A.Butkus. Kas „užmiršo“ paminklą sulaužytam žodžiui?

Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejaus sandėlyje nuo lankytojų akių vis dar slepiamas juodo akmens obeliskas, 1930 m. pastatytas muziejaus sodelyje, minint Vilniaus netekties dešimtmetį. Tai bene vienintelis paminklas, neatstatytas po Karo muziejaus sodelio rekonstrukcijos, atgavus Lietuvai nepriklausomybę.

Pasak tuo metu Lietuvos kultūros fondo Kauno skyriui vadovavusio Stepono Gečo, paminklo atstatymas tada net nebuvo svarstomas, nes „Lietuva dar tik rengėsi pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su Lenkija“. Tačiau pačiai Lenkijai tai nė kiek nesutrukdė 1994 m. Varšuvoje Visų Šventųjų bažnyčioje (E. Platerytės g. kampas) prie centrinių durų užkabinti lentos, skirtos, kaip ten rašoma, pagerbti Lenkijos rytinių žemių gyventojams, kurioje  Vilniaus herbas puikuojasi 1-oje vietoje šalia dar 7 Lenkijos „kresų“ miestų. Sutarties su Lietuva pasirašymas tais pat metais nesulaikė lenkų nuo antilietuviškos propagandos ir agresyvios imperinės nostalgijos.

Dabartiniai santykiai su Lenkija – geri jie ar blogi – šiuo atveju neturi jokios reikšmės, nes tai yra istorinis paminklas, ne dabartinis. Be to, neoru kaitalioti paminklus, priklausomai nuo užsienio politikos vėjų – taip elgtis gali tik vasalai. Juk Lenkijos santykiai su Vokietija netrukdo jai įamžinti ir minėti 1939 m. Vokietijos agresijos prieš ją. Rusijos santykiai su Helmuto Kolio (Kohl), Gerhardo Šrioderio (Schröder) ar Angelos Merkel Vokietija nė trupučio nemažino 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos pradėto karo su ja atminimo. Čekai irgi nenutyli nei Lenkijos 1938 m. įvykdytos Tešino aneksijos, nei Vokietijos atplėštų Sudetų ar pačios Čekoslovakijos užgrobimo.

Antra vertus, ar dabartinė Vokietija tapatinasi su tarpukario Vokietija ir pateisina anuometes aneksijas bei reiškia nepasitenkinimą dėl tas aneksijas primenančių paminklų? O juk Vokietijos aneksijos irgi buvo patvirtintos tuometės Europos diplomatų.

Šio paminklo slėpimas kartu yra ir gėdingo Lietuvos pasidavimo Lenkijos ultimatumui 1938 m. liudijimas. Būtent tada jis buvo nukeltas ir perneštas į Karo muziejaus sandėlį.

1919-1920 m. Lietuva grūmėsi dėl savo nepriklausomybės su keliais priešais iš karto. Tai buvo sunkus ir pagarbos vertas gynybinis karas. Atstatytame Nežinomojo kareivio kape dabar ilsisi lietuvio palaikai, atgabenti iš Giedraičių karių kapų. Tie kariai krito kovoje su lenkų agresoriais. Ir tai yra mūsų istorija.

Perfrazuojant Napoleoną, galima sakyti, jog, kas neatstato savų paminklų, tas atstatys svetimus. Ar šito siekia tie, kurie Lietuvos istoriją linkę cituoti iš kitų šalių vadovėlių?