2011 m. lapkričio 28 d. Vilniuje buvo surengtas Etninės kultūros pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų projektų aptarimas.
Šių programų projektus parengė Ugdymo plėtotės centras (UPC) kartu su Lietuvių etninės kultūros draugijos (LEKD) suburtu autorių kolektyvu, vadovaujant doc. dr. Daliai Urbanavičienei ir dr. Gailai Kirdienei. Etnokultūrinio ugdymo programų rengime dalyvavo ne tik mokslininkai, žinomi etnologijos, etnomuzikologijos specialistai, bet ir praktikai, sėkmingai mokantys etninės kultūros įvairiose mokyklose.
Aptarimo pradžioje Lietuvių etninės kultūros draugijos (LEKD) pirmininkė dr. doc. Dalia Urbanavičienė pristatė Etninės kultūros pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų projektus (Pristatymas.ppt). Po diskusijų atskirose grupėse vyko bendras projektų aptarimas.
Janina Norkūnienė (Vilniaus rajono Čekoniškių vidurinės mokyklos muzikos mokytoja metodininkė, Čekoniškių k. Verbų ir buities seklyčios vedėja) džiaugėsi parengtais projektais.
Dr. Emilija Sakadolskienė (Lietuvos švietimo tarybos narė, Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto Meninio ugdymo katedros lektorė) etninės kultūros programų projektus buvo aptarusi su savo studentais muzikos edukololgijos magistrantais, apibendrindama pateikė jų nuomonę. Itin teigiamai buvo įvertintas programų turinys. Tačiau nemažai abejonių kilo svarstant, ar yra pakankamai pasiruošta šių programų įgyvendinimui, ar sugebės mokytojai perteikti jų turinį. Skirtingų dalykų mokytojai ne visi pajėgia tinkamai integruoti etninę kultūrą, kadangi jiems trūksta išprusimo šioje srityje. Studentai pastebėjo, kad programas reikia mokėti įgyvendinti, „nekišti folkloro per prievartą“. Būtina sugebėti mokiniams išaiškinti etninės kultūros prasmę, sužadinti jų motyvaciją, o tai ypač sunku progimnazijos klasėse. Iškyla ir tinkamos etnokultūriniam ugdymui bazės trūkumo klausimas: reikalingos staklės, kanklės, duonos raugas ir pan. E.Sakadolskienė pasiūlė tobulinant programas sustiprinti edukologinį lygmenį (pvz., vertinimo dalyse trūksta tiesiogiai praktinius gebėjimus nurodančių žodžių „išdrožti“, „sušokti“, „iškepti“ ir pan.).
Rūta Krasauskienė (Vilniaus Žemynos gimnazijos direktorė, Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto Meninio ugdymo katedros lektorė) pateikė savo gimnazijos pavyzdį, kaip per palyginti trumpą laiką į etnokultūrinio ugdymo projektą buvo įtraukti visi gimnazijos mokytojai (jų motyvacija buvo didinama pakeliant darbo užmokestį), visi mokiniai privalėjo atsiskaityti už šį projektą (tik po to gaudavo brandos egzaminų atestatą), į projekto įgyvendinimą įsijungė ir tėvai. Svarbiausia, kad būtų noras pačioje mokykloje. Stebėtina, tačiau nebuvo nė vieno mokytojo, kuris būtų nusiteikęs prieš projektą, buvo tik abejojančių, tačiau galiausiai visos abejonės išsisklaidė, kadangi projekto dalyviai ėmė suprasti jo vertę. Taigi reikėtų atmesti abejones, kas sugebės įgyvendinti šias programas, tiesiog patiems imtis jas įgyvendinti, o kartu skleisti savo gerąją patirtį.
Vilija Janušauskienė (Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto docentė) apie etninės kultūros programų projektus taip pat diskutavo su savo studentais – visi jie tvirtino, kad tokios programos yra labai reikalingos. Parengtus projektus įvertino kaip išbaigtus, kurių vertę ypač padidina skaitlingas rekomenduojamos literatūros ir šaltinių sąrašas.
