Kovo 17 d., 11.30 val., P. Smuglevičiaus salėje, Vilniaus universitete (VU), bus minima Lietuvos žydų gelbėtojų diena, skirta prisiminti ir pagerbti tuos, kurie pasipriešino antžmogiškai nacionalsocialistų rasinei sistemai.
Antrasis pasaulinis karas ir jį lydėję genocidai bei trėmimai paliko gilius randus pasaulio ir Europos istorijoje. Per trumpą laiką tris kartus okupuotoje Lietuvoje vyko masiniai trėmimai į Sibirą, taip pat ir Holokaustas.
Tačiau ne visi liko pasyviais naikinimo ir persekiojimo stebėtojais. Būtent kovo 15-oji yra Lietuvos žydų gelbėtojų diena.
VU Istorijos fakulteto mokslininkė prof. Jurgita Verbickienė, tyrinėjanti Lietuvos žydų istoriją ir antisemitizmą, plačiau papasakojo, kam skirta Lietuvos žydų gelbėtojų diena ir kokią prasmę ji turi šiandien.
Pirmoji lietuvė Pasaulio tautų teisuolė ir gelbėtojų atminimas Lietuvoje
Lietuvos žydų gelbėtojų diena minima nuo 2023 m. Prof. J. Verbickienė, viena iš šio minėjimo rengėjų, dalijasi, kad sumanymas minėti Žydų gelbėtojų dieną kilo suvokus, kad Lietuvoje vykusio žiauraus Holokausto metu, kuriame dalyvavo ir lietuviai, buvo ir tų, kurie padėjo savo bendrapiliečiams žydams išgyventi.
Šie žmonės parodė dvasios stiprybę ir, rizikuodami savo gyvybėmis, neužmerkė akių prieš kitų mirtį. Kovo 15-oji skirta pagerbti šiuos žmones, jų drąsą, pasiryžimą ir nesavanaudiškumą.
Istorikė taip pat primena, kad šiam minėjimui pasirinkta data yra neatsitiktinė: „Būtent prieš 60 metų, 1966 m., VU bibliotekininkė Ona Šimaitė buvo pripažinta Pasaulio tautų teisuole. Ji yra pirmoji lietuvė, gavusi šį vardą. Kadangi tuo metu gyveno užsienyje, ne sovietinėje Lietuvoje, buvo galimybė jai suteikti šį titulą ir įteikti visas regalijas.“
Prof. J. Verbickienė patikslina, kad Pasaulio tautų teisuolio vardą suteikia Jeruzalėje veikiantis Yad Vashem institutas. Jame savanoriškai dirbantys tyrėjai, tarp kurių – nemažai išgelbėtų žydų ir jų šeimų narių, renka duomenis apie galimus gelbėtojus.
Apie galimai išgelbėtus asmenis Yad Vashem pateikti žinias gali tik žydai, įvykių liudininkai, turintys svarių įrodymų. Viena iš pagrindinių sąlygų, kurią turi atitikti Pasaulio tautų teisuolio vardo laimėtojai – žydų gelbėjimas nesiekiant materialinės naudos, veikiant nesitikint atlygio – iš žmogiškumo ir dvasios stiprybės.
„Kai kuriais atvejais buvo išgelbėtos ne pavienės gyvybės, o ištisos šeimos. Yra žmonių, kurie pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais už kelių šimtų žydų išgelbėjimą.
Tai ilgas ir nuosekliai vykdomas procesas. Prezidento Kazio Griniaus šeimai šio vardo suteikimas užtruko apie 50 metų. Tad jei žmogus dar nėra pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu, nereiškia, kad tai niekada neįvyks“, – paaiškina istorikė.
Gelbėjimo tinklai Lietuvoje: nuo miestų iki regionų
Šiais metais Lietuvos žydų gelbėtojų diena bus minima ne tik Vilniuje, su specialiu renginiu VU, bet ir visoje Lietuvoje. Profesorė teigia, kad siekiama kurti naują tradiciją, stiprinti ryšį su vietos gelbėtojais bei pasididžiavimą jais skirtinguose Lietuvos regionuose.
Dėl to gelbėtojų vardai, paskirstyti pagal jų buvusias gyvenamąsias apskritis, bus skaitomi atitinkamuose miestuose, institucijose – mokyklose, muziejuose, bibliotekose, savivaldybėse, prie paminklų gelbėtojams ir kitur. Taip siekiama, kad minėjimo metu visoje Lietuvoje būtų perskaityti visų žinomų gelbėtojų vardai, kurių sąrašas šiemet dar pasipildė.
Istorikė primena, kad Holokaustas Lietuvoje prasidėjo labai žaibiškai. 1941 m. birželio 22 d. nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą ir įžengus į Lietuvą, po kelių dienų – birželio 24 d., pradėti vykdyti pirmieji brutalūs nusikaltimai.
Lietuvoje Holokaustas prasidėjo Gargžduose. Kadangi viskas vyko itin sparčiai, žmonės ne iš karto suvokė, kokie procesai vyksta, todėl Vakarų Lietuvoje gelbėtojų buvo mažiau nei kitose šalies vietose.
„Gelbėjimo mastai buvo gerokai didesni didžiuosiuose miestuose, kur veikė getai. Žydai buvo izoliuojami ir išnaudojami nacistinio režimo naudai pakankamai ilgą laiką – dvejus ar trejus metus. Kalbame apie Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getus, kuriuose kalintų žydų skaičius buvo didžiausias.
