V.V.Landsbergis. Baltumos ilgesys

Pirmasis sniegas visad nuteikia skaisčiau. Rudens pilkumos, nešvaros lyg ir nebesimato, ima rodytis, jog ir mes švaresni, draugiškesni, kalėdiškiau nusiteikę. Stebuklo belaukiantys… Mažu atskris koks nors Kalėdų angelas – tarsi iš Aido Marčėno eilėraščio:

ir balsas kuriuo nebylys
prabyla tai angelo balsas
ir žvilgsnis kuriuo neregys
pamato tai angelo žvilgsnis
ir tai ką matau ir kalbu
nuo žvilgsnio ir balso pakinta
ir formas įvardint skubu
ir dulkėmis angelas krinta
(A.Marčėnas „Nematoma“)

II

Kokia yra pagrindinė lietuviškos pilkumos sudedamoji dalis? Gal nepagarba… Nepagarba sau, galinčiam elgtis ir pagarbiai. Iš to kyla ir nepagarba kitiems. Toks dėsnis: menkas linksta menkinti, kilnus kilninti…

Sovietmečiu buvęs populiarus rusiškas anekdotas apie poručiką Rževskį, kuris kartą paprašęs draugo, jog tas atsineštų revolverį į balių ir šaudytų į išmatų pilną maišą, kurį poručikas suksiąs sau virš galvos. „O kam šaudyti?“ – nustebo draugas. Rževskis tuoj viską paaiškino: „Prieš balių į maišą pripilsiu skystų išmatų… Apsirengsiu baltai… Įsivaizduok: stoviu vidury svečių ir suku maišą virš galvos. Tu pašaudai ir štai rezultatas – visi mėšlini iki ausų, o aš baltas baltas!”

Noras atrodyti baltu, išsibalinti kitų sąskaita yra būdingas daugeliui. Bemaž nerastum politiko ar žurnalisto, kuris politinio kapitalo nebūtų susirinkęs pildamas pamazgas ant padoresnių Lietuvos politikų. Liūdnoka, kad ir buvęs Lietuvos Prezidentas neatsilaikė nepasinaudojęs šia poručiko Rževskio balinimosi metodika…

III

Vaikų pasaulyje dažnai girdimas pasakymas: – „o tu dar kvailesnis“. Manding jis tinka ir daugeliui politikų. Galima nebent guostis, kad ir artimojo užsienio politikai nedaug skiriasi.

Kai imi ieškoti šio reiškinio priežasčių, peršasi vienintelis atsakymas – tai ta pati nepagarba, kylanti iš gilaus, pasąmoninio savo kaltės suvokimo bei slėpimo. Kodėl Rusija vis bando dergti Lietuvą – ar tik ne dėl to, jog jaučia savo istorinį neteisumą. Lenkija panašiai bando sau įrodyti, kad lietuviai kalti, jie žudė, okupavo Vilniaus kraštą ir t.t. Tokie tad didžiųjų broliukų kompleksai, kitąsyk tarsi veidrody parodantys, kokios kaltės broliukus slegia.

Turbūt panašiai nepakaltinamas yra ir savos pasąmonės įkalčių draskomas paleckiukas, kuriam žūt būt reikia įrodyti, jog jo giminaitis Stalino saulę pargabeno iš gerųjų paskatų. Tik bėda, kad šis jo prorusiškumas kartais atrodo gerai apskaičiuotas bei suderintas – neveltui jį palaiko agresyviai meluojantys rusų užsienio ministrai, stribai bei kitos spec. tarnybos.

O gal ir gerai, kad mūsų teisėsauga nepuola Paleckiuko sodinti, nes šis personažas tik aukos vaidmeniui ir betinka. Užsienio strategai tik džiaugtųsi tikslą pasiekę…

(BK 118 straipsnis. Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką: tas, kas padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.)

IV

Kai žmogus (ar valstybė) jaučiasi kaltas (-a) dėl savo praeities klaidų ir nori savo kaltę permesti kitiems, kartais tai virsta melo virtine. Tai nėra nepavojinga, nes paskui melą dažnai eina ekonominės sankcijos, o iš paskos ir tankai – vien tam, kad įrodytų, jog melas buvo tiesa.

Ir bene vienintelis būdas padėti tokiam „istorinio teisumo“ kamuojamam asmeniui ar valstybei – atleisti. Nes kai jį teisia kiti, jis jaučiasi dar piktesnis ir dar galingesnį tanką gaminasi.

Atleisti lenkams už Vilniaus krašto okupaciją, rusams už sovietinę… Stribams už jų darbus… Galėtų, manding, kardinolas J.Bačkis organizuoti kokius nors prieškalėdinius stribų atlaidus.

V

Poručikai rževskiai Lietuvos politikoje ir žurnalistikoje lengvai atpažįstami pagal jų labai mėgstamą stilistinę priemonę – ironiją arba sarkazmą. (Tai gana tipiškas mylėti ir atleisti nesugebančiųjų bruožas.) Daug humaniškesnis, paveikesnis stilius būtų autoironija – „mes nepadarėm, mums nepasisekė.“ Jei, tarkim, vieną dieną „Lietuvos ryto“ žurnalistai imtų ir praregėtų, jog ir „lietryčio“ daržely kyšo korumpų ausys. Praregėję jie, ko gero, jau daug pagarbiau šnekėtų apie kitus, suvokdami, kad Valstybės krizė yra ir žurnalistų krizė. Tai visų mūsų krizė – mūsų melo, godumo, nepagarbos krizė.

VI

Kartais apima keistas, prieškalėdinis jausmas, jog ši psichiatrinė poručiko Rževskio hipnozė kada nors galėtų ir baigtis, jog esame pajėgūs subręsti ir savo klaidų, nesugebėjimo ar nenoro nebedangstyti kitų klaidomis. Juk egzistuoja ir kitokie viešo veikimo būdai… Pvz., požiūris, kurį deklaruoja Jo Šventenybė Dalai Lama, su jam būdingu humoru teigiąs, jog sutiktuose žmonėse jis pirmiausia ieškąs, kuo jie pranašesni už jį. Net jei nieko ypatingo nerandąs, tai pasidžiaugiąs, kad bent plaukų sutiktasis ant galvos daugiau beturįs.

Pažvelgę šiuo kampu, ir Paleckiukui nemažai plaukų ant galvos atrastume, ir Lavrovui, ir Sikorskiui…