Ramunė Barauskienė (tarptautinio kultūros EKO aljanso prezidentė) pritarė, kad rengiant etninės kultūros programas buvo atliktas didžiulis darbas, programas būtina diegti mokyklose. R.Barauskienė priminė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir joje įvardytą lietuvių tautos vaidmenį, pasiūlė pakoreguoti kai kurias programoje vartojamas sąvokas (pvz., vietoj „tolerancijos“ vartoti terminą „pagarba“).
Ryšardas Maceikianecas (Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo narys, fondo „Vilniaus klodai“ pirmininkas), atsovaudamas Lietuvos lenkus, pastebėjo, kad programų projektuose nevertėtų Lietuvos tautinių bendrijų įvardyti kaip „kitų Lietuvoje gyvenančių tautų“, kadangi tai tarsi skatina jų didesnes sąsajas ne su Lietuva, bet su kitomis tų tautų valstybėmis, kai tuo tarpu jie jaučiasi esą būtent Lietuvos dalimi.
Jolita Bukėnienė (VšĮ Alantos technologijos ir verslo mokyklos lietuvių kalbos profesijos mokytoja metodininkė, Molėtų rajonas) džiaugėsi parengtais programų projektais ir tvirtino, kad jaunimui etnokultūrinis ugdymas yra labai reikalingas, įdomus, mokiniams etninės kultūros pamokos patinka, jie jų nepraleidžia.
Dr. Vytautas Tumėnas (Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus mokslo darbuotojas) atkreipė dėmesį, kad parengtus programos projektus galima vertinti dvejopai priklausomai nuo to, ar etninės kultūros ugdymą suvoksime kaip estetinę kategoriją (tuomet atsiranda vertinimas „patinka/nepatinka“), ar jį prilyginsime kultūros istorijos lygmeniui (tuomet etninę kultūrą būtina pažinti, kaip ir bendrąją istoriją). Iš esmės etninė kultūra yra mūsų tautos esmė, nacionalinės kultūros pagrindas, tad tokį supratimą reikia diegti ir mokiniams, ir mokytojams.
„Etninės kultūros ugdymo programose siekiama derinti teorinį pažinimą su praktinių gebėjimų ugdymu. Tikimasi, kad tai padės mokiniams įgyti etninės kultūros pagrindus – gebėjimą suvokti savo tautos ir jos kultūros savitumą, sąsajas su kitomis kultūromis, suprasti senųjų simbolių, apeigų, papročių ir kitų etninės kultūros reiškinių kilmę, prasmę bei svarbiausias ypatybes, išsiugdyti praktinius etnokultūrinės raiškos gebėjimus“ – sakė Etninės kultūros globos Tarybos (EKGT) Švietimo ir mokslo grupės vadovė prof., habil dr. Daiva Vyčinienė vertindama aptariamus projektus.
„Esmingu aptariamų projektų privalumu yra ir tai, kad pirmą kartą etnokultūrinio ugdymo vizijoje taip detaliai ir profesionaliai yra atskleistos etninės kultūros integravimo į atskirus mokymo dalykus galimybės“ – pabrėžė EKGT Švietimo ir mokslo grupės narys, EKGT ekspertas Jonas Vaiškūnas .
Apibendrinus išsakytas nuomones, Ugdymo plėtotės centras nutarė parengtus etninės kultūros pagrindinio ir vidurinio ugdymo projektus teikti Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo tarybai. Gruodžio 6 d. šie projektai ir bus pristatyti Švietimo tarybai. Jei Taryba pritars programas turės patvirtinti Švietimo ir mokslo ministras.
Svarstomi dokumentai:
Etninės kultūros pagrindinio ugdymo bendrosios programos projektas. Priedai.
Etninės kultūros vidurinio ugdymo bendrosios programos projektas. Priedai.