Todėl čia susidarė ir gana platus gelbėtojų tinklas. Tačiau į gelbėjimą įsitraukė ir regionų gyventojai, nors tam prireikė laiko. Pirmosiomis karo dienomis žmonės ne visada suprato, kas vyksta ir ko galima tikėtis. Vėliau regionuose vis daugiau žmonių pradėjo padėti persekiojamiems žydams“, – pasakoja istorikė.
Pasak profesorės, viena didžiausių problemų miestuose slepiant žydus buvo maisto trūkumas ir aplinkos saugumas, todėl slėptuvės dažnai būdavo laikinos. „Iš jų žmonės vėliau būdavo perduodami į regionus ilgalaikiam slėpimui. Kaune tokiu principu veikė vadinamasis Binkių „viešbutis“, kurį rengė Sofija Binkienė.
Jis suteikdavo laikiną prieglobstį žydams, kol jiems būdavo randamas prieglobstis regionuose. Vaiką ar suaugusį žmogų dažnai buvo lengviau paslėpti ūkininkų vienkiemiuose. Todėl negalima teigti, kad gelbėjime dalyvavo tik miestų inteligentija – regionų žmonės taip pat labai aktyviai įsitraukė į šią veiklą.“
Gelbėtojo portretas
Nors minimi tiek inteligentijos atstovai, tiek ūkininkai, istorikė sako, kad vieno konkretaus žydų gelbėtojų socialinio portreto nėra. Juos jungė bendras bruožas – drąsūs savo šalies žmonės, mylėję savo kraštą ir savo bendrapiliečius, gebėję greitai priimti teisingus sprendimus. Jie nepabūgo rizikuoti ir dalijosi net paskutiniu duonos kąsniu.
„Pasitaikydavo nutikimų, ypač provincijoje, kai našlė, auginanti kelis savo vaikus, priglausdavo dar kelis žydus savo ūkyje, nors ir pati sunkiai vertėsi. Gelbėtojai neturėjo nei turto, nei išsilavinimo cenzo – juos vedė visai kitos vertybės ir moralinė stiprybė, kurią tuo metu rodė žmonės“, – paaiškina profesorė.
Kalbėdama apie žydų gelbėtojus ir jų socialinį portretą, prof. J. Verbickienė pabrėžia ir skirtingų etninių grupių vaidmenį: „Negalime kalbėti vien tik apie lietuvius. Skirtingos Lietuvos tautinės bendruomenės – lenkai, baltarusiai, totoriai – taip pat prisijungė prie žydų gelbėjimo.
Dabartiniame kontekste, kai matome įtampą tarp musulmonų pasaulio ir Izraelio valstybės, ypač išsiskiria totorių, kurie pagal religiją yra musulmonai, dalyvavimas gelbstint žydus. Tačiau tokių atvejų Lietuvoje tikrai būta“.
Kodėl vieniems pavyko išsigelbėti, o kitiems – ne?
Istorikės teigimu, nėra vieno aiškaus atsakymo, kodėl vieniems žydams pavyko išsigelbėti, o kiti ne tik liko už gelbėjimo tinklo ribų, bet ir neišgyveno gelbėjami.
Vis dėlto moksliniai tyrimai leidžia išskirti tam tikras aplinkybes, kurios galėjo padidinti išgyvenimo tikimybę. Vienas svarbiausių veiksnių buvo dar iki karo susidarę santykiai, tarpusavio ryšiai tarp žydų ir lietuvių. Tai galėjo būti kaimynystė, bendras darbas ar kiti socialiniai ryšiai.
Tokie kontaktai neretai tapdavo svarbiu pagrindu pagalbai. Pasak prof. J. Verbickienės, šio veiksnio negalima absoliutinti – buvo ir atvejų, kai tie patys kaimynai prisidėdavo prie žydų persekiojimo.
„Kitas, iš pirmo žvilgsnio paradoksalus veiksnys, buvo lietuvių kalbos mokėjimas. Tarpukario Lietuvoje vykę lituanizacijos procesai labiausiai paveikė jaunąją Lietuvos žydų kartą.
Todėl vaikams ir jaunuoliams, kurie gerai kalbėjo lietuviškai ir neturėjo ryškaus jidiš akcento, kartais buvo lengviau pasislėpti ar prisitaikyti prie aplinkos. Tačiau net ir tokiuose nutikimuose išlikdavo pavojus – jautriomis akimirkomis vaikai galėdavo netyčia ištarti žodį jidiš kalba ir taip išsiduoti“, – paaiškina VU Istorijos fakulteto dėstytoja.
Svarbų vaidmenį turėjo ir kaimynystės ryšiai bei bendruomenės bendrystė. „Buvo vietų, kur aplinkiniai žinojo apie slepiamus žydus, tačiau sąmoningai jų neišduodavo. Toks bendruomenės supratimas, kad negalima išduoti persekiojamų žmonių, kartais tapdavo lemtingu veiksniu, padėjusiu daliai žydų išlikti“, – pasakoja prof. J. Verbickienė.
Daugiau žinių apie Lietuvos žydų gelbėtojų dienos renginius rasite čia.
Lietuvos žydų gelbėtojų dienai skirtą programą globoja Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas ir ministrė pirmininkė Inga Ruginienė.
