasmę..
OMH
Žemai lenkiuosi Jonui ir Inijai:)
Sveikinu krivį Joną su aukščiausiu pasiekimu iš visų krivių krivaičių!
ir aš kukliai džiaugiuosi šiuo įvertinimu bei J.Trinkūno pasiekimais
sveikinu ir linkiu stiprybes!
,,Esaviciuj” reiktu priminti, kad jo mintys dvelkia europocentrizmu ir rasizmu. Tai senamadiška. Sovietų sąjungos vyraujančios tautos irgi panašiai mąstė apie mažas istoriškai ,,atsilikusias” TSRS tauteles ir jas pamažėle asimiliavo. O kaip sakoma, – ką pasėjai tą ir pjausi. Kad tik netektų gailėtis.