A.Lapinskas. Šmeižikiškiems lenkų prasimanymams reikia padaryti galą

Esu ne kartą rašęs apie kenkėjišką europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio veiklą prieš Lietuvą ir prognozavau, kad jis laikui bėgant imsis vis originalesnių, kaip dabar madinga sakyti, projektų. Pasirodo, buvau ne visiškai teisus.

Jo veikla, prasidėjusi nuo individualių demaršų Europos Sąjungos ir Europarlamento vadovams, vėliau išaugusi iki tokios pačios neapykantos Lietuvai vienijamų savo vienakalbių choro, dar vėliau su skundais užgriuvusi Europos Tarybą IR VISUR NIEKO NEPEŠUSI, šį birželį vėl sugrįžo į Europarlamentą su to paties choro ir tos pačios pykčio tonacijos partitūra. Kaip italai sakytų – come prima…

25 lenkų, taip pat vieno vengro ir vieno slovako (nežinia kokiais sumetimais prisiklijavusių prie tų nenaudėlių kompanijos, gal tais pačiais, kokiais Nauru sala pripažino Abchaziją?) pasirašytame laiške „Dėl autochtoninės lenkų mažumos teisių apsaugos Lietuvoje“ vėl rašomi šimtą kartų mano paneigti absurdai ir nesąmonės apie Lietuvą. Deja, jokios reakcijos po tų mano neigimų iš Lietuvos lenkų vadovų, taip pat iš Lenkijos laikraščio „Rzeczpospolita“, kuriai neseniai nusiunčiau atskirą laišką apie Lietuvos lenkų tikrąją padėtį, nesulaukiau. Ką daryti? 

Kaip tik šią susimąstymo valandėlę išgirdau vieną kuklų pareiškimą: į naujausią lenkų europarlamentarų paskvilį atsiliepė Lietuvos europarlamentarė Laima Andrikienė, pareiškusi, kad „mano giliu įsitikinimu, daugelis teiginių, kuriuos jie mini, yra netiesa”. Labai gerai, kad iš Lietuvos atstovų pusės pasigirdo nors šie žodžiai, tačiau žymiai didesnį įspūdį ir svorį turėtų koordinuota Lietuvos europarlamentarų veikla bent jau analogiškais viešais pareiškimais Europos vadovams. Į šį mūsų būrį būtinai reikėtų pritraukti mums palankius kitų šalių europarlamentarus, pirmiausia Lenkijos atstovus, pvz., Krzysztofą Liseką, ir pavymui į Tomaševskio rašliavas pateikti argumentuotus kontrpareiškimus.

Žinodamas begalinį mūsų europarlamentarų užimtumą siūlau tekstą (jame panaudojau to paties 27 europarlamentarų laiško stilistikos fragmentus), kurį galėtų mūsų atstovai nusiųsti tais pačiais adresais, kuriais buvo nusiųstas naujausias lenkų europarlamentarų šmeižtas apie Lietuvą.

„Europos Tarybos Pirmininkui Herman van Rompuy,
Europos Komisijos Pirmininkui Jose Manuel Barroso,
Vengrijos (pirmininkaujančios Europos Sąjungoje) premjerui Viktor Orban,

Gerbiami ponai,

Laiške šmeižikiškai teigiama, kad „nuo 2004 metų, lenkų tautinės mažumos situacija šioje šalyje drastiškai pablogėjo“. Tai visiška netiesa, kaip ir teiginiai, kad „Lietuvos valdžios veiksmai yra akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio, kurie prieštarauja Europos Sąjungoje galiojantiems aktams“.

Minimame laiške išvardijami tie „pažeidimai“. Štai jie:

„2011 m. kovo 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė naują Švietimo įstatymą, kurį pasirašė Lietuvos prezidentė. Šis įstatymas iš tautinėms mažumoms priklausančių tėvų atima anksčiau jų turėtą teisę rinktis kalbą, kuria gali lavinti savo vaikus ir numato mokyklų tinklo „optimizavimą” mažose vietovėse uždarant tautinių mažumų mokyklas. O dėl to gali būti likviduota apie 50 proc. klasių, kuriose dėstoma tautinių mažumų kalbomis“. Kiekvienas šių teiginių yra visiškai nepagrįstas, todėl kviečiame gerbiamus ponus ar jų atstovus skubiai atvykti į Lietuvą ir tuo akivaizdžiai įsitikinti.

