V.V.Landsbergis. Pabirutės po viesulo

Liekanos

Kalbėdamas apie p. Golovatovo atvejį, Rusijos prezidentas Medvedevas paminėjo svarbų dalyką, jog buvusios SSRS valstybės, kuri 1990 metų sausio 13-ąją Vilniuje žudė žmones, nebėra. Ji išgaravo.

Visgi lieka įvairios liekanos. Pvz. – net ši prūsiška mįslė keturgyslė: o kas aneksavo Karaliaučiaus kraštą? Jei tas, kuris aneksavo, nebeegzistuoja, tai gal ir aneksija nebeegzistuoja?

Regis, p.Golovatovo paridentas akmenėlis galėtų sukelti nemenką griūtį. Neveltui sakoma – melo kojos trumpos, akytės plačios, ausytės stačios.

Ramybė naciams

Dar įdomesnė būtų p. Golovatovo analogija su naciais. Jei nebeegzistuoja fašistinės Vokietijos, tai kam tiek metų po karo gaudyti fašistinius karo nusikaltėlius? Tegu gyvena… Juk jie vykdė anos (nebeegzistuojančios) valstybės įsakymus.

Partizanai Vokietijoje

Prieš metus su vertėju Marku Roduneriu Vokietijoje atlikome šviečiamąjį darbą – jis skaitė savo išverstus Daumanto „Partizanus“, o man teko rodyti filmą apie miško brolius. Po oficialiosios dalies įvyko diskusijos, kurių metu išryškėjo labiausiai vokiečius šokiravęs faktas – kaip kažkokie lietuviški kaimo bernai dešimtį metų savo miškuose priešinosi nenugalimajai Raudonajai Armijai!? Tai pačiai armijai, kuri per gerokai trumpesnį laiką sutriuškino itin gerai organizuotas vokiečių karines pajėgas.

Paskutinis Žemaičio žodis

Suteikus paskutinį žodį, 1954 m. birželio mėn. 7 d. teismo salėje, buv. Kapsuko ir Gogolio gatvių kampe, J. Žemaitis pradėjo: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, laikau, kad Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos įsibrovė į mano šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį aš laikiau neteisėtu ir todėl maniau, kad neprivalau tarnauti sovietų armijoje, o neturėdamas kitų galimybių išsilaisvinti iš tarnybos sovietų armijoje, aš, pasitaikius pirmai progai, išėjau iš jos. Šiuos veiksmus aš nelaikau jokiu nusikaltimu.

Visą pogrindžio veiklą, kurios dalyviu aš buvau, nukreiptą prieš sovietų valdžią, aš laikau teisėta veikla ir taip pat nelaikau jos nusikalstamais veiksmais.

Noriu tik paaiškinti, kiek man teko vadovauti kovotojams už Lietuvos laisvę, aš stengiausi, kad ši kova įgautų humanistinį pobūdį. Jokių žvėriškumų vykdyti aš neleidau.

Koks bus teismo nuosprendis, man aišku.

Aš manau, kad kova, kurią aš vedžiau beveik devynerius metus, duos savo rezultatus.

Šiame teisino posėdyje aš pamačiau žmonių, kurie išnaudoja galimybes eiti lengvesniu keliu.

Būdamas sunkios dvasinės būklės, išmuštas iš vėžių, tardymų pradžioje aš taip pat ėjau tuo keliu ir padariau didžiausią kvailystę, dėl kurios pogrindžio judėjimui aš pridariau daug žalos. Dėl šios priežasties aš ir pasmerkiu save aukščiausiai bausmei.

Aš džiaugiuosi, kad vėliau man pasisekė atsipeikėti ir sugrįžti į teisingą kelią„.

Mama

Prieš keletą dienų susirgo mano mama. „Lietuvos rytas“ (kaip ir „pridera“) tučtuojau plačiąją visuomenę informavo apie šį itin „svarbų“ nutikimą. Ir prasidėjo komentarai. Šiaip esu linkęs jų neskaityti, bet tąkart neištvėriau. Perskaičiau, ištvėriau.

Metodinis patarimas tiems, kurie nesąmoningai užsiima internetiniu prakeikinėjimu: prakeikiantysis visų pirma prasikeikia pats, toks dėsnis. Tad prakeikinėti kitą itin neapsimoka, nes tai, ką išsiunti, sugrįžta pačiam arba paties vaikams.

Kita vertus – nėra to blogo, kas neišeitų. Štai Indijos guru Šri Šri Ravi Šankaras yra pasakęs, jog tie, kurie mus keikia, pasiima mūsų blogą karmą. Tad – kažkuria prasme – piktiesiems komentatoriams reikėtų padėkoti. Vienok nesinori, kad jiems nesisektų…

O šiaip – visi mes turime mamas ir tai yra šventa. Tad visų komentatorių mamoms – ramybės ir sveikatos! Ir toms, kurios negaluoja, ir sveikosioms…

Antsnukis

Šunis gatvėse liepiama vedžioti su antsnukiais, idant nesikandžiotų. O gal įmanoma išrasti kokį nors antsnukį ir kai kuriems interneto komentatoriams? Nes pastoviai viešinant necenzūruojamus vėmalus pamažėl ima pūti visa laisvo žodžio burna.

Antra vertus, kai pasiskaitai filosofą A.Šliogerį, imi suvokti, jog gyvenant morge kitaip ir būti negali:

„ Jokio gyvenimo nebėra, jūs kažką keistai šnekate. Koks čia gyvenimas morge, dar kartą kartoju. Tai yra beviltiškas reikalas, apie tai tiesiog nereikia kalbėti ar tuo rūpintis. Išvažiuokite kur nors prie upelio, pasiklausykite, kaip jis čiurlena. Juk ar jums smagu būti morge? O tai, kas mus supa, yra globalinis morgas. (…)

Manęs tas jaunimas nedomina, nes, kiek esu susidūręs, jie jau gimė mirę. Tai dažniausiai yra negyvėliai.(…) Visa kita, kaip sakė W. Faulkneris, yra „sound of fury“ arba pamėklių karnavalas ar pamėklių šou. Juk mus visus kiekvieną akimirką kamuoja pamėklės. Kažkokios ten demokratijos, kažkur Norvegijoje viena pamėklė šaudo kitas pamėkles.“ (A. Šliogeris: „Mes jau esame anapusiniame pasaulyje“)

Kultūra

Vietinių kultūros ekspertų vertinimai po „Vilniaus Europos sostinės“ buvo įvairūs. Tačiau nemaža dalis meno kritikų džiaugėsi vamzdžiais ir kitomis prabangiomis provokacijomis. Kultūros pasaulyje žodis provokacija tampa kokybės ženklu.

Provokacijas mėgdavo ir stribokai. Persirengdavo partizanų rūbais ir pašaudydavo į žmones.

Panaši „kultūrinė“ provokacija neseniai įvyko ir Norvegijoje.

Garsusis lenkų kino režisierius K. Kiesliovskis sakė: – „Žinau, kad dabar tai labai nemadinga, bet aš tikiu žmonija. Tikiu, kad egzistuoja gėris ir blogis, nors šiais laikais sunku kalbėti tik apie juoda ir balta. Nepaisant to, manau, kad vienas žmogus gali būti daug geresnis už kitą. Taip pat tikiu, kad žmonės nori rinktis gėrį, nors būtent taip kartais ir nesugeba pasielgti“.