M. Kundrotas. Svetimo turto nebūna?

Prieš keletą metų Čikagoje mirė lietuvių išeivijos veikėjas A. B. Nepažinojau senolio. Nebendravau. Net nebuvau girdėjęs, kad toks žmogus gyveno. Perskaičiau tik dabar, vartydamas senus išeivijos laikraščius.

Senolis mirė bevaikis. Paliko trobą priemiestyje, prie pat Mičigano ežero. Jachtą. Automobilį. Vadovavo bendruomenei, kuri po jo mirties – iširo. Liko bendruomenės pastatas. Nutariau kreiptis į JAV prezidentą, Kongresą, Senatą ir vyriausybę, kad užgyventą A. B. ir jo vadovautos bendruomenės turtą grąžintų. Man. Juk aš – lietuvis.

Keista istorija? Man – taip pat. Juk būtent taip šiandien Lietuvoje sprendžiamas šeimininkų netekusio žydų turto grąžinimo klausimas. Jei nėra tiesioginio paveldėtojo, siūloma turtą grąžinti kitiems žydams – skirtingai nuo savininkų, neturintiems nieko bendro su Lietuva. Argumentuojant, jog taip numato judėjų religinė teisė.

Viskas tvarkoje, tiktai kuo čia dėta Lietuva? Įsivaizduokime, jog Lietuvos musulmonai – totoriai pareikalautų vietoje arba greta Lietuvos Konstitucijos taikyti šarijos teisę. Įsivaizduoti – sunku. Lietuvos musulmonai – skirtingai nuo kai kurių savo bendratikių D. Britanijoje ir Prancūzijoje – lojalūs savo pilietinei Tėvynei ir jos Konstitucijai.

Dar neseniai Lietuvos žydų bendruomenės vicepirmininkė Faina Kukliansky įrodinėjo, kad žydas – tai judėjas, o judėjas – tai žydas. Šiuo argumentu grįsta visuomeninių žydų organizacijų teisė į religinių judėjų bendruomenių turtą. Įdomu, jog toks etninių ir religinių kategorijų suplakimas netrukdė tai pačiai F.Kukliansky visų litvakų vardu pasirašyti bendrystės memorandumą su „Lietuvos gėjų lyga“. Juk judėjų šventraštis – Tora – homoseksualius vyrų santykius vadina bjaurastimi, o bausmė už juos ten – mirtis.

Dažnai girdime, jog turto „grąžinimas“ – vadinkime tiksliau – dovanojimas būtų mažutė kompensacija daug iškentėjusiai Lietuvos žydų bendruomenei. Skamba gražiai. Deja, tarp šių gražių žodžių švieste šviečiasi fatališkas selektyvumas.

Lietuvių tauta taip pat kentėjo. Daugybė lietuvių ligšiol neatgavo įvairių okupantų atimto turto. Ko verta vien žemės sklypų perkėlimo teisė – kai nekilnojamas turtas paverstas kilnojama nuosavybe? Kiek įvairių tautybių Lietuvos piliečių apiplėšta darsyk, šįkart – savos valdžios? Ir kokiomis kompensacijomis bus atpirktos tūkstančių kančios arba mirtys?

Sunaikintas ištisas lietuvių etnosas – Mažosios Lietuvos lietuvininkai. Išžudyti, ištremti, likusieji – asimiliuoti. Kas beprisimena? Apie kokias kompensacijas kalbama? Skalvių kilmės lietuvių visuomenės veikėjas Kęstutis Milkeraitis ne be apmaudo pastebi: kai kurie Lietuvos politikai myli Mažąją Lietuvą, bet… Be mažlietuvių.

Nebeliko Lietuvos vokiečių bendruomenės – prieš karą gausios ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje. Nedaug trūko, kad būtume praradę unikalią rusų sentikių bendruomenę: dalis jos atstovų paversta betaučiais ir beveidžiais „sovokais“, kita dalis persekiota, naikinta ir tremta kartu su lietuviais.

Atrodo, kompensacijų klausimu vėl išskirstomi „lygūs“ ir „lygesni“. Akį rėžiantys dvejopi standartai netrunka tapti įrankiu populistinių ekstremistų retorikoje. Atsiranda politinių iniciatyvų, kuriose priešu įvardijamas etninis žydas kaip toks, o ne atskiri, savanaudiškų tikslų siekiantys veikėjai. Lyg kažkas iš šalies dirbtinai kurstytų Lietuvos tautinių grupių konfliktus.

Panašu, jog ne šiaip sau Lietuvos antisemitai kartoja Rusijos juodašimčių mantras, o prieštaringiausi litvakų bendruomenės atstovai bendradarbiauja su raudonaisiais Rusijos politikais ir jų penktąja kolona Lietuvoje. Skaldyk ir valdyk. Taip paprasta. Ir taip veiksminga.