 „Lietuvos Respublikoje galioja draudimas naudoti dokumentuose savo vardą ir pavardę tautinių mažumų kalba, t. y. originalia forma“. Visai neseniai ES Teisingumo Teismas pripažino, kad Lietuva, kaip suvereni valstybė, turi teisę lenkų tautybės Lietuvos piliečiams taikyti lietuviškus pavardžių rašybos principus. 

„Lietuvos Respublikoje taip pat galioja draudimas vartoti įstaigose kitą negu lietuvių kalbą“.
Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Lygiai, kaip Lenkijoje oficiali kalba yra lenkų kalba, Estijoje – estų, Latvijoje – latvių. Oficialios kalbos pasirinkimas yra kiekvienos suverenios valstybės vidaus reikalas.

„Lietuvos valstybinė kalbos inspekcija skiria baudas privatiems asmenims, verslininkams ir savivaldybininkams už dvikalbių informacinių užrašų naudojimą vietovėse, kur autochtoninė lenkų mažuma sudaro daugumą gyventojų“. ET tautinių mažumų apsaugos sisteminės konvencijos oficialiame komentare sakoma, kad „šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo TEISINĖS SISTEMOS REIKALAVIMAIS… bei atsižvelgusios į KONKREČIAS SĄLYGAS, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius žymenis gali daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“.

Lietuvos teisinė sistema nenumato topografinių įrašų mažumų kalbomis. Lietuvos ir Lenkijos sutartyje apie gatvių pavadinimus taip pat nėra nė vieno žodžio. Konkrečios Lietuvos sąlygos šia prasme yra ypatingos: pusę amžiaus Lietuvoje buvo okupacinė dvikalbystė, viskas buvo dubliuojama rusų kalba: gatvių pavadinimai, transporto maršrutai, įstaigų pavadinimai. Todėl sugrįžimas į dvikalbes gatvių lenteles taptų naujos okupacijos simboliu. Tokios metamorfozės Lietuvos sostinės gyventojai tikrai nepriimtų. Be to, lenkiški gatvių pavadinimai Vilniuje buvo tik tarpukario dvidešimtmetį, o prieš tai 120 metų jų buvo rusiški vardai. Tai kuris būtų tas tikrasis tradicinis pavadinimas?

„2008 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimas į Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko pavaduotojo postą atsisakė patvirtinti Jaroslavą Narkevičių dėl jo lenkų tautybės, o postas iki šiol – praėjus dvejiems su puse metų nuo kadencijos pradžios – lieka laisvas“. Šie teiginiai neturi absoliučiai jokio pagrindo. Maža to, jie skatina tautinę nesantaiką ir už tai minimo laiško autoriai turėtų atsakyti teismine tvarka.

Melagingi tvirtinimai, kad „prieš autochtoninę lenkų tautinę mažumą nukreipti minėti Lietuvos Respublikos valdžios veiksmai yra aiški ir tiesioginė diskriminavimo dėl etninės priklausomybės apraiška“, taip pat, kad „Lietuvos Respublika pažeidžia Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, o ypač – šios Chartijos 21 straipsnį, kuris draudžia bet kokį diskriminavimą dėl etninės kilmės ar tautinės priklausomybės“ taip pat yra įnirtingas tautinės nesantaikos kurstymas, nes absoliučiai jokio pagrindo tokiems tvirtinimams nėra.

Gerbiami ponai, XXI amžiaus Europoje negali būti vietos viešam ir atviram tautinių konfliktų skatinimui. Europos Sąjungos vadovai privalo ryžtingai reaguoti į grupės Europarlamento narių vykdomą tautinės nesantaikos politiką. Mes, istorinės patirties pamokyti europiečiai, pernelyg gerai žinome, kuo baigiasi toks tautinių konfliktų eskalavimas. Mums neleistina kartoti praeities klaidų.

Lietuva ir Lenkija šiuo požiūriu negali būti išimtis. Narystė Europos Sąjungoje įpareigoja visas šalis-nares, kartu ir europarlamentarus laikytis visuotinai pripažintų tautų sugyvenimo principų ir nekurstyti vienos Europos tautos prieš kitą.

Kreipiamės į Jus su raginimu imtis visų įmanomų veiksmų siekiant, kad Europos erdvėje būtų nutrauktas dezinformacijos skleidimas ir tautinės neapykantos kurstymas. ES šūkis „Suvienijusi įvairovę“ negali funkcionuoti, kol bus skleidžiamos melagingos paskalos, neturinčios nieko bendro su tikrove.

Europos Parlamento nariai…